• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    09    06

Tarp trangresijos ir transcendencijos: pokalbis su Deividu-Vytautu

Emilja Šneiderytė

2021 metais teko prisijaukinti nepažintų, tamsių erdvių nerimą ir leistis į meno medžioklę Kompozitorių namų rūsyje Vilniuje. Ten, grupinėje parodoje „JCDecaux premija 2021 | Tarpai“ videofilmą eksponavo Deividas-Vytautas. Kiek susidraugavus su nejauka atrodė, kad Deivido-Vytauto filmo veikėjai patiria kur kas didesnį nerimą nei aš, ir vis grįžtu prie šių veikėjų apžavų. Tiesa, mano medžioklė čia nesibaigė. Kai 2022 metais Londoną pliekė ilgai nematytos karščio ir meno bangos, keliavau į Royal College of Arts patyrinėti Deivido-Vytauto magistro baigiamojo darbo. Jame menininko kūrybinis balsas balansavo tarp geismo ir brutalumo, poetiškumo ir jėgos. O šiuo metu norisi pasiruošti naujam medžioklės sezonui, tad pakviečiau Deividą-Vytautą pasikalbėti apie jo kūrybinius sprendimus ir būsimą performansą, kuris aktyvuos jo parodą galerijoje „Meno parkas“ Kaune rugsėjo viduryje.

Emilija: Tavo kūriniuose matyti, kad Londonas ir jo naktinė kultūra daro įtaką tavo kūrybai. Papasakok, kaip atsidūrei šiame mieste?

Deividas: Kaune lankiau įprastą vidurinę mokyklą, o po jos baigimo norėjau išvažiuoti. Pasirinkau kino bakalauro studijas Londone, tačiau ši industrija pasirodė per daug kategoriška darbams, kuriuos norėjau kurti, mat joje kūrybos yra kiek mažiau negu šiuolaikiniame mene. Po studijų po truputėlį pradėjau vystyti savo meninę praktiką, įstojau į Royal College of Arts ir likau Londone.

E: Koks Tavo santykis su urbanistine lokacija, ar jauti, kad Europos didmiesčiuose kurti yra lengviau? O gal ten kaip tik daugiau konkurencijos, ar vyrauja kiti neigiami aspektai?

D: Kaip tik sakyčiau, kad miestas skatina nekurti. Didmiestyje susidaro toks gyvenimo trikampis: socialus gyvenimas, darbas dėl pinigų ir kūrybinė praktika, kurią turėti ir balansuoti tarp kitų minėtų veiklų yra sudėtinga. Šiuo metu kraustausi iš Londono, nes noriu grįžti į Lietuvą arba tiesiog į Europą, kur, man atrodo, yra palankesnės sąlygos susikaupti kūrybai ir atsiriboti nuo intensyvaus socialinio gyvenimo.

Kita vertus, socialiniai susibūrimai mano kūrybai yra itin svarbūs. Reivo kultūra mane labai įkvepia. Ši transgresyvi laisvės, ekstazės atmosfera padėjo pažinti save ir praplėtė mano meninę praktiką.

filled up, torn open, 2023, festivalis „Audra”, M. Žilinsko galerija, Kaunas
filled up, torn open, 2022, video kadras
filled up, torn open, 2022, video kadras

E: Pakalbėkime apie artėjančią parodą rugsėjo mėnesį galerijoje „Meno parkas“. Parodos atidarymo dieną atliksi grupinį performansą, kuris aktyvuos parodą ir joje esančius elementus – kūrinius. Kūrinys ir paroda vadinsis Collective Healing Youth Club (CHYC). Gal gali papasakoti daugiau apie šią idėją ir ko galime tikėtis?

D: Collective Healing Youth Club (CHYC) yra tarsi ankstesnių mano video kūrinių pratęsimas. Tai daugiadisciplinė, bendradarbiavimu paremta iniciatyva, kurios tikslas – tirti gijimą per įkūnytas ritualines patirtis. Šiuo projektu nagrinėju saugumo, laisvės, bendruomeniškumo bei katarsio jausmus. Mane domina intense emotions and intense experiences, kurios dažnai persipina reivo kultūroje ir religinėje praktikoje, kai žmonės peržengia kasdieniškumo ribas. Savo darbuose stengiuosi perteikti mane patį transformavusius persipinančius švelnumo ir įtampos momentus bei sąsajas tarp transgresijos ir transcendencijos. Tokie momentai alsuoja begaliniu laisvės ir vilties potencialu. Ši paroda „Meno parke“ bus pirmoji CHYC projekto paroda, kuris vystysis ir toliau. Rugsėjo gale Collective Healing Youth Club pristatantis video pasirodys CIRCA PRIZE 2023 – Londone, Milane ir Berlyne.

E: Skaitytojams norisi pristatyti tavo kūrybos plotmes, atvedusias iki šios parodos. Atrodo, kad savo praktikoje ieškai ir jungi skirtingas meno terpes, kuri tarp disciplinų. O kaip tu prisistatai, galbūt nesinori savęs apibūdinti po vienu statusu?

D: Esu savotiškame medijų tyrinėjimo laikotarpyje, bet dažniausiai dirbu tarp video, performanso, skulptūros ir instaliacijos disciplinų. Kurdamas videofilmus, įtraukiu performerius, panaudoju skulptūras ir instaliacijos elementus, tačiau čia nėra žiūrovų. Collective Healing Youth Club (CHYC) bus mano pirmasis performansas, kuris taps lyg video kūriniu gyvoje erdvėje.

E: Minėjai, kad pirmieji tavo darbai buvo tarsi performansai be žiūrovo. Ar šiuo metu jauti, kad norisi atgalinio ryšio iš žiūrovo bei jo tiesioginio dalyvavimo tavo kūryboje?

D: Šiuo metu esu susikoncentravęs ties performansu, nes pamenu, kad tight grip, it makes me feel safe „JCDecaux premijos“ projekto ir magistro baigiamojo darbo filled up, torn open montažo periode buvau kiek nusivylęs, kadangi ekrane vykstantis veiksmas netransliavo tų emocijų, kurios buvo fizinėje erdvėje.

Noriu sukurti gyvą performansą, nes man itin svarbus kolektyvinis, intymus arba net intensyvus momentas, per kurį tarsi susiskaldo realybė. Čia egzistuoja beribė energija, kuri turi begalinę jėgą. Tai panašu į religinę patirtį, būnant bažnyčioje su grupe žmonių, einančia ir siekiančia vieno taško virš realybės. Taip ir alternatyviuose kontekstuose, pavyzdžiui, intensyviame reive, būnant tarp žmonių ir siekiant to vieno tikslo – transcendencijos. Mano manymu, transcendencija tikėtina bendrame būvyje, ekstazė pasiekiama iš kolektyvinės energijos ir, atrodo, viskas pasidaro įmanoma, atsiranda pilnatvės ir jėgos momentas. Būtent tai lieka neištransliuota per video kūrybą.

filled up, torn open, 2022, vaizdas iš baigiamojo darbo instaliacijos Royal College of Art, Londonas
filled up, torn open, 2022, vaizdas iš baigiamojo darbo instaliacijos Royal College of Art, Londonas
filled up, torn open, 2022, vaizdas iš baigiamojo darbo instaliacijos Royal College of Art, Londonas

E: Žiūrint Tavo kūrinius, man surezonavo keli raktiniai žodžiai: transformacija, perėjimas, gimimas, dvasiškumas, ritualai, krikštas, ekstazė, mazochizmas, jaunystė, laisvumas, geismas, brutalumas, seksualumas, poetiškumas, populiariosios kultūros motyvai, fikcija.

D: Taip, labai taikliai.

E: tight grip, it makes me feel safe buvo pristatytas 2021 metais „JCDecaux premijos“ parodoje ir laimėjo premiją. Būtent minėtos frazės – mazochizmas, ritualai, atgimimas – atkeliavo žiūrint kūrinį. Jame galima įžvelgti nemažai perfrazuotų religinių motyvų. Koks tavo kūrybos santykis su šiais motyvais?

D: Kai buvau visai jaunas, su močiute eidavome į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Religinės apeigos, dieviškumas, fantazija, nusižengimas ir ritualai man padarė didelę įtaką. Kūryboje nuolat tyrinėju šiuos religinius elementus, jie dominuoja mano meninėje praktikoje.

tight grip, it makes me feel safe, 2021, paroda „JCDecaux premija 2021 | Tarpai“, Kompozitorių namai, Vilnius

E: Norisi paklausti apie užkulisinius kūrybinius procesus ir sprendimus. Tavuosiuose video filmuose yra nemažai poetiško, mutuojančiu balsu skambančio teksto. Kūrinyje filled up, torn open (2022) galime išgirsti, kaip deklamuoji Salomėjos Nėries eiles. Tai – vienintelis kartas, kuomet nesubtitravai teksto kūrinyje. Gal gali pakomentuoti šį savo sprendimą? Tekstinis kūrinio naratyvas gali būti ne visada teisingai išgirstas, o Salomėjos eilės kitataučiams gali skambėti kaip ritualinis burtažodis.

D: Lietuviškų video kūrinio vietų nusprendžiau nesubtitruoti būtent dėl burtažodinio, ritualinio jausmo, man patinka, kai žiūrovas susikuria savo kontekstą. Prisimeni, kaip vaikystėje klausydavai angliškos ar rusiškos dainos ir visai nesuprasdavai, ką jie dainuoja, bet tuo momentu padarai savo interpretaciją. Man tai labai patinka, pačioje kūryboje yra daug elementų ir nuorodų į skirtingus kontekstus, kuriuos įmanoma įvairiapusiškai interpretuoti.

E: Žiūrėdama kūrinį Mutant (2021) vienu metu užsimerkiau, kad išgirsčiau pilną kūrinio garso takelį ir deklamuojamą tekstą. Tavo balsas skamba jaukiai, įtraukiančiai, norisi jo klausytis ir sekti, nors vietomis tiek šis video kūrinys, tiek ir kiti tavo kūriniai išlaiko įtemptus momentus, vedančius link mistikos žanro ir sukuriančius intrigą. Sukuriamas dvilypumas: romus, mutuojantis balsas susilieja su nejauka ir įtampa. Man įdomu, kaip gimsta pats tekstas, ar jį pats parašai, ar konstruoji iš daugelio kitų?

D: Tai yra intensyvus miksas, kuriame persipina mano mintys, eilės, ir tampa lyg mutantinis kūnas, kuris susideda iš to, kas buvo, ir to, kas yra. Paimu vienus kontekstus ir įdedu į kitus, kol galiausiai pasidaro visiškai naujas elementas.

Tinklapyje TUMBLR atsivėrė mano pirmosios kūrybinės gyslos, čia vartotojai kūrė savo pasaulius perinterpretuodami jau egzistuojančius vizualus. Galimybė iš jau egzistuojančių elementų sukurti alternatyvią realybę įkvėpė ir tapo dalimi mano kūrybos proceso.

tight grip, it makes me feel safe, 2021, video kadras
tight grip, it makes me feel safe, 2021, video kadras

E: Tavo kūriniai tarsi gimsta vieni iš kitų, tarkime, minėtame filme Mutant išgirdau eilutę, kuri yra sekančio filmo tight grip, it makes me feel safe pavadinimas. Taip pat kai kuriuos tavo instaliacijų motyvus galima aptikti videofilmuose. Ar tai sąmoningas tęstinumas, ar sutapimas?

D: Tai sąmoninga praktika. Raktažodžiai, apie kuriuos kalbėjome, ir vieno kūrinio aidas kitame kūrinyje yra nuolat besivystantis procesas. Kūrybos procesas susideda iš daug įvairialypių elementų, kai kurie jų neatsiduria konkrečiame kūrinyje, bet aš juos kaupiu ir vėliau prie jų grįžtu.

E: Pabaigai – turiu tradiciją paklausti menininkų – ar kūrybos procese turi kokius nors ritualus?

D: Konkrečių ritualų neturiu, tačiau man svarbu pasiruošimo ir kūrinio produkcijos etape dirbti ties tuo atsidavus, save prižiūrėti ir nesiblaškyti. Tai yra intensyvus darbas. Dažnai žmonės to nesupranta, vis dar vyrauja bohemiško menininko naratyvas.

Išties negalima generalizuoti, bet, mano manymu, sėkmingas menininkas – žmogus, intensyviai alsuojantis savo studijoje, kuriam kūryba yra maloni, bet tuo pačiu gausi apimanti pasiruošimą, ieškojimą, planavimą, įgyvendinimą. Svarbiausia atsiduoti ir būti pasiryžusiam tai atlikti. Žinoma, būna nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo. Gerai pamenu, jog prieš „JCDecaux premijos“ parodą montavau filmą ir vienu momentu norėjau pasitraukti iš tos parodos, nes galvojau, kad bus gėda tokį kūrinį rodyti. Tačiau perlipus savikritiką turi priimti naujus, neplanuotus kūrybinius posūkius kaip natūralų kūrinio vystymąsi, ir tai man tikriausiai yra gražiausia kūrybos dalis.