• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    11    05

Tuštumos paradoksai. Eglės Gineitytės paroda „Mokytojas ant akmens“ Šiaulių dailės galerijoje

Deimantė Česokaitė

Daoizme, o vėliau ir Heideggerio filosofijoje tuštuma aptinkama ne kaip negatyvus niekis, o kaip pozityvi samprata, pripildyta neišsemiamo kūrybinio ir būties potencialo. Minėtose filosofinėse tradicijose tuštuma suvokiama kaip pirmapradė būtis, spontaniška, nevaldoma jėga, iš kurios skleidžiasi visi būties procesai. Šią idėją galima užčiuopti ir naujausioje Eglės Gineitytės parodoje „Mokytojas ant akmens“ Šiaulių dailės galerijoje.

Parodoje eksponuojami per paskutiniuosius dvejus metus menininkės sukurti darbai, dažnai prasidedantys nuo tapybos praktikos užduočių, pateikiamų jos mokiniams. Tokią formalią kūrybos pradžią papildo menininkės atsiminimai bei apmąstymai, atsitiktinius tapybos bandymus paverčiantys abstrakčiais pasaulio vaizdiniais. Kaip teigia Eglė, „Mokytojas nestovi už nugaros, kol žmogus dirba; mokytojas duoda užduotį, paaiškina, o visa kita yra paties žmogaus reikalas: kaip, kokiu keliu jis prisilies prie paviršiaus.“[1] Tarsi čia mokytojos-menininkės tapatybė pasodinama ant akmens laukti, į ką nuves pačios Eglės vizijos.

Žiūrovą parodoje pasitinka didelio formato abstrakti menininkės tapyba, kurioje persipina tuštumos ir pirmapradės gamtos konceptai. Minimalistiniuose menininkės peizažuose dominuoja monotoniniai spalvos plotai, kuriantys begalinio horizonto įspūdį. Juos retkarčiais papildo žmogaus ir jo sukurtų objektų kontūrai, akcentuojantys ne objektą, bet erdvę aplinkui. Paveiksle „Du žmonės, pagal Edvardo Muncho paveikslą Zwei Menschen“ žmogiškuosius veikėjus išduoda tik minimalistinis figūros kontūras, kūrinyje „Kipariso juoduma“ matomas tik siauras kipariso tankumos plyšelis, o „Lietuvoje -1/+1“ turėklas atpažįstamas iš vos kelių linijų. Visi jie – palaipsniui pasiglemžiančios tuštumos ženklai.

Palengva ši tuštuma transformuojasi, baltas triukšmas daugumoje kūrinių pradeda sufleruoti, jog tai, kas nepavaizduota, yra ne mažiau svarbu nei tai, kas matoma. Galima pastebėti, jog kūriniuose dominuojanti tuštuma veikia kaip netiesioginė nuoroda į būtį ir vyksmą, kurie paprastai slepiasi menininkės kūrybai būdingoje prieblandoje, migloje, šešėlyje ar atspindyje. Ši aktyvios tuštumos idėja, aptinkama filosofiniuose veikaluose, organiškai perkeliama į Eglės gamtovaizdžius. Žiūrovą su šia prieiga supažindina kūrinys „Baltoji naktis“, kuriame regimas sodrių mėlynų ir juodų atspalvių kontrastas. Pro vakarinį dangų vis dar prasiskverbia šviesa, tačiau žemė jau skendi tamsoje. Dėl skirtingų tekstūrų, greitų potėpių įvairiomis kryptimis kūrinio tamsa atrodo daugiaplanė: nors tiesiogiai negali pamatyti, tačiau jauti, kad ši tamsa nėra tuščia – joje kažkas šiugžda, juda, esti. Toks buvimo ir kartu nesaties paradoksas lydi žiūrovą visoje parodoje.

Vaikštinėjant po ekspoziciją, turbūt labiausiai žavi Eglės gebėjimas užfiksuoti tuštumą kaip tirštą, paslaptingą materiją, kuri ne gąsdina, o įkvepia. Pirmapradės gamtos vaizdai įtraukia žiūrovą ir per spalvos bei abstrakčios formos potyrį išgrynina jo sąmonę, tuo pat metu pripildydami vilties kupinos energijos. Niekio, kaip begalinės, pozityvios jėgos, idėja ypač pastebima kūrinyje „Ir šviesa be perstojo sklido“. Čia kraštovaizdis vos įžiūrimas, beveik visą jį užpildo ne žemės reljefas, o tūrio prisotintas oras. Permatomi tapybos sluoksniai nustelbia tuštumą dinamiškais spalvų niuansais, kurie proporcingai stebėjimo laikui vis intensyviau raibuliuoja akyse. Iš pirmo žvilgsnio belaikė, vakuuminė erdvė Eglės paverčiama heidegeriška tuštuma, pilna potencialo atsiskleisti alternatyvioms būties formoms. Menininkės teigimu, šis kūrinys atskleidžia laiką, kai žemėje dar neegzistavo žmogus. Žiūrovas, žvelgiantis į kūrinį tarsi pro langą, tampa pasaulio prigimties, nepriklausomos nuo žmogaus egzistencijos, liudininku. Tačiau ši patirtis nėra nihilistinė. Žiūrovas kviečiamas pažinti tuštumą kaip sudedamąją būties dalį, atveriančią kelią autentiškos prasmės kūrimui dabartyje.

Įdomu tai, jog retkarčiais gamtovaizdžių rikiuotę pertraukia radikaliai redukuotos spalvinės kompozicijos, primenančios apie menininkės-mokytojos asmenybę. Jos tarytum trumpam pažadina iš meditacinės būsenos, sukeltos poetinių tuštumos tolių, ir nustebina tiesmukiškumu. Taip būtų galima apibūdinti kūrinius „Kairė ir dešinė“ ir „Atspindys“, kurie sudaryti iš kelių tarpusavyje sujungtų grynos spalvos drobių. Menininkės įprastai kuriami koloritai emocinei būsenai atskleisti čia užleidžia vietą akademiniam spalvos tyrimui. Lygūs, vienspalviai paviršiai pateikti lyg eksperimentiniai bandymai: gal nagrinėjant, kaip spalvos veikia viena kitą, o galbūt – kaip keičiasi spalvos tonas pasikeitus apšvietimui. Kad ir kaip būtų, šiais kūriniais, lyg pauzėmis tarp kontempliatyvių išvedžiojimų, menininkė sugrįžta prie edukacinių tapybos užduočių pagrindų ir susitelkia ne į turinį, bet į spalvos raišką.

Galiausiai kūrinių diktuojamo romaus ritmo perpratimui prireikia apeiti ekspoziciją keletą kartų. Atrodo, tai panirsti į tuštumos apmąstymus, tai vėl atsibundi žvelgdamas į atpažįstamus gamtos scenarijus. Ilgainiui supranti, jog parodoje balansuoja skirtingos kilmės abstraktumai. Vieni – kaip pragmatiniai spalvotyros bandymai, įkvėpti mokymo patirties, tačiau dar nesusidūrę su autorės dvasine ir emocine būsenomis. Kiti – evoliucionavę vidinės intuicijos bei gilaus pasaulio pajautimo vaizdiniai. O kartkartėmis parodoje sustabdo visus šiuos bruožus turintys autorės darbai. Kintantis kūrinių minimalizmas ir architektūrinė parodos erdvės švara išstumia bet kokį išorinį daiktų bei informacijos triukšmą ir paradoksaliai pripildo žiūrovą pozityvios [?] tuštumos.

Eglės Gineitytės parodą „Mokytojas ant akmens“ Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veikė iki spalio 29 d.

Tekstas parengtas kartu su Artnews.lt Šiaulių regiono redaktore Alberta Vengryte.

Fotografijos – iš Šiaulių dailės galerijos archyvo.


[1] Eglės Gineitytės komentaras apie parodą „Mokytojas ant akmens“ LRT laidos „Labas rytas“ reportaže – https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000268890/kuryba-drobeje-spalvu-ir-formu-eksperimentais-remianti-egle-tapyba-yra-naikinimas