2018 06 30

Stačiakampio judėjimai. Rūtos Vadlugaitės paroda „Protarpiai“ „Contour Art Gallery“

Aistė Kisarauskaitė

Kadaise, kai Vilniaus dailės akademijos buvo pakviestas iš Niujorko pusmetį dėstyti Kęstutis Zapkus, vienoje paskaitoje jis mums, beveik nieko nenutuokiantiems apie šiuolaikinį meną, sakė, kad jei yra porėmis ir drobė, tuomet tai – tapyba. Praėjus daug metų Rūta Vadlugaitė vėl grįžta prie šio, matyt, nesenstančio požiūrio. „Contour Art Gallery” organizuota jos paroda “Protarpiai” šviežiu tinku kvepiančiame Jogailos g. 3 pastato hole taip pat alsuoja šviežumu, tuo pradiniu, kaip moliūgo žiedas, kuris ganėtinai gražus ir savaime, tačiau pagrindinė jo jėga dar tik nujaučiamuose milžiniškuose moliūguose, lieknose cukinijose ar skraidančiose lėkštėse-patisonuose. Tiesa, jauna autorė jau turi ir tų apčiuopiamų savo darbo vaisių, ne tik nujaučiamų – 2018 metais ji buvo konkurso “Jaunojo tapytojo prizas” finale. Tapytojos kūriniai – minimalistiniai, juose vos vienas ar keli stipriai abstrahuoti objektai – išlankstytas popierinis laivelis, popierinė gervė (“Paukščio išnara”, 2016), dvi kalijos (“Lelijos”, 2016), horizontalus baltas plotas ant tamsaus fono lyg sniego pusnis (“Dieną, naktį”, 2016). Suprantu, kodėl Contour Art Gallery pasirinko šią autorę – jos strategijos gana artimos Eglės Gineitytės kūrybai, su kuria taip pat dirba galerija, artimi net kai kurie motyvai, kaip viena linija nužymėti futbolo vartai (“Kiemas”, 2016) ar raudoni šortai su kojomis (“Svarbu švelni medžiaga”, 2016).

Tačiau paroda “Protarpiai” jau žymi kažką kito, lyg ką tik tinkuotos, dar nenudažytos pastato sienos (o, tas neišdžiūvusio tinko kvapas, svaigesnis yra tik spaustuvės dažais kvepiančių knygų!), joje jauna menininkė atsigręžia į tapybos kūrinio, kaip objekto tyrinėjimą. Abstrahavimas virsta abstraktumu ir į pirmą vietą iškyla naujos priemonės. Iškyla iš tiesų, iš apačios, nes paviešinami paslėptieji klodai – keliuose šios parodos kūriniuose pagrindiniu veikėju tampa želatina – medžiaga, sudaranti apatinius tapybinio grunto sluoksnius. Ji formuoja įtemptos drobės susibangavimą, taip sukuriant judesio iliuziją (“Be pavadinimo (jūra)”, 2018). Drobė palikta tokia, kokia pirkta – ne natūralios lino spalvos, kaip įprasta, o tamsi, mėlynai-violetinė, tad žiūrovui kyla mintys apie tamsų banguojantį vandenį ar debesų juostas naktyje. Tokiu pat principu sukurtas ir “Sraigės takelis” (2018) – ilga želatino šliūžė ant tamsaus matinio drobės paviršiaus.

Rūta Vadlugaitė, Be pavadinimo (jūra), 2018. Drobė, želatina, drobė. 185×135 cm. Nuotrauka V. Ilčiuko

Turiu pakartoti ne kartą rašytą asmeninę nuostatą – užaugau abstrakcijų apsuptyje, mano mama Saulė Kisarauskienė tapo tai, ką supaprastintai galima pavadinti abstrakcija, todėl nuolat dairausi, kaip ši kadaise modernizmo apogėjų žymėjusi forma dar gali gyvuoti šiuolaikiniame pasaulyje, kokias jos naujas atmainas galima atrasti, tikrinuosi, ar ji mums, man vis dar kalba. Panašu, kad Rūta Vadlugaitė žvelgia iš to paties rakurso. Ji tiria tradicinio paveikslo sudedamąsias dalis, tarsi pati bandydama suprasti, kas čia dar gali veikti, tų veikėjų palikdama vis mažiau. Kažkur prapuola aktyvusis potėpis, kai kur nelieka anei dažo, tik porėmio įstrižainė, prasišviečianti pro ploną balintą drobę (Diptikas “Be pavadinimo 1-2”, 2018), tik drobės audimo faktūra (“Eglynas”, 2017).

Negaliu šių eksperimentų pavadinti jau užbaigta menininkės kūrybine sistema, ir dėkui dievui, nes užbaigtos sistemos tampa nebegyvybingomis, negaliu džiūgauti ties kiekvienu šioje parodoje eksponuojamu drobės stačiakampiu (“Kvadratas/stačiakampis”, 2018) ar subtilia spalva (“Diena”, 2018), tačiau galiu išsirinkti vieną, apie kurį norisi kalbėti arba apie kurį mielai patylėčiau, tiesiog juo besismagindama – “Keturi” (2018). Kaip šiame tekste niekur negaliu pabėgti, nepaminėjusi savo mamos, taip ir gyvenime, jei tenka aptempti didesnio formato drobę, be jos neišsiverčiu.

– Ne taip darai! Kiek kartų rodžiau, kaip reikia užlenkti kampukus, vis neišmoksti! – nepiktai paburba mama, o aš kas kartą vis kankinuosi su tais kampais.

Rūta Vadlugaitė drobės kampus ne sulanksto, o suteikia jiems laisvę, paversdama kūrinio herojais. Jie yra pagrindinis idėjos variklis, sukantis lyg keturi vėjai malūnėlį, tiksliau, paveikslo stačiakampį. Žinoma, iš tiesų tas stačiakampis stabiliai kybo sau ant šviežiai tinkuotos sienos ir tiek, čia ne koks kinetinis menas, tačiau atlenkti lyg vėjo malūnėlio kampai veikia vaizduotę iš pirmo žvilgsnio. Nežinia, ar autorė, duodama pavadinimą, sąmoningai paslėpė ir nuorodą į Keturvėjininkus, tačiau mielas raudonas malūnėlis dūzgia savo dailiai neužlenktais kampukais mano smegenyse, o išėjus iš parodos – atmintyje.

Rūta Vadlugaitė, Keturi, 2017. Aliejiniai dažai, drobė. 40×50 cm. Nuotrauka V. Ilčiuko

Tie, atrodo, visai statiškame stačiakampyje atsirandantys judėjimai, kylantys iš pačių paveikslo-objekto sudedamųjų dalių, rodosi patys įdomiausi. Gali jausti, kaip virpa drobė ar ranka braukia želatinu per audinį, tarsi patirtum užkonservuotą šlapią sraigės judėjimą, zvimbia drobės malūnėlis, nesvarbu, kad tik vaizduotėje, kaip ir virpa tamsa. “Malūnėlis” vėl primena sėkmingiausius Eglės Gineitytės kūrinius – minimalistinis, lyg iš vaikystės ateinantis vaizdas, todėl kupinas sentimentų ir kartu pirmapradis, linksmas ir beveik graudus, žodžiu, taiklus pastebėjimas, talpinantis nedidelę begalybę. Tos begalybės – tai ateinančios iš mūsų kasdienybės, prasprūstančios pro “reikšmingų faktų” ar tiesiog “pastebimų dalykų” sietą smulkmenos, pavyzdžiui dvi Vadlugaitės nutapytos vertikalios linijos, besiremiančios į žemę kaip vieta būsimiems paukščių lizdams (“Vieta paukščių lizdams”, 2015). Tiesa, nežinia, ar naujas posūkis į paveikslo sandaros tyrimus gali būti ilgalaikis, ar pavyks autorei nuolat rasti tas mažas begalybes, reikalingas kūrinio stebuklui. Tačiau kai šitaip paklausiau, mano vidinis minčių malūnėlis staiga išspjovė ištisą jų spiečių!

Atsiprašau, maniau, kad turiu aprašyti parodą, o ne siūlyti naujas jos versijas… Spėju, kad viskuo kaltas šviežio tinko kvapas ir tas jausmas, kad šioje parodoje viskas galbūt tik prasideda. Tikiuosi, kad Rūtai Vadlugaitei, o ne man teks sugaudyti tą atskriejusį spiečių ir sutalpinti naujos parodos avilyje ar sutupdyti į naujus lizdus.

P. S. Tiesa, vargu ar sutikčiau su autorės parodos anotacijoje pateiktais teiginiais, tiksliau – sutikčiau, tik vargu, ar jie atspindi tai, ką kalba Vadlugaitės eksperimentai su paveikslo sandara: “Laikau teisingais A. J. Greimo žodžius, kad prasmės klausimas, kad ir kur ji slypėtų – už žodžių, prieš žodžius ar po žodžių, – nebus išspręstas, ir iškeliu jutimą kaip abstraktaus pažinimo pagrindą, todėl manau, kad tapybos kaip (vaizdinės) kalbos suvokimas nuolat kinta – jis pasklidęs cirkuliuojančioje prasmės kraujotakoje, ir svarbu suprasti, kad tapyba iš esmės yra abstrakti idėja, tarpstanti vaizdų, žodžių raizginiuose. Iškeldama subjektyvias nuojautas kaip pagrindinį kūrybą stimuliuojantį veiksnį, parodą regiu atvirą klausimo nuostabai, atsakymo iliuzijai, galvojimui tarpuose, buvimui protarpiuose.“ Kartais tokie tekstai tėra duoklė madai ar magistro studijų teorinio darbo fragmentai. Suprantu, kaip sunku formuluoti tai, ką tyliai dūzgia paveikslas-malūnėlis. Jis toks tvirtas, konkretus, apčiuopiamas, gal todėl mane ir domina abstrakcija – ji leidžia kalbėti materijai. Nemanau, kad tai – buvimas protarpiuose. Ir versti į žodžius tą pirminę neverbalinę kalbą itin sunku. Tačiau žiūrovui to daryti visai nebūtina – jis gali tiesiog pasinerti ir mėgautis. Arba prabėgti pro šalį, kaip kartais prabėgame pro jūros bangavimą tamsoje, savo jausmus, pro vaikystę ar gyvenimą.

Rūta Vadlugaitė, Diptikas. Be pavadinimo I. 2018. Drobė, želatina. 100×100, Nuotrauka V. Ilčiuko

Rūta Vadlugaitė, Diptikas. Be pavadinimo II. 2018. Drobė, želatina. 100×100, Nuotrauka V. Ilčiuko

Rūta Vadlugaitė, Svarbu švelni medžiaga, 2016. Aliejiniai dažai, drobė. 80,8x 65,2 cm. Nuotrauka Contour Art Gallery

Rūta Vadlugaitė, Vieta paukščių lizdams, 2015. Aliejiniai dažai, drobė. 73,7×101,5 cm. Nuotrauka Contour Art Gallery

Rūtos Vadlugaitės paroda Protarpiai galerijoje Contour Art Gallery, 2018. Vyto Nomado nuotrauka

Apžvalgos

Minimi menininkai:
Vadlugaitė Rūta