Tomo Daukšos paroda „Laimės švieselės” P. Domšaičio galerijoje Klaipėdoje

Iki gegužės 1 d. LNDM P. Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veikia Tomo Daukšos personalinė paroda „Laimės švieselės“.

Tomo Daukšos naujausias projektas „Laimės švieselės”  apmąsto tvarumą ir perteklių, harmoniją ir triukšmą kultūroje ir kasdieniame gyvenime bei meno ir dizaino santykį. Iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas projektas, tačiau jis kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos.

Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto, suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Jos tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. Pagaliams surišti menininkas naudoja primityvią rišimo technologiją, dažnai sutinkamą amatuose. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik kai kuriems įperkama ir prieinama inovacija. Kaip autorius pamena, apie LED’us galėjai sužinoti iš žiniasklaidos, tačiau ilgainiui naujovė tapo įprasta, kasdienė, lengvai prieinama, ji pasidarė bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu (išskyrus Saulę).

Šioje instaliacijoje meno kūrinys interpretuojamas kaip vizualios kultūros produktas, kuriame susipina kūrėjo ir kitų kultūros lauko veikėjų požiūriai. Instaliacija ar jos dalis skirtingame aplinkos kontekste gali būti traktuojama arba kaip meno kūrinys, arba kaip interjero detalė. Matyt, visa sujungianti daugiasluoksnė idėja – žaismė desperacijoje – lieka esminė.

Tomas Daukša (g. 1988) – jaunosios kartos menininkas, 2019-aisiais jis įgijo daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2009-ųjų aktyviai dalyvauja parodose. Kūryboje domisi įvairių sistemų ir jų elementų ryšiais. Menininkas arba pats kuria, arba stebi jau esamas sistemas – elektroninę, biologinę ir bendruomeninę. Su mokslininko atsidavimu jis dokumentuoja joje vykstančius reiškinius, kuria modelius ir maketus, eksperimentuoja su fizikiniais reiškiniais (garsu ir šviesa). Tačiau skirtingai nei mokslininkai, menininkas neieško objektyvių teiginio ar fakto įrodymų. Jo tyrinėjimai visada palieka erdvės paslapčiai, vaizduotei ir atsitiktinumui. Būdamas tyrėjas, jis gana dažnai nesilaiko atstumo nuo tyrimo objekto, paveikia kuriamas ar atkartojamas sistemas ir taip daro įtaką tyrimo eigai. Žiūrovas taip pat dažnai įsitraukia į spektaklį faktais ir fantastika. Taigi rezultatas dažnai būna nenuspėjamas, kaskart skirtingas ir nebūtinai svarbus – dėmesys sutelkiamas į patį procesą, pabrėžiamas tyrimo, veiksmo laikinumas ir cikliškumas.

Pradėjęs studijuoti tapybą, šiandien T. Daukša išplėtė kūrybos spektrą ir savo tyrimus pristato įvairiomis formomis – skulptūromis, paveikslais, instaliacijomis, fotodokumentais ir schemomis. Nors tyrimo metodai ir pagrįsti moksline logika, menininkas daug dėmesio skiria vizualiniam kūrinių aspektui: tūriams ir formoms, proporcijoms, medžiagiškumui ir erdviniam išdėstymui. Jo kūriniuose dera patraukli estetinė forma ir konceptualus turinys.

Nuotraukos: Tomas Kapočius