2021 10 21

Tarpuose prasmegus. Paroda „JCDecaux premija 2021. Tarpai“

Dominyka Jovaišaitė

Pradedančiuosius Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus šeštus metus iš eilės reprezentuoja Šiuolaikinio meno centro ir lauko reklamos kompanijos „JCDecaux Lietuva“ konkursinė paroda „JCDecaux premija 2021. Tarpai“. Šiais metais parodos organizatoriai kviečia į Vilniaus Kompozitorių namus, kur savo konkursinius projektus pristato kuratorių Mildos Dainovskytės ir Vytenio Buroko atrinkti penki jaunieji menininkai: Naglis Kristijonas Zakaras, Maarten Brijker, Eglė Razumaitė, Ieva Kotryna Skirmantaitė ir Deividas Vytautas Aukščiūnas. Meninės raiškos orginalumas ir aktualumas – pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos tarptautinė komisija atrenka konkurso laimėtojus.

„Tarpai“ – neįprastas ir verčiantis pasigilinti į žodžio reikšmes pavadinimas. Parodos pristatyme teigiama, kad „tarpuose tūno galimi pašnekesiai“, tai erdvė, „kurioje susijungia skirtingi poliai, leidžiama atsikvėpti ir pereiti į kitą temą“. Kitaip tariant, parodos kontekste tarpų idėja referuoja tylą, tuštumą, pauzę. Juose galima pasislėpti ir tapti nematomu, tarpai – tai nepažintos ir neatrastos teritorijos, paslaptys, kelionės atgal ar nenumatyti susitikimai su savimi.

Įėjęs į pastatą, kuriame eksponuojama paroda, lankytojas pirmiausia patenka į rūbinę. Būtent šioje neįprastoje vietoje eksponuojamas Naglio Kristijono Zakaro projektas – vaizdinių objektų ir istorijų rinkinys „Fajetonas“. Parodos dalyviui, neskaičiusiam kūrinio anotacijos, ko gero, sudėtinga mitologinį kūrinio pavadinimą „Fajetonas“ susieti su regimu vaizdu: ant stiebo pakabinta išblukusi JAV vėliava, rausvai šviečianti lempa, į sieną atremtas praviras dėklas. Tik įsigilinus į eksponato aprašą ima skleistis mitologinio ir politinio naratyvo prasmės: pražūtingas Fajetono galios demonstravimas, Helijo vardo istorija, Febo kartelis, „Apollo 11“. Mitologiniai vardai (Fajetonas, Helijas, Febas, Apolonas) čia sufleruoja susitarimą dėl galios: kas kuria žmonijos pasakojimus? Intriguoja ir ekspozicijos erdvė, kuri transformuojama ar netgi okupuojama keičiant jos funkciją – rūbinė virsta mitologinių ir politinių kontekstų erdve, o jos tarpus užpildo lankytojų patirtys.

Naglis Kristijonas Zakaras, Fajetonas. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Užgrobtomis erdvėmis tampa ir paveldosaugos objektai, kai verčiami prastų renovacijų projektais arba rizikuoja būti sunaikinti. Tokių objektų galime išvysti Eglės Razumaitės projekte „Radikali tolerancija“. Trumpametražio filmo, fotografijų koliažo ir atviros diskusijos forma pateiktame darbe menininkė kalba apie vėlyvosios modernios ir postmodernios architektūros bei viešosios erdvės paveldosaugą. Besikeičiantys pastatų, interjerų, viešųjų erdvių vaizdai antrajame pastato aukšte eksponuojami begarsėje video instaliacijoje. Trumpametražis filmas – dokumentacija to, kas buvo ir dabar yra pakitę ar išnykę, gal dar tebėra. Neįmanoma neatkreipti dėmesio į filmo kuriamą atmosferą – buitiški epizodai pinasi su abejingumu, nuoboduliu, pasyvumu. Šios būsenos ir nusako kūrinio tematiką. Paveldosaugos problema yra šiandieninių diskusijų aktualija, kurią vis dar mėginama įsisąmoninti. Eglės Razumaitės pasirinkta nebyli, tarp eilučių juntama kritika apsaugo kūrinį nuo banalumo ir didaktikos, o begarsiai dokumentiniai vaizdai įtikinamai perteikia aktualijos skausmą. Menininkės instaliaciją papildo dideliuose ekspozicijos erdvės languose kabančios užuolaidos, tarp kurių pasimato filme rodyti ir nerodyti objektai. Paradokslu, kad Eglės Razumaitės darbai susiję su ekspozicijos erdve – jie rodomi saugomame objekte. Tai kviečia permąstyti savo santykį su saugotinais objektais – ne vien žvelgiant į autorės atrinktus vaizdus, bet ir juos patiriant čia ir dabar. Kitaip tariant, autorė provokuoja radikaliai tolerancijai ir sąmoningumui.

Eglė Razumaitė, Radikali tolerancija. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Nyderlandų kilmės menininko Maarten Brijker garsinis eksperimentas „Aš girdžiu tave, tu girdi mane“ yra kone vienintelis ir pagrindinis garso šaltinis, užpildantis parodos erdvę. Įvairūs balsų fragmentai pasitinka lankytoją itin intymiai. Garsas sklinda iš kampuose pastatytų kolonėlių, dauguma jų sustatytos namų svetainę primenančioje erdvėje. Vyrauja savą aplinką ir tarpusavio artumą žyminčios detalės: staliukas, kėdės, židinys. Garsų amplitudė įvairuoja nuo alsavimo, šnabždesio, niūniavimo iki aukštų dažnių. Garsas sujungia atskirus parodos dėmenis, emocinis krūvis suteikiamas aplinkos objektams. Gera atmosfera sukuriama komunikuojant, o tai, įmanoma tik tuomet, kai girdime kitą – toks yra šio kūrinio pavadinimas („Aš girdžiu tave, tu girdi mane“). Pastarasis siejasi su dar viena šio pastato erdve – Perklausų sale.

Maarten Brijker, Aš girdžiu tave, tu girdi mane. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Ievos Kotrynos Skirmantaitės kūrinys „Smegduobė“ konfrontuoja su pokyčių baime. Tai vizualinė instaliacija, eksperimentinis filmas, kuriame – geologo kasdienybės įvykiai, pasakojimai apie smegduobių atsiradimą, gyvybę, egzistuojančią po žeme. Kūrinyje pateikiami stichinių nelaimių vaizdai: kaip į žemėje atsivėrusias duobes prasmenga pastatai, eismo dalyviai, gyvūnai, medžiai ir t. t. Menininkė atveria naują požiūrio tašką: į smegduobes imama žvelgti ne kaip į katastrofinį įvykį, bet kaip į nepažintos teritorijos radimąsi. Kūrinio anotacijoje autorė pateikia nuorodą į Lewis Carroll Alisą Stebuklų šalyje, kai Alisa įkrenta į triušo olą ir atsiduria stebuklų šalyje, kurioje visi matematikos ir fizikos dėsniai veikia priešingai. Filme atskleidžiama, kad giliai po žeme gyvena mikroorganizmai, kurie irgi kenčia nuo infekcijų ir užkratų, įsisavina organines medžiagas ir jas virškina. Pristatomi žemės geologiniai sluoksniai, atsiveriantys kaip vaizdūs peizažai, nepažintos erdvės. Filmo takelyje nuskamba mintis, kad nors daiktai išnyksta, vėliau jie gali rastis naujai. Smegduobės čia simbolizuoja ir tai, kas pasirenkama nematyti, t. y. tam tikrą stabilumą, kuris tėra iliuzija.

Ieva Kotryna Skirmantaitė, Smegduobė. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Apie drąsą pažvelgti kitaip kalba ir Deivido Vytauto Aukščiūno vaizdinė instaliacija „Gniauždamas tvirtai jaučiuosi saugiai“. Projektas eksponuojamas atokiausioje parodos vietoje – rūsyje, kurio „interjeras“ nėra svetingas: apsilupinėjusios sienos, sumestos į krūvą nereikalingos kėdės, prietema. Sulėtintai judančiuose instaliacijos vaizduose neįprastus ritualus atlieka monstrus primenančios būtybės. Judėdamos jos „švelniai smurtauja“. Epizoduose pasirodo kintančios vizualizacijos: intensyvus raudonas mirgėjimas pereina į viltingą rusenimą. Fone girdimas alsavimas, ramus balsas, šnabždesiai, į juos įsipina geismas, aistra. Tai patyriminė instaliacija, kupina užslėptų troškimų ir noro laužyti standartus. Įdomu, kad kūrinyje vaizduojamos apeigos vyksta tarp sukurtų būtybių: suvaržytieji varžo suvaržytuosius (galbūt tai mėginimas įžvelgti ne vien išorėje veikiančias nusistovėjusias normas, bet ir kolektyvo viduje iškylančius susikaustymus).

Deividas Vytautas Aukščiūnas, Gniauždamas tvirtai jaučiuosi saugiai. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Tarpai skiria ir jungia. Parodos projektai – fragmentuoti, ne visada limpantys į bendrą vienį. Visumos pojūtį parodoje kuria ekspozicijos erdvė, architektūriniai sprendimai, garsiniai eksperimentai. Dėl unikalios pastato akustikos ir apgalvoto kolonėlių išdėstymo garsai įsiterpia į kone kiekvieno kūrinio patirtį, o pastato sienų apdaila, užuolaidomis su fotografijų koliažais uždengti didieji langai kuria bendrą vizualumo įspūdį.

Beklaidžiojant parodoje, neapleidžia noras įminti tarpų paslaptį. Tarpuose prasmengama, pasimetama ir vėl iš jų išneriama. Išnirus sustojama ties konkrečiu darbu ir… Vien smegduobės pauzėje dažnas spėja savęs paklausti: „Ar ne per greitai įvardinta tai, kas nespėta pažinti?“

Paroda JCDecaux premija 2021. Tarpai

Naglis Kristijonas Zakaras, Fajetonas

Eglė Razumaitė, Radikali tolerancija

Maarten Brijker, Aš girdžiu tave, tu girdi mane

Eglė Razumaitė, Radikali tolerancija

Ieva Kotryna Skirmantaitė, Smegduobė

Deividas Vytautas Aukščiūnas, Gniauždamas tvirtai jaučiuosi saugiai

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

Apžvalgos