Tapytoja Rasa Deveikytė: „Nuo tapybos bėgau jau tūkstantį kartų“

Rasa Deveikytė. Fotografija iš asmeninio archyvo

Jaunoji menininkė Rasa Deveikytė 2022 metais Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos magistro laipsnį. Nuo studijų pradžios aktyviai dalyvaujanti parodose, kūrėja yra gavusi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus apdovanojimą už debiutą parodoje „Geriausias 2018-ųjų kūrinys“, o 2018 metais jos paveikslą įsigijo MO muziejus. 2019 metais Rasa tapo Baltijos šalių konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininke. Jos naujausia personalinė paroda „Šilti namai, šalti namai“ iki balandžio 30 d. eksponuojama KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda).

Rosana Lukauskaitė: Tikriausiai daugelis iš mūsų vaikystėje žaidėme žaidimą „šilta-šalta“. Gal galėtum papasakoti, kaip šio žaidimo, ar žaismės apskritai, motyvas siejasi su tavo naujausia paroda „Šilti namai, šalti namai“? Kaip šio žaidimo principai atsispindi tavo kūriniuose?

Rasa Deveikytė: Parodos pavadinimas gimė gana spontaniškai, bandant apčiuopti savo kūrybinį procesą, kuriame motyvų paieška man lyg nuolatinis „šilta-šalta“. Motyvai dingsta, atsiranda, jie slapstosi. Bet kartais kokia nors nereikšminga detalė ar akį traukiantį dermė ima ir atsako į vieną ar kitą aktualų svarstymą arba koreliuoja su juo. Dargi, popieriaus lapas piešiniui ar drobė paveikslui, pasislėpę ryškiame spalvotame apvalkale, gali slėpti nemalonų turinį.

Rosana: Kas yra „fantas“ (paslėptas lobis) šioje parodoje ir ką jis tau simbolizuoja kūrybiniame procese?

Rasa: Fantas yra paieškos objektas. Atrastas bevertis motyvas galįs tapti itin reikšmingu, bene kryptį keičiančiu rodikliu.

Bendra parodos ekspozicija. Fot. Gediminas Sass

Kairėje: „Autoportretas“, aliejus, drobė, 2020. Dešinėje: „Naktinis staliukas“, aliejus, drobė, 60 x 70 cm, 2021. Fot. Gediminas Sass

Kairėje: „Autoportretas“, aliejus, drobė, 2020. Dešinėje: „Naktinis staliukas“, aliejus, drobė, 60 x 70 cm, 2021. Fot. Gediminas Sass

Rosana: Akivaizdu, kad nepakanka vien sukabinti kūrinius ant sienų – eksponavimas bei parodos architektūra yra atskiras, dėmesio reikalaujantis menas. Kaip suderini savo kūrybą su šiuo aspektu ir kaip randi įkvėpimo ekspozicijos sukūrimui?

Rasa: Po to, kai gimė idėjos-paveikslai-idėjos – kilo ryžtas rengti parodą, pradėjo vystytis parodos idėja, pavadinimas. Mintyse čiupinėjau būsimąją parodą, kūriau vizualizacijas, ruošiau tekstus – paprastai tariant, bandžiau sujungti savo kūrybą į vientisą pasakojimą. Bet tik atvykusi į parodų rūmus Klaipėdoje pradėjau žaisti finalinį eksponavimo žaidimą, tiesti žiūrovui kelius. Iš pradžių paroda atrodė neturinti aiškių metodų, jie pasirodė beeksponuojant – taisyklės aiškėjo. Kiekvienas žiūros taškas pradėjo įgauti savo pasakojimą (savo fantą), metodas tapo žaidybiškas. Man tai buvo puiki užduotis, leido pamatyti savo kūrybą it iš kokio zenito, išvesti ją į dienos šviesą ir leisti laiką salėje, kitoje erdvėje. Mat mūsų intymus ryšys dažniausiai labai destruktyvus, o šiuo atveju tai – ir kūrybinio proceso tąsa, ir nauja pradžia. Kulminacija. Net svarstau, paveikslai turbūt patys mane vedžiojo „šilta-šalta“?

Rosana: Tavo paveikslą yra įsigijęs MO muziejus. Gal galėtum papasakoti apie savo patirtį meno rinkoje? Kaip, tavo akimis, atrodo šiandieninė meno rinka, ir kiek įtakos tau kaip jaunai menininkei turi šio lauko įtampos, lūkesčiai bei konkurencija?

Rasa: Mano patirtys labai padrikos. 2016 metais prof. A. Vaitkūnienė suorganizavo būsimųjų absolventų parodą Kauno paveikslų galerijoje. Ten eksponuotas mano paveikslas netikėtai tapo mano patekimo į MO muziejų atskaitos tašku. Dar nė nebuvau baigusi tapybos bakalauro studijų Kaune, tad tai buvo reikšminga paskata tęsti kūrybą. Tačiau taip jau yra, kad kūryboje esu fantomiška, galiu dingti, vėl atsirasti, rodyti paveikslus arba juos slėpti ir užtapyti. Neturiu tiesioginių kelių į rinką, vargiai galiu jai įtikti. Tiesiog, tapau kai galiu, o kai negaliu, ieškau pavienių darbų ir bandau užsidirbti kitais būdais. Galbūt tai tik mano vidinė įtampa, nežinau. Vargiai galiu rasti paveikslo konstantą, apibrėžti ir įvertinti savo kūrybos rezultatą, suprekinti jį. Tačiau, kol turiu jėgų neapleisti savo tapybinių įsitikinimų vardan gražių paveikslėlių, tol kuriu. Galiu tik patikinti, paveikslai nėra ramūs.

Rasa Deveikytė „Be pavadinimo“, aliejus, drobė, 77 x 130 cm, 2023. Fot. Gediminas Sass

Rasa Deveikytė „Kiškiai“, aliejus, drobė, 18 x 24, 2022. Fot. Gediminas Sass

Rosana: Tavo kūriniuose nemažai sarkazmo, švelnios provokacijos. Kaip tavo kūrinius sutinka publika ir ar dar įmanoma kuo nors nustebinti šiuolaikinį parodų lankytoją?

Rasa: Išties, mano kūryba yra sarkastiška. Bet tuo pačiu, dėl daugybės paliktų klaustukų – prisitaikanti ir prie paties žiūrovo. Keletas žiūrovų su kuriais teko aptarti parodą „Šilti namai, šalti namai“ KKKC paminėjo, jog ji yra dramatiška, liūdna. Kitiems ji – miela, maloni, juokinga. Bet kokiu atveju manau, kad galima nustebinti žiūrovą, bet tik tą kuris ieško, turi atidumo ir domisi tuo, kas vyksta. Žiūrovą, kuris į viską žiūrės paviršutiniškai kaip į pramogą, nustebinti gali būti sunku.

Rosana: Koks yra tavo santykis su šiuolaikine populiaria vaizdų kultūra, pavyzdžiui, kinu, televizija, reklama ar socialinėmis medijomis? Ar savo kūryboje reflektuoji arba adaptuoji populiariosios kultūros tendencijas?

Rasa: Manau, į tai žiūrėti man pavyksta išverstai. Mano motyvai tolsta nuo informacinio klegesio, aš kalbu tapyba ir jokiu būdu nenoriu mėgdžioti skaitmeninių medijų. Bet kūryba vis tiek adaptuojasi. Adaptuoju priemones, kurias galima įsigyti, adaptuoju metodus, kuriuos pamatau ar esu išmokusi. Panašu, kad turime kultūrą, kurioje bene viskas yra pasiekiama, suderinama ar susimaišę – vakar baletas pagal „Depeche Mode“, o šiandien suši buritas. Aš atsiduodu šiai kakofonijai, siurbiu į save vaizdinius ir tai kas vyksta, reflektuoju. Tik, kaip ir minėjau, kartais ši refleksija pasirodo ir išvirkščiai išsireiškianti, o labai dažnai ir su nuoširdumo lūkesčiu.

Bendra parodos ekspozicija. Fot. Gediminas Sass

Rasa Deveikytė „O ne“, purškiami dažai, aliejus, drobė, 130 x 140 cm, 2020. Fot. Gediminas Sass

Rosana: Gal galėtum apibūdinti savo dabartinį kūrybinių interesų lauką? Kokie teminiai, techniniai ar stiliaus aspektai dominuoja tavo kūryboje šiuo metu? Kaip šie interesai evoliucionavo nuo tavo studijų Vilniaus dailės akademijoje laikų iki dabar?

Rasa: Dabar esu tylioje budrumo fazėje, įsmeigusi akis į auką, tik nepuolu. Noriu ištrokšti, juk būna taip. Kaip po vakarėlio kūnas trokšta askezės, aš taip pat bandau susidėlioti kas įvyko pastaruoju metu kūryboje. Ko trūksta man ir mano kūrybai? Gal mes per maži, gal per naivūs su savo paveikslais? Gal net neaktualūs? Reikia atrasti jėgų daug kartų suklupti prieš save pačią ir paveikslus, o tada kai susikaupsiu, vienaip ar kitaip viliuosi prasukti tą motyvų mėsmalę.

Nuo bakalauro taip ir keliavau. Nuo pat pradžių mezgėsi įtampa, susijusi su tobulybės nesatimi. Tik mano motyvai buvo pagrįsti įvaizdžių klišėmis. Vėliau šis ironiškumas ir atotrūkis pradėjo rodytis per daug trivialūs, iliustratyvūs. Paveiksluose pradėjo atsirasti peizažai, kurie lyg ir dailūs, bet tuo pačiu ir užverti – it neįmanomi, atitolę, baugūs, purvini. Toks gal ir akivaizdus, bet vis tik nepasiekiamybės simbolis.

Šiuo metu motyvai tampa tylesni, atsiranda dėmės – it atminties stoka, it vyne išmirkę, prarasti mylimieji. Gal kiek ir gąsdinuosi atrandanti dar kitą, romantiškesnę savo pusę, galbūt dėl to čia stabteliu.

Bendra parodos ekspozicija. Fot. Gediminas Sass

Rasa Deveikytė „Portretas be pavadinimo“, aliejus, drobė, 32 x 40 cm, 20214. Rasa Deveikytė. Fot. Gediminas Sass

Rosana: Tavo paveiksluose dažnai atsiranda mistiškai žvilgsnį nusukusios figūros, šešėliuose užslėpti veidai, paslėptos akys. Ar šiuo simbolišku anonimiškumu sieki paslėpti veikėjų tapatybę, norėdama perteikti bendresnes žmogiškosios patirties temas?

Rasa: Iš dalies, taip. Manau, kad man yra svarbu nuasmeninti kūrybą. Matyt dėl to nesugebu atrasti savo braižo, mano paveikslai skirtingi, kaip minėjau – vizualiai kakofoniški. Kita vertus, vienu metu tapydavau daug portretų, tačiau pradėjau suprasti, kad paveiksle atsirandantis portretas stipriai paveikia paties paveikslo turinį. Tai gali paveikslą paversti itin šaržišku, banaliu ir man tai nepatinka. Paslėpti veidą, jį kažkur nukreipti, iš esmės man reiškia palikti tą klausimą atvirą – kas yra veikėjas? Tu ar aš?

Rosana: Pastaruoju metu labai aktualu per tapybą kalbėti apie pačios tapybos identitetą. Kaip jį suvoki ir kaip nepabėgi nuo tapybos, suviliota performatyvumo, instaliacijų ar objektų alternatyvų?

Rasa: Mano tapybos identitetas pasireiškia paveikslų sluoksniškumu. Aš netapau gražių paveikslų – auginu paveikslus, leidžiu tapybos medijai teikti man minties kančios, kad per vargą rasčiau kažką įdomiau. Procese mane įtikina ironiškai (šių dienų kontekste) lėtas tapybinis tempas, kuomet aplinka reikalauja skubos ir lėkimo, o koks užsispyręs paveikslas ima ir nedžiūsta. Tik dar nežinau, ar žiūrovas apie tai pagalvoja, per mažai duodu nuorodų.

O nuo tapybos bėgau jau tūkstantį kartų. Ir dabar bėgu. Bet ji, jei uždarau duris, lipa pro langą, jei užveriu langą, žinau, lįs pro kaminą. Ji dažnai pasireiškia kaip gimtoji kalba, per kurią yra mąstomas kūrybinis procesas.

Bendra parodos ekspozicija. Fot. Gediminas Sass

Kairėje: „Delicious“, aliejus, drobė, purškiami dažai, 100 x 100 cm, 2020. Dešinėje: „Be pavadinimo“, aliejus, drobė, purškiami dažai, 100 x 100 cm, 2023. Fot. Gediminas Sass