„Suburbijos paslaptėlė“. Agnės Jokšės paroda „– Ko an paklausė? – Apie žodyną kitiems rytojams“ projektų erdvėje „Editorial“

Betoninių blokų ir grindinių regimybės. TV bokšto miražai žaidžia slėpynes su sovietinio betoninio brutalizmo citadelėmis ir kosminiais satelitais. Landšaftu skrodžia automobiliai ir 2G autobusai, kursuojantys tarp Santariškių ir centrinės stoties. Bobutės „Maximos“ stovėjimo aikštelėje pardavinėja rudenišką savo smulkių ūkių derlių. Veipinantys paaugliai lūkuriuoja prie dönerio kebabinės. Cis-hetero mamytė ir tėvelis po darbo vedasi už rankų savo pirmokę dukrytę namo. Vegetuojančios aikštės periferijoje žvilgsnius į niekur nudėbusių akis vyrų trijulė, matyt, kiek įmanydami alkoholiu malšina mintis, jog žmonija gyvena ant apskrito besisukančio uolienos gabalo begalinėje visatoje, ir nieko čia nepakeisi. Pagaliau suradusios lopinėlį erdvės paslapčiai, kikename besiglausdamos po daug mačiusios vaikų darželio pavėsinės stogeliu.

Įėjus į Agnės Jokšės parodą Editoriale, man dingtelėjo šitokia įsivaizduojama mizanscena. Galbūt dėl to, kad gyvenu Lazdynų rajono kaimynystėje. Agnė, ne paslaptis, gyvena Lazdynuose ir apie tai rašo autofikcijas. Lazdynai – Lezbynai [1]. Suburbijos paslaptėlės.

Agnė Jokšė,  „– Ko an paklausė? – Apie žodyną kitiems rytojams“, 2022. Parodos vaizdas Editorial, Vilnius

Paslaptėlės, nes ar dažnai išgirsi ar išvysi lesbietiškai bendraujant Lazdynų floroje ir faunoje? Miegamuosiuose rajonuose kitybė ir kreivumas snaudžia, tiksliau – yra priversti snausti, kitu atveju tarsi įkyrus žadintuvas pabudins rūsčius prunkštavimus, jei ne ką nors daugiau. Lazdyniškas lezbiškumas keroja tarp eilučių, tarp tikrovės ir retai kada dienos šviesą išvystančių dublerių, nevalingų nuokrypių, vilčių. Į viešąją regimybę prasiskverbia maždaug tiek, kiek dienos šviesos prasprūsta pro santūriai pravertas žaliuzių geležtes. Mūsų kikenimų ir pletkų niekas nei girdi, nei mato, nors vis dar esame viešumoje, viešumos paribyje. Priminkite kas nors, viešuma ir privatumas – kas tai? Paslaptėlė – nei privatus, nei viešas intymumas; atsiradęs nei mūsų pageidavimu, nei dėl konformiškumo. Tai netgi ne cruising’as, o vien tai, kaip mūsų kasdieniai asmeniškumai susigėrė į betoną.

„Paslaptėlė“. Tokį įspūdį man kuria parodos šviesos scenografija: natūrali šviesa kviečiama, viliojama į ekspozicinę erdvę, bet įsileidžiama tik jos dalelė, tiek, kiek reikia palaikyti prietemai. Parodos erdvė neužverta lauko šviesai, bet jos ir nedomina galimybė atsiverti išorei. Iš lauko į erdvę patenkančią šviesą gesina prie Editorialo langų priremtos Agnės monumentalios, sgrafito būdu išraižytos plokštės bei parodos architekto Lino Lapinsko sunkiasvorės „užuolaidos“, susidedančios iš vienas prie kito priremtų betono luitų. Tai, jog betono riekės nėra mūsų privatumui rezervuoto interjero dalis, išduoda Agnės plokščių užrašai („Išgramža #1“ ir „Išgramža #2“), primenantys paauglišką leksiką, nenuvalomai užkringeliuotą ant mokyklos tualetų sienų ar daugiabučių šonų: „vištgaidž“, „pizė trūksta žodžių“. Sgraffito virsta graffiti, vieša paslaptimi be autorystės.

Agnė Jokšė,  „– Ko an paklausė? – Apie žodyną kitiems rytojams“, 2022. Parodos vaizdas Editorial, Vilnius

Agnė Jokšė, Išgramža #2, 2022. Sgrafitas, 100 x 100 cm. Menininkės nuosavybė

Prieš akis iškilusi Lazdynų urbanistinė buitis veikiau menama, o ne vaizduojama. Taip yra todėl, kad paroda savo vizualumu – bent jau tuo, kuris įprastai būtų įkurdintas galerijoje – yra ganėtinai kukli. Į langus atremtos plokštės reguliuoja erdvės klimatą, o ne demonstruoja save. Todėl parodos epicentru tampa Agnės video-instaliacija „Ateitys ateis“, trunkanti beveik dvidešimt minučių. Prisėskime (ar prigulkime) ant puošnios, kubeliais suraikytą pyragą primenančios sofos ir pažvelkime į ekraną.

Agnė Jokšė,  „– Ko an paklausė? – Apie žodyną kitiems rytojams“, 2022. Parodos vaizdas Editorial, Vilnius

Filmas yra raktas į „paslaptį“. „Paslapties“ šerdis – žodis, kalba, šnabždesys, tylėjimas kartu. Visgi filmo paslaptis slypi ne tame, kas kalbama, o kaip kalbama. Filmo narator* bei vien prie kit choreografiškai besiglaudžianč ir tarpusavyje emociškai atviraujanč veikėj lietuvių kalba skamba ne iki galo lietuviškai, netgi keistai ar juokingai, lyg negirdėtas kalbinis dialektas. Parodos architekto Lino Lapinsko žodžiais, paroda yra apie kalbą. Svarbiausias jos akcentas – filmas, kurio dialogai pasitelkti kaip mediumai poetiškai eksperimentuoti su lietuvių kalba ir pademonstruoti, kaip atrodo (ar galėtų atrodyti) bent jau kol kas neįtvirtinta beasmenės gramatikos forma: daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Kalba be giminės, nedvinarė, nonbinary gramatika. Agnės žodžių darybos taisyklė paprasta: nukerpama viena ar dvi raidės nuo žodžio galo. Šitaip veikia ir parodos pavadinimas: „– Ko an paklausė?“ vietoje „– Ko anas ar ana paklausė?“.

Agnės rūpinimąsi lietuvių kalba ir jos nedvinariškumu dar toliau įrodo sąmoningas pasirinkimas filme nenaudoti angliškų subtitrų. Toks sprendimas nelietuv lankytoj pastato į sąlyginai diskomfortišką padėtį: menkas malonumas prietemoje bandyti popieriaus lape atsekti, kas ką ir kaip filme sako. Vis dėlto Agnei svarbiau ištraukti lietuvių kalbos vartoseną iš analogijas anglų kalbai braižančio santykio, įvietinti lietuviškus naujadarus, kurie anglų kalboje prigijusias išraiškas turi jau ne vieną šimtmetį. Todėl mano akimis ir ausimis filmas yra ne tiek apie turinį, kiek apie formą, jos įspaudus kalbinėje medijoje, atožvalgą į lietuviško kalbėjimo motoriką.

Kūrinyje nesunku įžvelgti, kaip mažas poslinkis kalboje gali sukelti nemažą aktor įpročių dirglumą. Kartais net suabejoji, ar pat veikėj supranta savo tariamų žodžių prasmę. Vis dėlto nereikia nusiminti, juk niek negimė mokėdam važiuoti dviračiu. Čia, atrodo, pats gramatinis dviratis pajėgus važiuoti, tereikia pasimokyti perjungti jo bėgius į dar neišbandytą pavarą.

Kalbos nuasmeninimo mostas, atrodytų, apskritai išbraukia iš mūsų kalbos asmeniškumą, depersonalizuoja kalbą. Tačiau filmo choreografija ir dialogai duoda suprasti, kad intymios draugystės patirtis išlieka įkūnyta, kreiva. Filmo veiksmas plėtojamas viename netoli Kablio esančiame stoties rajono daugiabutyje. Galbūt tai vienalaikis gerų draug subėgimas, bet gali būti ir scena iš komunos gyvenimo. Viename epizode matome veidą stambiu planu, kitame žvelgiame, kaip vien kit dėmesingai glosto plaukus, trečiame – regime artimą akių kontaktą ar kaip besišypsančios lūpos lengvai glaudžiasi prie kit ausies. Pora veikėj vien greta kit improvizuotai šoka, spontaniškai mosikuodam plaštakomis ar pirštais, tarsi siektų paliesti nepaliečiamą, geidžiamą kūną. Kitame momente keturių vien ant kit besigulančių veikėj kūnai virsta figūra, primenančia laiptelius. Dialogai kasdieniški, sentimentalūs: vien veikėj pasakoja, kaip važiavo Naujųjų metų naktį dviračiu ir j lydėjo vienatvės jausmas, kit dalijasi, kaip patyrė bičiulystės iš pirmo žvilgsnio įspūdį. „Šalia manęs galima kalbėtis“, „kadaise nebuvau nei vestin, nei tuoktin ir šiaip esu vištgaidž“, „– Kiek iš dešimt? – Aštuoni“,  – atviravimais mainosi pašnekov. Nepaisant pirmo asmens pasakojimo „nugiminimo“ ar „nuasmeninimo“, dažnai melancholiškumu atsiduodančios pirmo asmens patirtys išlaiko asmeniškumą.

Agnė Jokšė, Ateitys ateis, 2022. Skaitmeninis video, 16.50 min, HD (kadras iš filmo). Menininkės nuosavybė

Filmas, mano galva, kompensuoja prislopintą parodos erdvės regimybiškumą ir vizualumą. Šis kūrinys, kaip ir parodos pritemdyta erdvė, žaidžia regos sluoksniais ir kameros planais. Žaliame ekrane įklijuotų kadrų sampyna su realiomis erdvėmis kuria dvigubos ekspozicijos efektą, sąryšio tarp dabarties ir lūkesčio, nelinijinės dabarties vaizdinį. Šuoliavimas tarp dialogo segmentų irgi yra regos ir pasakojimo perspektyvos taškų kaitaliojimas. Galiausiai parodoje yra momentas, kada vaizdas minutei išgaruoja ir parodos patalpoje lieka vien garsas. Pritemusią tuštumą, atrodo, imasi kompensuoti per visą filmą besitęsiantis muzikos takelis iš Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“. Kameriniai garsai ir solistų balsai ne vien dramatizuoja scenų dialogų proziškumą, bet ir išryškina filmo bei ekspozicijos erdvės barokišką muzikalumą – netikėtą kontrastą tarp asketiško vaizdo ir teatrališko garso.

Apskritai Agnei pavyko sukurti erdvę, kurioje rodomas filmas yra tarsi dalijimasis asmenine paslaptimi. Išgalvota ji ar ne, nėra taip svarbu, ją pasakoja miegamajame rajone gyvenančios geros draugės lūpos, plaštakos, kūnas. „Rajono“ nuotaika tampa atrama lesbietiškos, kreivos draugystės šnabždesiams. Vienintelis man pasirodęs parodos trūkumas yra filmo pokalbių rišlumo ar sąryšio stoka, retkarčiais nustelbianti saviterapijos ar draugystės epizodų sklandumą. Nepaisant to, pagrindinį parodos vaidmenį užimantis lietuvių kalbos mediumo „nubinarinimas“ iškyla kaip opią socialinę problemą Lietuvoje (ir ne tik) atliepianti žymė, ypač turint omenyje ne per seniausiai paskelbtas Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gaires, kurias pasitiko nemažai šovinizmui simpatizuojančių reakcijų [2]. Norisi palinkėti, kad tiek gairės, tiek Agnės naujadarai išliktų atsparūs heteroseksistiniams priekaištams ir prigytų rytojuose kaip ir tie grafičiai, virtę vieša paslaptimi be autorystės.

[1] – Agnės Jokšės tekstas „Lezbynai“ pasirodė šių metų Valentino Klimašausko sudarytoje publikacijoje „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“. Išleido Artbooks.lt.

[2] – Vuk Vukotić. Atsakymas į kritiką: vėl ieškomos „tautos išdavikės“. LRT. https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1533387/vuk-vukotic-atsakymas-i-kritika-vel-ieskomos-tautos-isdavikes

 * – lyties nenusakantys įvardžiai ir linksniai.

Agnės Jokšės solo paroda „– Ko an paklausė? – Apie žodyną kitiems rytojams“ veikė 2022 m. rugsėjo 8 – spalio 8 d. „Editorial“, Vilniuje.

Nuotraukos: Ugnius Gelguda