Tik lietuviai duoną kepa du kartus: Andrej Polukord ir tradicijų akcija

2018 m. gruodžio 17 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Karolina Sadlauskaitė

Kartais galvoju, kad kažkur šiame pigaus vartojimo visuomenės kontekste įsisiūbavusi įpročių švytuoklė turėtų grįžti, o su ja atgimti menų ir amatų judėjimas, tik jau kitame laike. Ir čia suprantu, kad net baigus mokyklą tenka nenoriai sugrįžti prie rašinėlio apie tautinių vertybių išsaugojimą temos. Manau visi sutiksim su šio rašinėlio pradžioje besiformuojančia kliše, kad rankų darbas ir jį menantis dizainas išties dabar sėkmingai eksploatuojamas: įpakuojamas į sapnišką jaukumą, apipavidalinamas vartotojui pataikaujančiais kūrybiniais tekstais ir papuošiamas siūlomo išgyvenimo skoniui prilygstančia kaina. Tačiau kad ir kokiais burtais veiktų vizualinės rinkodaros strategijos ar į celofaną įvynioto „Naminio“ produkto gabaliukas, kažkur giliai jaučiame, kad tokie pakaitalai nenustelbs prisilietimo prie proceso kuriamos vertės ar kontakto su jo kūrėju. Ir turbūt žinome kodėl – tai elementarus ritualo klausimas. Šiame mano įsivaizduojamame amatų prisikėlimo scenarijuje bent jau dalis menininkų turėtų savaip žygiuoti atsinaujinusių tendencijų priešaky ir būtent todėl šį kartą spekuliacijų motyvu ir taikiniu tampa performanso menininkas Andrej Polukord.

Šių metų vasarą Andrejui pavyko atgaivinti jau kiek užmirštą nematerialųjį Lietuvos kultūros paveldą – duoną ir jos gaminimo tradicijas. Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas ir Giedrės Malūkaitės kuruojamas projektas „Skani duona“ kilo iš Andrejaus pomėgio kepti duoną pagal senąsias kulinarijos tradicijas. Pasak jo, viskas prasidėjo tiesiog nuo to, kad šio produkto namuose buvo valgoma daug. Duoną kepti Andrejų išmokė tėvas, Vienoje tai daryti teko pačiam, o grįžus į Lietuvą – savo namų krosnyje Vilniuje.

Andrej Polukord duonos kepimo procese

Visą projekto laiką vystytas tradicinių duonos gamybos metodų tyrimas vyko prisidėjus Šlyninkos vandens malūno kolektyvui bei duonkepių krosnių meistrui Artūrui Jočiui, o apie tradicinį „medžių“ pyragą papasakojo šakočių kepėja Vilija Grigienė. Šiuo beveik etnografiniu tyrimu Andrejus siekė parodyti, kad minimaliomis priemonėmis tokias duonos savybes kaip sūrumas ar saldumas galima išgauti iš vieno grūdo. Po Lietuvą keliaujančioje, performatyvioje galerijoje jis tykojo iš bažnyčių išeinančių regionų gyventojų, dalino savo keptą duoną, rinkdamas informaciją kalbėjosi apie projekto idėją ir tiesiog – gyvenimą. Ant stendo stalo tarp tikrųjų duonos kepalų „infiltruojant“ nežymiai besiskiriančius molinius tarsi klausiama, ar per kruopščiai maisto pramonės sukonstruotą skonį dar skiriame „tikrą“ nuo „netikro“?

Rūdninkų girios ir Žemaitijos nacionalinio parko vietinius gyventojus ir svečius turėjo mažų mažiausiai suintriguoti virš įvažiavimų į mišką pasitikęs didžiulis duonos kepalas ar šakotis, pagamintas iš senų reklaminių tentų. Juos Andrejus savo jėgomis iškėlė nakties tamsoje – miškas „iškrėtė išdaigą“. Urbanizuotoms vietovėms pritaikyta medžiaga reklamai čia tapo nekomercinio (duona vis dėlto nebuvo parduodama) ir tradicijų sklaidą skatinančio projekto komunikacijos dalimi, tačiau iš pažiūros graži iniciatyva dar kartą primena apie jai priešingą ir Lietuvoje keliasdešimt metų ryškėjantį kasdienybės aspektą, atskleidžiantį, kad tie dalykai, kuriais anksčiau gyvenome, dabar yra tiesiog reprezentacija.

Andrej Polukord duonos kepimo procese

Jau kurį laiką vis išgirstu posakį, kad „tik lietuviai duoną kepa du kartus“. Netikrindama, ar tai faktas, ar tik dar vienas pajuokiantis stereotipas, priėmiau šį pasakymą kaip daugelį kitų, kurie tarsi nereikšmingai nuslysdami liežuviu pasako kur kas daugiau apie kalbantįjį ir jį supančius kontekstus negu galėtų pasirodyti. Šioje situacijoje natūraliai kyla asociacijų su jau kurį laiką eskaluojama autentiškumo tema, todėl ir dabar klausiame, ar bandymas sugrąžinti senąsias tradicijas yra autentiška procedūra? Andrejaus poreikis grįžti prie ištakų pamažu formavosi gyvenant tarp muziejiško miesto – Vienos – ir gimtojo Vilniaus. Tradicinių vertybių gaivinimas, žinoma, yra suprantama ir tolimesnei visuomenės raidai būtina reakcija į sunkiai apčiuopiamos realybės virsmą vis greitėjančia mašina – atsiranda poreikis sustoti, apsidairyti ir iš naujo išsiaiškinti kiekvieną mus supantį dalyką. Čia, tiesa, būtų galima oponuoti žvelgiant iš „etnokritiškosios“ pusės, kurios argumentas tas, kad tariamai modernesniame už buvusį kontekste diegiami esencializuotų etninių identitetų „prikėlimai“ būna bauginamai panašūs į frankenšteinišką nepaklusimą natūraliai gamtos raidai ir polinkį į liguistą nostalgiją. Tačiau žinant, kad tradicijų prisikėlimo bangą pirmąjį kartą išgyvenome jau tarpukariu, ir ji, keisdama formas, nuvilnijo iki pat nepriklausomybės atkūrimo, galėtume kiek nurimti ir be ilgesnių samprotavimų pagaliau sutikti, kad ir iš praeities į dabartį, ir iš už sienų vidun orientuota kultūrinių simbolių ir ritualų apropriacija visų pirmiausia nurodo į sąmoningą ar nesąmoningą pasirinkimą, taigi ir specifinį dabarties autentiškumą.

Socialiai įtraukiančio meno projektas demonstruoja Andrejaus nearogantišką gebėjimą atkreipti dėmesį į jam aktualias temas. Projektai, susiję su nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu ir meno „eksportu“ į regionus, gali pasirodyti efektyvi strategija gauti finansavimą, tačiau ir čia ne vienam nusvyra rankos: kuratorius ir/ar menininkas galvoja, kad turėtų nuleisti kartelę tiek, kad būtų įmanoma „susikalbėti“ su prie šiuolaikinio meno nepratusia auditorija, o dėl to nukentėtų kūrinio kokybė. Bet jei į tokią riziką vis dėlto nebūtų kreipiama dėmesio, kuratorius ir/ar menininkas vis tiek numano, kad nieko nesupratusi auditorija atsakytų nebent nejaukia tyla. Būtent todėl šis – vienas tų retų atvejų, kai vietos žmonėms apie jiems pažįstamus ir artimus dalykus prabilęs kūrėjas randa būdą pristatyti šiuolaikinį meną ir tai daro ne šaltai edukuojančia maniera, o gudriu įsibrovimu į potencialių žiūrovų kasdienybę. Tuo tarpu mus pasiekianti žinia yra apie autoriaus socialinę, kultūrinę ir pilietinę atsakomybę bei pareigą pareikšti, kad ir Lietuvos šiuolaikinio meno lauke dar galima drąsiai prabilti ne tik „apie“, bet ir veikti „su“ tradicija. Performatyvi galerija, atvykdama pas tuos, kurie į galerijas nevaikšto, gyvu bendravimu ir Mariaus Krivičiaus bei Linos Magraitytės dokumentacija siunčia žinutę į abi puses – į miestus ir iš jų.

Andrej Polukord performatyvus duonos stendas

Tarp daugelio kitų, vienas įtaigiausių jo kūrybos motyvų, pasireiškiančių ir kituose jo performansuose bei projektuose, – neciniškas humoras kaip bendravimo su publika forma. Išsaugodamas interaktyvumą, jis spektakliui pasiruošusio žiūrovo nestumia iš socialinio komforto zonos, savęs ar auditorijos nepaverčia hierarchiškai svarbiausia įvykio dalimi. Savo gyvenimą paversdamas performansu neatsiriboja nuo socialinio konteksto problemų ar asmeninės atsakomybės prieš visuomenę, todėl išpildydamas savo kūrinius išeina už disciplinos, erdvės ir juodų, baltų ar žalių kubų perimetrų. Performanso mene sudėtinga nepavirsti banalia, tarsi iš teatro salės ką tik išsilaisvinusia primadona, sveikai balansuoti tarp aktualių temų ir savo tariamai tylaus dramatiško susireikšminimo, todėl švelni autoironija, būdinga Andrejaus projektams, peršasi kaip efektyviausia forma kalbėti apie asmeninę tiesą ir autentiškumą.

Projekto vaizdo įrašas: https://vimeo.com/305665192

 

Andrej Polukord, Iš ciklo Miško objektai, 2018. Nuotrauka: Marius Krivičius

Andrej Polukord, Iš ciklo Miško objektai, 2018. Nuotrauka: privatus archyvas

Andrej Polukord performatyvus duonos stendas

Andrej Polukord performatyvus duonos stendas

Andrej Polukord performatyvus duonos stendas

Andrej Polukord performatyvus duonos stendas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *