Trečioji Helsinkio Bienalė. Pozityvus žvilgsnis į gamtos prieglobstį klimato kaitos akivaizdoje

Iš didžiosios dalies samių legendų ir istorijų liko tik nuotrupos. Kultūra nyko dėl imperialistinės ekspansijos ir kolonialistinės priespaudos, tad nepaisant daugybės įvairių mitų, pagrindinė išlikusi legenda yra „the Great Hunt“ (liet. „Didžioji medžioklė“). Tai samių istorijos, pasakotos žvelgiant į žvaigždes ir naktinius arkties dangaus kūnus, apibūdinant ten matomų figūrų konsteliacijas ir judėjimus. Senasis pasakojimas „Didžioji medžioklė“ byloja apie galingąjį briedį Sarve, bėgantį per visą dangaus skliautą nuo besitaikančio medžioklio Favnna, kurio paleista strėlė, pataikiusi į briedį, atneštų dangaus skliauto griūtį ir pasaulio pabaigą. Kiekvieną vakarą sprendžiamas pasaulio likimas, ir kiekvieną vakarą patekėjusi Šiaurinė žvaigždė užstoja briedį nuo pražūtingo šūvio. Ši istorija akcentuoja poreikį kiekvieną dieną išlaikyti balansą tarp žmogaus ir gamtos – palaikyti nesibaigiantį abiejų gyvybių žaidimą vardan pasaulio išlikimo. Šis „Didžiosios medžioklės“ mitas išsaugotas ir užfiksuotas samių kilmės menininkės Sissel M Bergh instaliacijoje „Hovren Gåetie“ (liet. „Dangaus Oda“, 2022 m.) rodomoje Helsinkio meno muziejuje (HAM) Helsinkio bienalės metu.

Samių pasakojimu pradedu ir šią trumpą apžvalgą bei kviečiu kartu paklaidžioti po trečiąją Helsinkio bienalę „Shelter: Below and Beyond, Becoming and Belonging“ (liet. „Prieglobstis: žemiau ir toliau, tapimas ir priklausymas“). 

Bienalė išsidėsčiusi per tris vietas (HAM muziejuje, Esplanados parke ir Vallisaari saloje), visas šias erdves galima apžiūrėti pradedant nuo HAM muziejaus ir pėsčiomis keliaujant iki keltų terminalo, pakeliui praeinant Esplanados parką, kuris yra viena iš miesto centro žaliųjų zonų. 20 minučių kelionė keltu neprailgsta ir atplukdo į mažai žmogaus paliestą, unikalią rūšinę įvairovę turinčią Vallisaari salą, kuri priklauso Helsinkio salų archipelagui, jungiančiam apie 300 salų. 

Pavadinimas „Shelter“ šios bienales kontekste, mano akimis, turi du vertimus: prieglobstis ir pastogė. Pirmasis referuoja į saugią fizinę ir socialinę erdvę, antrasis pavadinimo vertimas apibūdina trumpalaikę slėptuvę. Bienalės kuratorės Kati Kivinen ir Blanca de la Torre prieglobsčio sąvoką (kurią ir toliau naudosiu tekste kaip pagrindinę pavadinimo giją) ir temą pasiskolino iš Vallisaari salos kaip gamtos buveinės, kurioje menininkai žvelgia į gyvūnus, grybus, vandenį, augalus, vabzdžius, mineralus ir kitą gyvąją gamtą. Šis žvilgsnis yra žmogiškas žingeidumas tyrinėti gamtos prieglobstį ir kitus elementus, kurie yra nutolę nuo buvimo žmogumi, ir byloja apie pasaulį, kuriame žmogus praranda pagrindinį vaidmenį. Tačiau žvilgsnis ir meninės priemonės niekada netampa nebe žmogiškos, vis dėlto viskas, ką matome, yra paversta į mūsų juslėms pritaikytą meną. O natūralus uždaras gamtos pasaulis Vallisaari saloje sulaukia didžiausio lankytojų srauto. Sala, esanti prieglobsčiu augalų, paukščių ir vabzdžių rūšims, taip pat tampa namais vaiduokliams ir legendoms. Čia išlikę pastatai ar jų griaučiai mena karo laikotarpį, tačiau karui ir konfliktui bei ekologiniams jo padariniams bienalėje vietos nėra, pasirinktas pozityvus žvilgsnis į gamtą ir salos istoriją. Praeityje Vallisaari buvo ir švedų karinis įtvirtinimas, ir rusų karinė bazė ir Suomijos arsenalo saugykla      Žiemos karo metu. Bienalės kontekste išskirtas laikotarpis, kai Vallisaari buvo, galutinai apleista 2008 m., ir tai suteikė galimybę čia įsikurti įvairiems augalams, vabzdžiams, paukščiams ir kitiems padarams. Bienalę lydinčiuose tekstuose sala tampa personifikuota ir plėtojama kaip visa apimantis konceptas. Lankytojai yra kviečiami išgirsti jos balsą, susitapatinti ir tapti pačia sala, reflektuoti ją per kūrinius, siekiančius sukurti daugiau nei žmogiškoji patirtis ir atskleisti naujus požiūrio kampus į vietinius gyventojus. Gyventojus, kurie yra suprantami plačiau nei namus sau susikūrę žmonės. „Shelter“ (liet. „Prieglobstis“) kaip konceptas siekia apjungti lankytojus ir salą į bendrai patiriamą kūną, pakviesti svarstyti apie emocines, socialines, kultūrines ir ekologines erdves, kurios yra puoselėjamos: kaip ir kam jas dedikuojame, kieno perspektyva į gyvąjį pasaulį išlieka dominuojanti ir dažnai atmetanti jautrumą aplinkai. Aplinkai, kuri yra nuolat keičiama ir negali pabėgti nuo klimato padarinių.

Kad suprastume gamtinius salos pasakojimus, siūloma atsiversti „Forest Alphabet (for Finland)“ (liet. „Miško abėcėlę (Suomijai)“). Vietinių gyventojų kalbai sukurtas raides Katie Holten sudėlioja iš augalų, grybų, paukščių ir vabzdžių, randamų Vallisaari saloje, formų. Į anglišką raidynėlį įsiterpia kelios suomiškos raidės, tad tai kelių rūšių ir tautų bandymas susikalbėti per simbolius. Raidžių rinkinį galima išmokti saloje įsikūrusioje „Forest School“ (liet. „Miško mokykloje“). Buvęs ugniagesių medinis namelis tampa erdve įsisavinti naująją gamtos abėcėlę, skirtą žmogui atkurti ryšį su gamta ir atrasti literatūros, mokyti apie klimato krizę, rūšinės įvairovės nykimo grėsmes ir ateities scenarijus, sufleruojant kaip geriau mylėti gamtą (projekto pavadinimas „Learning to Be Better Lovers“ liet. „Mokytis geriau mylėti“). Spalvotos vėliavos su gamtos simboliais, plevėsuojančios Esplanados parke, siunčia šifruotas žinutes, kurias perskaityti įmanoma pasitelkus K. Holten abėcėlę.      

Universali kalba, kurios nereikia išversti, yra garsas. Garso kūrinių galima išgirsti beveik kiekvienoje lokacijoje. Patogu tai, kad vaizdo darbai su garsu ir garso kūrinių takeliai nesusikerta. „The weep of Trees“ (liet. „Medžių Rauda“) – Helsinkio universiteto tyrėjų grupės Band of Weeds instaliacija – pristato 60 metų senumo komercinio beržų miško raudas, iškirtus trečdalis šio miško. Pasitelkus sovietų botaniko Ivano Gunaro metodą, skysčiai, tekantys medžių viduje, paverčiami žmogaus ausiai skirtais garsais. Kūrinio idėja kildinama iš suomių nacionalinio epo „Kalevala“ poemos, kurioje medžiai paverčiami muzikiniu instrumentu – citra. Beržų rauda primena apokaliptinį garsinį peizažą (K. Pendereckio 1960 m. sukurtą „Raudą Hirošimos aukoms“), šis garsas persekioja ne ką prasčiau nei vaiduoklių istorijos. Hans Rosenström pasitelkia milijonus metų nutolusią medienos būseną – suakmenėjusius medžius. Užburianti garso instaliacija kuria sakralią erdvinę patirtį, kur žmogiškas murmesys ir gamtos garsai susilieja į „Tidal tears“ (liet. „Potvynių ir atoslūgių ašaras“). Kūrinys byloja apie istorinį laikotarpį maždaug prieš 20 milijonų metų, kai nebuvo žmogaus, šie medžiai tada buvo dominuojantys. Dabar suakmenėję pavidalai yra pavaldūs žiūrovams (instaliacija pradeda veikti nuo judesio). Salai skirtą sonatą galima išgirsti Saskios Calderón soprano partijoje, sukurtoje kartu su Vallisaari salos dvasiomis. S. Calderón performansą „Vallisaari Sonata“ (2025 m.) papildo „Coro de le Selva“ (liet. „Džiunglių choras“, 2015 m.) padiktuotas vietinių Ekvadoro provincijos Sucumbíos dvasių. S. Calderón meninės praktikos įsiklausymas į dvasių pasaulį ir kūryba kartu su jomis primena apie ekvadoriečių tikėjimą, kad mūsų gyvenimams nuolat daro įtaką nematomos ir nejuntamos dvasios. Joms sukurtas sonetas skamba Vallisaari salos nuošalesnėje pievoje, prisėdus ant suoliukų. Galima išgirsti S. Calderón operinį dainavimą, chorą ir vietinių salos paukščių balsus, papildančius ausiai malonias dainas.

Kaip matyti Kito akimis? Brazilų menininkas Ernesto Neto tyrinėja abipusius rūšių santykius pasitelkęs intensyvų tapatinimąsi su aplinka. Remiantis legendomis apie galingas dvasias, kurios praryja medžioklį ir taip jam suteikia galią matyti Kito akimis, E. Neto kuria instaliaciją „SaariBird“ (2025 m.), suteikiančią lankytojams galimybę patirti Vallisaari aplinką lyg medžiokliui, atsidūrusiam mitinės paukščio dvasios viduje. Žiūrovas metaforiškai susijungia su Kitu ir gali tyrinėti, rankomis kurtą tinklą, simbolizuojantį paukštį, kuriame patalpintos įvairius garsus skleidžiančios švilpynės ir permatomos stiklo sferos. Tyrinėti aplinką padeda įvairios skalės instaliacijų masteliai, kurie sukuria naujas perspektyvas – ar tai būtų paukščio vidus ar vandenyje gyvenanti lerva. Nomedos ir Gedimino Urbonų garsinė instaliacija savo masteliu nukelia lankytoją į vabzdžių pasaulį. Instaliacijoje „Futurity Island“ (liet. „Ateitybės sala“) iš pelkių sausinimui skirtų vamzdžių sukurta nauja struktūra skatina fiziškai įeiti į instaliaciją ir įsiklausyti į kartu su Nicole L‘Huiller autorių sukurtą garsinį peizažą. Instaliacijos dizainas (kurtas kartu su Indre Umbrasaite) leidžia užlipti, prisėsti ar atsigulti ant instaliacijos paviršių – didelės apimties vamzdžių, kurių apsuptyje žmogus gali pasijusti mažu, trapiu padaru. Įtrauki instaliacija nukelia į mikro pasaulį, kurį plika akimi ir ausimi sunku patirti, kviečia įsiklausyti į amfibinių lervų gyvenimo skleidžiamas dainas. Instaliaciją specialiai Helsinkio Bienalei papildo 2025 m. sukurtos „Amphibian Songs“ (liet. „Amfibijų Dainos“), kurios girdimos skirtingose instaliacijos prieigose.

Yoyoi Kusama Helsinkio Bienalėje pristatoma skulptūra „Flowers that Bloom Tomorrow“ (liet. „Gėlės, kurios žydi rytoj“), sukurta 2011 m. Skulptūra yra pirmasis meno kūrinys, pasitinkantis žiūrovus vienoje iš trijų bienalės lokacijų – HAM muziejuje. Ryškių spalvų į akis krentanti plėšri gėlė matoma per stiklą ir, matyt, yra puikus objektas, traukiantis pro šalį einančius praeivius. Islandijos ir Danijos menininkas Olafur Eliasson bienalėje pristatė du kūrinius – kaleidoskopą „Viewing machine“ ( liet. „Stebėjimo mašina“), sukurtą 2001–2003 m., ir įvietintą „Long day Light pavilion“ (liet. „Ilgos dienos šviesos paviljonas“), 2025 m. šviesos instaliaciją, fiksuojančią birželio 21 d. (ilgiausios kalendorinės dienos) saulės judėjimą. Paviljonas buvo atidengtas Helsinkio Bienalės proga bei, kaip ir daugelis skulptūrinių objektų, yra arba tampa HAM skulptūrų kolekcijos dalimi. Tad, skulptūros ir instaliacijos, kurias anksčiau galima buvo išvysti įvairiuose Helsinkio miesto rajonuose arba HAM muziejaus kolekcijoje, bienalės metu atranda naujas vietas. 

Suomių menininkės Saros Bjarland subliuškusių pripučiamų delfinų ir banginių formos skulptūros „Stranding“ (liet. „Išmestieji į krantą“), 2025 m. nulietos iš bronzos, tarsi amžinos atliekos išplautos ant Vallisaari salos kranto primena apie šiukšlių įstrigimą limbo būsenoje. Niekam nereikalingi formą ir funkciją praradę pseudo animaciniai delfinų pavidalai byloja apie vartojimo pasekmes mūsų planetai ir nuolatinį atliekų buvimą tarpinėje būsenoje – betiksliame dūlėjime. Atliekos palieka ilgaamžį pėdsaką aplinkoje, išskiria kenksmingas medžiagas ir dėl šių priežasčių yra terpėje, kur jomis norima atsikratyti. Jos yra išmetamos pakrūmėse ir miesto pakraščiuose ar net eksportuojamos į šalis, kurių įstatymai mažiau griežti klimato reikalavimams arba valdžia, spaudžiama verslo interesų, sutinka prisiimti kitos šalies aplinkos poveikio padarinius ir užkasa arba degina iš Vakarų importuotas šiukšles. Nuo nuolatinio vartojimo kenčiančiam klimatui šylant, anksčiau savaime suprantami keturi gamtos ciklai ir metų laikų sezonai tampa vienu ilgu pavasariu arba nesibaigiančia rudens dargana. Praėjusi žiema Helsinkyje buvo gerokai šiltesnė, vidutinė metų temperatūra pakilo 1,1 laipsniu, tad Gedimino Urbono „Unmelting Black (Snowman 1:1)“ (liet. „Netirpstantis Juodas (Senis besmegenis 1:1)“) 1995 m. gilios žiemos metu iš Karelijos reginio juodojo granito tašyta skulptūra tampa žiemos sezono simboliu, kurį vis rečiau sutiksime šylančio klimato akivaizdoje. Pavadinimo dalis „Senis besmegenis“, G. Urbono teigimu, per tuos metus galėjo įgauti platesnį kontekstą. Blizgaus paviršiaus skulptūra, neturinti jokių nuorodų į lytį, galėtų įkūnyti visas lytis, būti tiek vyras, tiek moteris. Priklausomai nuo žiūrėjimo taško, skulptūra atrodo tarsi sudaryta iš trijų tobulų apskritimų, ar prailginta į šonus. Anksčiau juodą skulptūrą galima buvo sutikti tarsi lankytoją eilėje prie Ateneum muziejaus, vėliau Koulupuistikko parke ir Pikku Huopalahti gyvenamųjų namų rajone. Dabar kūrinį pavyks pamatyti Helsinkio miesto centre esančiame Esplanados parke. Pora nuskilimų primena nusidėvėjimo ir santykio su aplinka užuominas, įvykusias per 30 metų skulptūros stovėjimo atvirose miesto erdvėse, tačiau tai yra falsifikuoti laiko prisilietimai, sukurti paties autoriaus, siekiant suteikti istorinio artefakto savybių.

Kolektyvas nabbteeri Vallisaari saloje esančią apleistą mokyklą užmaskuoja šakomis ir invaziniais augalais. Taip dviejų kūrėjų kolektyvas tyrinėja parazitavimą. Ant nykstančio mokyklos pastato fasado įsikūrusi instaliacija „a suitable host“ (liet. „tinkamas šeimininkas“, 2025 m.) vienu metu yra ir atgrasi dėl daugybės spygliuotų ir atsikišusių šakų, ir prieglobstis mikrobams ir vabalams, kurie mėgausis trūnijančia ir pūvančia natūralių medžiagų pastoge. Panašiai kaip „Bug Rugs“ (liet. „Vabalų Kilimai“, 2025 m.) pagaminti vabzdžių viešbučiai Espanados parke. Abu kūriniai siekia sukurti naują pastogę rūšims, kurių nykimo pasekmių dar nežinome. Vabzdžių kilimų autoriai Kalle Hamm ir Dzamil Kamanger apjungia suomiškas ir kurdų kilimų pynimo bei geometrinių formų naudojimo tradicijas. Dekoruoti vabzdžių viešbučiai, pagaminti iš vietinių medžiagų – medienos, kankorėžių, beržų pagaliukų ir kitų rastų organinių medžiagų – atrodo gan apleisti, neaišku, ar miesto centre esančios žalios pievutės ir takelio pakraščio mažieji gyventojai įsikurs šiuose keturiuose vabzdžių dangoraižiuose.

Helsinkio bienalė jau trečiąjį kartą pristato gamtos ir ekologijos temas. Šiemet tvarumas akcentuojamas kalbose ir kuratoriniuose sprendimuose. Tekstai ir istorijų pasakojimas grindžiami ekofeminizmo ideologija, apmąstant veikimo meno lauke principus, kuriais vadovaujantis kviečiama regeneruoti, atkurti, permąstyti, atsisakyti, sumažinti, pakartotinai panaudoti, pertvarkyti ir perdirbti. Kuratorės K. Kivinen ir B. Torre į bienalę pakvietė beveik 40 kūrėjų. Nors tai nėra daug, kiekvieno autoriaus darbai rodomi ne po vieną. Sumažėjęs pristatomų kūrėjų skaičius, regis, žiūrovui suteikia galimybę skirti daugiau laiko nuosekliai analizei ir geriau pažinti pristatomus menininkus. Sutikdama atpažįstamus vardus, bet matydama naujas technikas, jaučiausi gaunanti daugiau nei skubotai virškinamą informaciją ir telefonu dokumentuotus įspūdžius.

Bienalė kaip didelio masto renginys yra sunkiai aprėpiamas vienu tekstu, mintimi ar jausmu. Malonu, kad pozityvistinė perspektyva tekstuose apie mus supančią gamtą ir ekologiją iš pirmo žvilgsnio neapkrauna lankytojų stipriu ekonominiu, politiniu, aktyvistiniu ar socialiniu krūviu. Tačiau ar malonumas užsimiršti ir atsidurti bienalės kuriamoje vizijoje be žmogaus veiklos padarinių nėra netikras dabartinio pasaulio kontekste. Kūrinių sluoksniai, atskleidžiamos jautrios temos ir kritika, pernelyg susilieja su pozityvistiniu bienalės tonu. Nors darbai patys gali perteikti visą spektrą istorinių, antropologinių ir kultūrinių kontekstų, tačiau tai siūlomuose aprašymuose nublanksta. Galbūt teigiamo gamtos pažinimo ir supaprastinto kūrinių konteksto apsuptyje žiūrovas, lyg klajojęs po saldų sapną, pabunda ir pamato, kad sapno iliuzija neatitinka realybės. Realybės, kurioje nuolat siekiame nenugrimzti į svajas ir nepaleisti kritinio mąstymo.

Helsinkio bienalė vyksta 2025 m. birželio 8 d. – rugsėjo 21 d. 

Trečiojoje Helsinkio bienalėje dalyvaujantys kūrėjai: Maria Thereza Alves (BR/DE), Band of Weeds (FI), Ana Teresa Barboza (PE), Sissel M Bergh (NO/Sapmi), Sara Bjarland (NL/FI), Saskia Calderón (EC), Edgar Calel (GT), Tania Candiani (MX), Regina de Miguel (ES/DE,) Olafur Eliasson (DK/IS), Carola Grahn (SE/Saepmie), Tue Greenfort (DK), Kalle Hamm (FI) & Dzamil Kamanger (IR/FI), Tamara Henderson (CA/AU), Gunzi Holmström (FI), Katie Holten (IE/US), Ingela Ihrman (SE), Geraldine Javier (PH), Aluaiy Kaumakan (TW), Kristiina Koskentola (FI/NL), Yayoi Kusama (JP), Jenni Laiti (FI/SE) & Carl-Johan Utsi (SE) LOCUS / Thale Blix Fastvold & Tanja Thorjussen (NO), nabbteeri (FI), Ernesto Neto (BR), Otobong Nkanga (NG/BE), Giuseppe Penone (IT), Laura Põld (EE/AT), Marjetica Potrč (SI), Kati Roover (EE/FI), Hans Rosenström (FI), Paul Rosero Contreras (EC), Raimo Saarinen (FI), Pia Sirén (FI), Theresa Traore Dahlberg (SE/BF), Nomeda & Gediminas Urbonas (LT/US), Juan Zamora (ES).

Daura Polonskytė yra kultūros lauko darbuotoja, šiemet baigusi vizualumo studijas ir meno edukacijos studijas Aalto ir Alborgo universitetuose.