Tos tiesos ir apgavystės... Pokalbis su Ona Juciūte ir Viktorija Damerell

Menininkių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell vasaros rezidencija Kintuose virto paroda „kittens“, 2019 m. rugsėjo 14-spalio 15 d. Kintai Arts erdvėse įkūrusia laikiną žaidimų aikštelę katėms, (ne)tikriems gintarams ir besimainančioms istorijoms. Dabar, jau gerokai po visko, – pokalbis apie iki projekto rezultato atvedusias asmenines patirtis, autentiškumą ir tai, kokias nenumatytas prasmes Onos ir Viktorijos projekte įspraudė vietinių kontekstų koreliacijos.

Pirmą kartą Kintai Arts atsidūrei tu, Ona, tiesa? 

Ona: 2018-ųjų vasarą visai netyčia, nieko neieškodama ir nesitikėdama atsidūriau Kintuose Ruperto alternatyvios edukacijos programos metu. Tikriausiai todėl, kad nieko nesitikėjau, buvau maloniai nustebinta man iki tol nepažintos vietovės. Jau tada supratau, kad palankioms aplinkybėms susiklosčius mielai ten praleisčiau daugiau laiko, pasigilinčiau į tos įvairiasluoksnės vietovės kontekstus. Pasikalbėjusios su Viktorija užpildėme paraišką Kultūros tarybai. O gavusios finansavimą, jau 2019-ųjų vidurvasarį su kuprinėmis stovėjome Kintuose ir planavome, ką veiksime tą mėnesį.

Ona Juciūtė ir Viktorija Damerell „kittens“ poliesterio derva, pigmentai, chromas, nikelis, virvė, 2019

Jūsų rezidencijos mėnuo rugsėjį virto paroda „kittens“. Kokios šio projekto ištakos? 

Viktorija: Mums tai pirmas bendradarbiavimas, kai kartu ne tik organizavome parodą, bet ir kūrėme bendrą kūrinį. Procesas vyko palaipsniui, ieškant „bendros žemės“. Abi sutikome, kad norėtume pratęsti mūsų žiemą kuruotoje parodoje atsiradusios baldinės struktūros idėją. Po architektūrinio sprendimo parodai „Uodega ir galvos“ paieškų, beveik visi menininkų darbai atsidūrė vienoje ilgoje, per visos salės ilgį nusidriekiančioje lentynų eilėje. Mums patiko matyti šią konstrukciją kaip erdvei stiprų toną užduodantį baldą-kūrinį, praktiškai talpinantį savyje kitus kūrinius ir kartu pasufleruojantį svarbius parodos sluoksnius. Lentynos priminė muziejų eksponavimo būdus arba prailgintą svetainės sekcijos versiją, bet kartu jų forma ir spalva buvo panašios į milžinišką dinozauro ar slibino skeletą. Šis keistas lydinys „suklikino“ galvojant apie mūsų abiejų susidomėjimą kasdieniais reiškiniais ir smalsumą žvilgtelėti į išvirkščią tų reiškinių pusę. Taip pat prisimenu, kad vienu metu abi atradom kažką bendro rašytojos Clarice Lispector istorijose, kuriose namų interjerai, jų elegancija, etiketas ir jaukumas veikia kaip slopinanti, kontroliuojanti erdvė, primetanti tam tikrą būdą būti. Lispector herojės savotiškai kovoja su juo, ne tiek maištaudamos ar konfrontuodamos tiesiogiai, kiek subtilia savo santykio su supančia aplinka transformacija. Bent jau man tai buvo šiokia tokia atspirtis galvojant ir apie „kittens“.

Ona Juciūtė „Ausgezeichnet“ chromas, porolonas, alkantara, 2019

Ar projektą siejote su vietos specifika? Kaip kačiukai, netikri gintarai ir „Ok“ gestas jungiasi tarpusavyje?

Ona: Iš tiesų visai neturėjau idėjos kurti instaliacijos būtinai atliepiančios ar komentuojančios vietinius kontekstus. Galvojau, kad laikysiuosi sau artimų temų ir, jei nesinorės, nesistengsiu „pritempti“ kūrinio prie vietos. Visgi, būnant ten „išlindo” kelios atskiros temos. Viena ryškiausių – tam tikros autentikos paieškos ir visos melagystės ar pataisymai, susiję su ja. Ten būdamos atsitiktinai sužinojome istorijas apie žmonių išrastus besibaigiančių gintaro atsargų papildymo, pakaitalų sukūrimo būdus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kažkas priešinga natūraliems gamtos formavimo procesams. Gilinantis į technologijas, kurias pasitelkiant iš sintetinių dervų gaminama gintarui identiška medžiaga, negalima nepastebėti paralelių tarp dirbtinio ir tikro proceso bei nesižavėti tų meistrų išradingumu. Juk gintaras – irgi derva, o poliesterio katalizavimo metodai gana panašūs į tūkstančius metų trunkančias natūralias gamtines reakcijas ir besiskiriantys tik tuo, jog įvyksta per 1 valandą prižiūrint žmogui. Panašias temas, tačiau kiek iš kitos perspektyvos, kelia ir pati instaliacijos struktūros konstrukcijos logika, pasiskolinta iš kačių namų ir žmonių baldų komplektų. Ji kalba apie tam tikrą labai kontraversišką ir daugiaplanį aplinkinio pasaulio pažinimą – žmogus mano, jog žino, koks namas patiks katei, ir šis žinojimas atsiranda tiek iš patirties, tiek iš keistos fantazijos.

Šalia konstrukcijos atsiradęs fotelis buvo įsigytas „Dėvėtų baldų iš Vakarų Vokietijos” parduotuvėje, Šilutėje. Metalines kojas jam prisukau, derindama prie pačios konstrukcijos estetikos ir logikos. Apskritai, man tokios nuo vaikystės pažįstamos vietos svarbios galvojant apie tam tikrą gero gyvenimo pavyzdį ir labai praktinį jo taikymo būdą. Šios vietos taip pat veikia tarsi asmeniniai muziejai – gali rasti tam tikrus alternatyvius istorijos pasakojimus. O Mažosios Lietuvos regione šios parduotuvės įgyja dar vieną prasmę – čia dažnai sutiksi ant dviračių su žemėlapiais nuorodų klausiančius vokiečių turistus. Daugiau pabendravus išaiškėja, kad jie atvyko ieškoti savo protėvių, tolimoms giminėms priklausiusių namų. Todėl tas „liux“, numestas dėvėtų vokiškų baldų parduotuvės kampe, atrodė dviprasmiškai, tragikomiškai ir paradoksaliai.

Dar vienas dalykas apie tą ženklą: JAV prieš antisemitizmą bei neapykantą kovojanti „Anti-Defamation League“ paskelbė, jog nuo šiol jis reiškia ne tik „all good“, bet taip pat yra „hate“ simbolis, naudojamas radikaliosios dešinės. Gana įdomi istorija, turint omenyje, kad tai labai gera priedanga – pirminė ženklo reikšmė taip įsišaknijusi, jog niekada negali nieko apkaltinti juo naudojantis kaip neapykantos simboliu. Juk tai – ne svastika. Ši šviežia istorija uždeda dar vieną sluoksnį ar filtrą mąstant ne tik apie simbolius, reikšmes, bet ir apie gintarus, interjerus bei, žinoma, apie istoriją apskritai. Mane taip pat domina reikšmių kismo priežastys ir aplinkybės – kaip pigus ir nuodingas poliesteris tampa tauriu ir sveikatai naudingu gintaru arba „all good“ simbolis staiga reiškia neapykantą.

Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell paroda „kittens“ Kintai Arts rezidencijoje

Man atrodo, kad tokie hibridiniai reiškiniai – vienas iš labai svarbių autentikos sluoksnių. Turiu omenyje, kad imitacija, aproprijacija ar simuliacija yra tiesiog specifinis autentiškai išgyventos dabarties rezultatas. Juk kažkas yra priimama ar pritaikoma visų pirma todėl, kad yra aktualu. Todėl atrodo, jog jūsų kūrinys, gimęs mąstant apie autentikos mutacijas ir tai, kas ta autentika buvo ar tebėra kolektyvinėje sąmonėje, iš tiesų atskleidžia jos tikrąjį, esamąjį veidą, o ne tą, mums iššaukiantį šypseną, dėl originalų, esančių kažkur – praeityje, prototipuose ar provaizdžiuose.

Ona: Mane asmeniškai domina apgavystės. Aš turbūt netikiu „nesumeluota“ autentiška patirtimi ar kažkuo panašiu. Šiuo atveju man įdomus melas, žmogaus sugalvoti metodai išgauti kažką, kas jau nebeišgaunama ar supaprastinti, pagreitinti sudėtingus procesus. Tame randu tiek daug išradingumo ir pastangų, tam tikro tikėjimo ir gyvybės. Atrodo, kad vien pastanga atliepti, šiuo atveju, kažkokios tolimos rinkos (pvz., Kinijos) poreikius, savaime įneša žvalumo, greičio ir tampa aktualia, gyva terpe galvojant apie supančią aplinką. Ką tu manai apie autentiką, Viktorija? Gana dažnai kalbėdama apie savo kūrybą naudoji šį žodį.

Viktorija: Na, man atrodo, kad jau pats kalbėjimas apie apgavystę netiesiogiai daro prielaidą, kad yra ir kažkokia tiesa. Bet šiuo atveju sutinku su Karolina, kad autentika visai nebūtinai turi būti priešpastatoma kopijai ar sietis su prototipais, originalais. Autentika man labiau susijusi su gyva patirtimi, intensyviu santykiu, įvykstančiu „čia ir dabar“ – tai gali nutikti net ir peržiūrint parodos dokumentaciją savo telefone. Manau, jog gali būti įvairios aplinkybės, nulemiančios, kodėl kartais kažkas stipriai surezonuoja ir įprasta žvilgsnio inercija nusitrina. Dėl to kuriant „kittens“ man buvo svarbu neapsistoti ties ironija. Žinoma, į daug mūsų paliestų reiškinių galima žiūrėti ir per ją – iš tam tikros (žinančiojo) pozicijos dažna žmogiška pastanga įgauna komiškumo. Tačiau dar įdomesni dalykai pradeda vykti, jei žinojimą pakeičia nors ir trumpa nuostaba. Gal būtent su nuostaba ir siečiau žodį autentika.

Ona: Man turbūt „tiesa“ yra svarbi tik kaip sąlyga atsirasti apgavystei ar klastotei. Na, o šiuo atveju, „tiesai“ atstovauja tikras, gamtoje susiformavęs gintaras, o apgavystė – jau žmonių sugalvotas būdas, kaip šią retą ir senkančią medžiagą pagaminti. Todėl tiesa tikrai svarbi – be jos nebūtų ir reikalo išradinėti būdų gaminti netikrą gintarą. O kas vertingiau, ar jūros išmestas gintaras, ar žmogaus ištobulinta, identiškas jo kopijas gaminti padedanti technologija? Tai jau yra ideologinis klausimas.

Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell paroda „kittens“ Kintai Arts rezidencijoje

Manau, Viktorija taikliai pastebėjo. Nerūpestinga nuostaba iš lankytojų lūpų autentiškai nuskambėjo parodos atidarymo metu: „Koks tai būtų geras stalviršis kokiame minimaliame interjere!”. Tam tikra prasme jau pats komentaras byloja poreikį prijaukinti jūsų kūrinius, kaip ir anotacijoje minėtus laukinių kačių palikuonis. Tie aproprijavimo ar įdiegimo momentai čia linksmai sužaidžia ir kitais požiūriais – eksportuojame save, bandome surengti parodą kažkur kitur, vietoje, kurioje cirkuliuoja lėtas vizualinės kultūros gyvenimas, galiausiai, stengiamės rasti dialogą su vietos žmonėmis, o jie – su kūriniais.

Ona: Namai kaip saviraiškos erdvė – man labai įdomi tema apskritai. Tad buvo be galo malonu, kad mūsų sukurti objektai parodos lankytojų buvo pakviesti į jų įsivaizduojamus gerus interjerus. Iškart pasijutau priimta. Viktorija, gal gali paaiškinti, ką turi omeny lygindama žvilgsnio inerciją ir ironiją šiame projekte?

Viktorija: Na gal kad tiek Karolinos paminėtas mūsų kūrinio prijaukinimas per pažįstamus kontekstus, tiek mūsų ironija tų kontekstų atžvilgiu yra iš esmės tas pats? Toks tarsi siekis pažvelgti į kažką svetimo iš mums žinomos, taigi saugesnės, ir tam tikra prasme inertiškos, pozicijos. Apskritai manau, kad sąmoningai ištrūkti iš inercijos žmogui, neišskiriant ir menininkų, yra labai sudėtinga, daugeliu atvejų beveik neįmanoma. Susidurti su kažkuo nepažiniu ir neįsprausti to iš karto į apibūdinimus. Man atrodo, dažniausiai tokia akistata atsitiktina ir labai trumpai trunka.

Paskutinis klausimas, natūraliai kylantis po patirčių, įgytų dirbant vietovėse, fiziškai esančiose atokiau nuo aktyvių meninio gyvenimo srautų: ar verta rengti parodą Lietuvos meno lauko periferijoje? Juk iš tiesų, be saujelės gyvų liudininkų dauguma žiūrovų parodą pamato tik foto ir video dokumentacijose, perskaito anotacijose ar štai tokiuose pokalbiuose.

Tad nors asmeninėms veikloms turiu savų priežasčių, kaskart įdomu, kaip jaučiasi patys kūrėjai tam tikrame atokumo kontekste? Be savaime suprantamai siūlomų kitoniškų patirčių, kuo jums įdomu dalyvauti tokiose iniciatyvose, kaip rezidencija Kintuose?

Viktorija: Pati stengiuosi nedaryti projektų vien dėl kažkokios kitoniškos patirties. Tai šiuo atveju turiu pripažinti, kad pats atokumo faktorius man nebuvo pirmame plane. Svarbiau buvo faktas, kad kursime kūrinį kartu su Ona ir visi su tuo susiję iššūkiai, o kad tai nutiko Kintuose man buvo daugiau malonus atsitiktinumas. Dėl to klausimas, ar buvo verta, kaip ir nekyla. Bet bebūnant Kintuose pradėjau galvoti apie rezidencijos prasmę vietinių akimis ir ypač apie savotiška tradicija tapusį menininkų ar bent juos finansuojančių institucijų siekį kažkokiu būdu tuos vietinius įtraukti, juos šviesti ir t.t. Žiūrint iš kultūrinių centrų perspektyvos, tokia užduotis atrodo natūrali – lengva pasijusti kultūros ambasadoriais. Bet iš to išplaukia pavojus tik pagilinti ir taip mažame miestelyje esančias bendros būties įtampas – dauguma ten gyvenančių žmonių rezidenciją ir joje vykstančias veiklas, atvykstančius žmones priima kaip svetimkūnį. Ir tokį nusiteikimą pakeisti man atrodo gali tik nuoseklus ir ilgalaikis kontaktas, bendrų taškų atradimas, kas yra gana sudėtinga, turint omenyje projektais ir trumpalaikėmis (kaip kad mūsų) viešnagėmis grįstų rezidencijų prigimtį.

Ona: Aš gana panašiai galvoju, ir visai nejaučiu būtinybės kažkokiais būdais vietinius žmones įtraukti, privilioti į parodas ir už rankos po jas vedžioti aiškinant, kas yra kas. Jie užsiima savo reikalais, mes – savo. Juk jei darai parodą dideliame mieste, nesakai, dabar privalau visus čia pasikviesti. Kai žmonių daug, natūraliai daugiau jų domisi ir kultūra, o tuo pačiu didžioji dauguma domisi visai kitais dalykais. Kiek žmonių ateina į atidarymą Berlyne, kiek Vilniuje, o kiek Kintuose. Kai pagalvoji, tai tie 13 vietinių atėjusių į mūsų atidarymą yra baisiai didelė Kintų dalis. O dėl pačio parodos rengimo kažkur toliau nuo kultūrinių centrų, aš manau puiku, kad viena ar kita paroda atsiduria kažkur žemėlapio pakarašty, net jei ją aplanko gerokai mažiau žmonių. Gal tam tikra prasme tai veikia net atvirkščiai, juk dabar labai svarbi parodos dalis vyksta online, sklaidos platformose, dokumentacijose ir panašiai. Tad jei, sakykim, mūsų parodą online platformose pamatė tie, kurie būtų atėję į parodą Vilniuje + tie 13 atidarymo lankytojų, tai jau palankesnė matematika. Kalbant rimtai, ši tema irgi labai svarbi. Absoliuti dauguma man padariusių įtaką parodų mane pasiekė netiesiogiai, per jų dokumentacijas internete. Šias parodas aš toliau skleidžiau pasakodama žmonėms ar aplankydama jas vėl ir vėl „Artviewer“ ar kitose platformose. Ir nė kiek nebuvo svarbu ar tai labai gerai žinoma erdvė, ar kažkur provincijoje įsikūrusi startuojanti rezidencijos parodų salė. Svarbu tik tada, kai tą dokumentaciją siuntinėji ir gauni nemažai neigiamų atsakymų. Aišku, gana keista daryti parodą tam, kad ją galėtum „sufotkint“ ir sudėt į sklaidos portalus. O gal visai nekeista ir labai natūralu šiandien? Darydamos šią parodą gana daug apie tai mąstėme.

Ona Juciūtė ir Viktorija Damerell “Kittens” poliesterio derva, pigmentai, chromas, nikelis, virvė, 2019

Nuotraukos: Andrej Vasilenko