Tik smaugimu išlaisvinantis nakties metas

Įžanga į šių metų JCDecaux premijos parodą „Ruduo“ prasideda su Adomu Mickevičiumi. Parodą lydinčiame tekste pabrėžiama paties rašytojo pozicija – jaunystė, skausmas, slegiantys imperializmo laikai, nerimas. Tuo tarpu pats Mickevičius į savo „Vėlines“ įžengia tokia mintimi: „Dievobaimingas šventės tikslas, nuošali vieta, nakties metas, fantastiškos apeigos kadaise smarkiai veikė mano vaizduotę; klausiausi pasakų, sakmių ir dainų apie numirėlius, grįžtančius su prašymais arba įspėjimais, ir visuose baisiuose prasimanymuose galima buvo įžiūrėti neabejotinus moralinius tikslus ir tikrą, liaudišku būdu vaizdingai išreikštą mokslą.“¹ Išties, Mickevičiaus figūra ir mintys atranda sąskambį tiek su parodos turiniu, tiek su bendra kasdienybėje tvyrančia įtampa, tiek su nuogomis senų rūmų sienomis.

Pirma norisi prisiminti tamsų atidarymo vakarą, kurio metu pavyko išvysti (tiesa, ne erdvėje, nes žmonių buvo per daug, bet per stiklines duris iš lauko pusės) Kamilės Pikelytės performansą „Vita sintetika“. Pikelytės žinutė ir problematika gana akivaizdi, paprasta ir plačiai suprantama, kas daro ją dar patrauklesnę. O meistriškumas atsiskleidžia jos susikurtoje butaforijoje. Žmonių įnykimas į savo išvaizdą ir įvaizdį yra tiek pat natūralus kaip pats natūralumas. Nesudėtinga redukuoti „grožį“ į ritualus, apeigas, kuriais kažkada (o kai kuriose pasaulio vietose – ir šiandien) buvo siekiama atkreipti dėmesį (net jei ir dievų). Šiais laikais tuo dievu tampa žmogus. O juk jau seniai išsivystęs noras išreikšti save nebūtinai ryškiau, bet bent jau socialiai priimtiniau. Prieš kelis šimtus metų tam buvo naudojamos kenksmingos pudros, organus traiškantys korsetai, galiausiai prieita prie visiško liesumo, kaip grožio kanono, XX a. pabaigoje, ar nerealistiškų kūno proporcijų populiarumo XXI a. 2 dešimtmetyje. Noras būti socialiai priimtam, mylimam iš pirmo žvilgsnio, geidžiamam net ir žvelgiant į šešėlį, kuriame tesimato siluetas. Pikelytė performansu ir tam sukurtais objektais vykdo tolimesnį šios raidos socialinį ir antropologinį tyrimą. Išorinė transformacija ir metamorfozė dažniau seka vidumi nei išore.

Vos paskelbus išrinktųjų sąrašą, nudžiungu tarp jų pamačiusi tapytoją – Mantą Valentukonį. Kažkuria prasme atrodė net ir logiška pakabinti bent vieną tapybos darbą ant senųjų Sapiegų rūmų sienų. Tačiau pirmojoje, atskirtoje parodos erdvėje – ekranas, automobilio sėdynė ir VR akiniai. Parodos atidarymo vakarą jų išbandyti nepavyksta, juos aktyviai vis užgrobia vaikai, bet vieną tykią ketvirtadienio popietę, būdama viena erdvėje, prisiruošiu pažiūrėti į kitą jaunojo menininko realybę kūrinyje „Quagmire“. Viskas gana greitai atranda savas vietas. Privatus buvimas ir santykis su vaizdu. Žvaigždėta naktis. Nimfa (gal sirena?) ant akmenų, iš tolo žvelgianti į mane. Gal tai ne tapyba tikrąja to žodžio prasme, tačiau romantiškas tapytojo santykis su jį supančia ir suvokiama (sufalsifikuojama) realybe. Kūrinio šiuo atveju nenufotografuosi. Jis labiausiai atsiskyręs nuo socialinių medijų brukamo žvilgsnio, nepaisant paradoksalaus egzistavimo tik virtualioje aplinkoje. Intymumas su regimybe. Valentukonio kūryboje jau kurį laiką neabejotinai atsispindi ir tai, kas praminta cyber sigilisim estetika, čia ji pasireiškia minėtų daiktų „aplipdymu“ aliuminio dekoracijomis. Paplitusi tatuiruočių mene bei madoje, ji tarsi išskirtinai vizualinė nuoroda į šaltą, kiek disocijuotą, netgi egoistišką šių dienų romantiką. Tapytojas išlieka tapytoju netgi be tapybos.

Virš galvos tvyro Eglės Ruibytės kūrinys „Middleman“ – jis eksponuojamas pakibęs erdvėje. Žvelgiant iš apačios, atsistojus tiesiai po juo, gimsta jausmas lyg stovėtum baseino dugne, kurio paviršiuje turėtų plūduriuoti pripučiamus flamingus ar plaustus turintys priminti plastikiniai kūnai, šio kūrinio atveju įgavę kur kas niūresnes formas, deformavęsi į pirminius savus neišsivysčiusius pavidalus. Void fillers – taip apraše įvardijami šie oro pripūsti plastikiniai kūnai, kuriuos įprastai sutinkame gavę siuntas. Tam tikra prasme toks kūrinių fizinis pozicionavimas sukelia keistą nerimą, nors akivaizdu, jog svorio kone nėra, visgi atrodo, jog konstrukcijai stebuklingai išgaravus, kūną pasiektų gniuždantis svoris.

1909 m. italų futuristas Filippo Tommaso Marinetti žymiajame manifeste išrėžė: „Mes <…> apdainuosime vibruojantį nakties karštį, sklindantį nuo ryškiais elektros mėnuliais apšviestų arsenalų ir uostų; <…> horizontą šniukštinėjančius ir nuotykių ieškančius garlaivius; bėgiais dundančius lokomotyvus plačiomis krūtinėmis, panašius į didžiulius vamzdžiais pažabotus plieno žirgus; svaigius skrydžius aeroplanų, kurių propeleriai plaikstosi vėjyje kaip vėliavos ir atrodo, kad jiems ploja minia entuziastų.“² Elena Laurinavičiūtė ne tokiu agresyviu tonu ir be susižavėjimo, bet su mąslia ir ramia, estetiška ir interaktyvia kritika apdainuoja miesto garsus, iš esmės – ir pačią industrializaciją bei jau natūralizuotą jos poveikį mūsų kasdienybėje. Menininkė akcentuoja būtent ventiliatorius, kuriais apkarstytos Vilniaus sienos ir be kurių garso gyvenimo mieste jau negalėtume įsivaizduoti. Garso instaliacijoje „Garsoraižiai“ – avilius primenantys keramikiniai kūnai, į kuriuos įstatyti fenus primenantys įrenginiai, kuriantys garsą. Tiesa, garso sukūrimas priklauso nuo lankytojų – priešais pastatytas pultas, kurio mygtukus paspaudęs, tampi to garso kaltininku. Dūzgesys užpildo erdvę. Akimirką pasijunti dievu, net jei atliktas veiksmas nieko iš esmės nepakeičia. Bet pasijunti. Ir nors rūmų aplinkoje tai patrauklu, tačiau ilgainiui tampa padariniu, kurio klausaisi kone visą savo laiką, praleistą parodoje.

Artimiausią tiesioginę sąsają su minėtu Mickevičiaus kūriniu, regis, turi Onos Barboros Šlapšinskaitės videokūrinys „Nesuprask manęs neteisingai, tai nėra paprastas apsėdimas“. Kūrinyje menininkė pasitelkia autofikciją, asmeninius pasakojimus pina su istorija, kolektyvine atmintimi. Menininkė atlieka pagrindinį vaidmenį – vaidina save pačią, svarbą suteikdama savo, kaip provaikaitės, rolei, kuri pasakoja prosenelio Jono istoriją – asmens, buvusio tiek vokiečių, tiek rusų karo belaisviu. Prosenelio šmėkla įpareigoja proanūkę pasakoti jo gyvenimą tokiu būdu, apie kurį Jonas ir susapnuoti nebūtų galėjęs. Galiausiai mes su ausinėmis žvelgiame į šį iš pasąmonės išsiridenantį reginį – proanūkė žirgu jodinėja po rūmus ir mena kitus nuolatinio virsmo laikus šiais nuolatinės baimės virsmui laikais.

Šiais metais kuratorių Kotrynos Markevičiūtės, Onos Juciūtės ir Sapiegų rūmų sintezė kone nepalieka skylių kritikai, visa gaubia sunki ir jauki, kiek smaugianti lapkričio migla, pranašaujanti praeitį ir prisimenanti ateitį. Tik tuo smaugimu ir išlaisvinanti nuo savęs pačios.

Paroda „JCDecaux premija 2024: ruduo“ Sapiegų rūmuose veiks iki 2025 m. sausio 5 d.

1. Adomas Mickevičius, Vėlinės. ↩︎
2. Jankevičiūtė, Giedrė, Dailės istorijos šaltiniai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012. p. 210 ↩︎