Šokanti materija

Ką aš galvoju apie Audrių Janušonį (vyresnįjį, o ne sūnų)? Nieko negalvoju. Ir galvoti visai nesinori, nes šis autorius veikia absoliučiai kituose registruose. Tad parodos „Šokiai“ Dailininkų sąjungos galerijoje recenzijai norėtųsi surasti kitą kalbą, gal nutrauktus ar nutrūkgalviškus sakinius, kaip menininko nutrauktgalviai žvėrys – elniai, vilkai, karveliai, zombis, mėnuliai. Karveliai gal ir ne žvėrys, bet jų įtariai žiūrovą stebinti budri akis neatrodo visai nekalta, o apie mėnulį senasis medžiotojas iš Akiros Kurosavos filmo „Dersu Uzala“ (1975) sakė, kad jis irgi yra žvėris. Janušonio mėnulis maloniai šypsosi, nes yra žvėriško dydžio emodžis („Emoji“, 2021). Visi čia, lyg operoje, pilna emocijų, pompastiškai savo vaidmenį atlieka net knygų lentynėlė („Knygų namelis. Periodika“, 2022–2023). Kiekvieno kūrinio savivertės jausmas trikdo, ypač kai nesupranti, kodėl taip elgiasi stirna, karvė, mėlynas zuikis, vilkas (ne, ne, ten lapė), sakalas bei gulbė. Jie kramsnoja, šiepia dantis, vietoje liežuvio iškiša žmogaus ranką, staiga kyla aukštyn, bet menininkas paslepia libretą, partitūrą, palikdamas tik veiksmą, raiškius gestus ir darbų pavadinimus. 

Nuostaba. Trūkis tarp lūkesčio ir rezultato. Atrodo, aiškiai žinai, ką pamatysi naujoje Janušonio parodoje, tačiau aplankęs kaskart patiri tą patį sutrikimo ir susižavėjimo jausmą. Šis autorius visuomet, pabrėžiu – visuomet, rodo naujus pokštus, traukdamas iš dailės mokyklos sandėliuko, žiūrovo atminties, supermarketo, popkultūros ir istorijos tai, ko nesitiki. Jei kažkada buvo varnos, ryškiaspalvė plastikinė dulkių valymo šluotelė, tai šį karto šokiuose dalyvauja ofiso kėdė ir ant jos išaugęs keraminis kūgis (vos neparašiau „piramidė“, žiūrovo vaizduotėje lyg skliausteliuose įrašanti „finansinė piramidė“), pavadinta „Ofisu“ (2024). Jei ne šoka, tai dainuoja tautinė juosta („Dainų šventė“, 2024), plastikinė dėžė buteliams ir dailiai įrėminti keli sudžiūvę augalo lapeliai. Visai suprantama – bet kuri šiuolaikinė Lietuvos menininko paroda sunkiai išsiverčia be sudžiūvusių lapelių ar šaknų, net Laisvydė Šalčiūtė pila rudeninius lapus ir kabina šaknis „Titaniko“ salėse, nes juk privaloma neatsilikti nuo mados! Tikiuosi, kad sudžiūvusių augalėlių pakvietimas dalyvauti Janušonio šokiuose tėra noras „trolinti“ publiką ir meno kritikus. Bet tai tik mano spėjimas, nors lapeliai čia gal ir dera – jie gali susikalbėti su karveliais, sakalais arba suktis trajektorijomis, kurių pripiešė menininkas („Trajektorijos“ 6 vnt., 2022). 

Kaip žmogus, sutariantis su gyvūnais, net su jų galvomis, Janušonis puikiai išmano spąstų statymo meną, jų pilna paroda. Žiūrovas vos spėja išsikepurnėti iš vienų, tuoj krenta į gretimus, ten papuola jo socialinės, kultūrinės klišės, suragėjusios asmeninės nuostatos. Būtų malonu, jei visa tai ir pasiliktų kokiuose nors spąstuose, parodai pasibaigus, menininkas susirinktų mūsų nesąmones ir iš jų padarytų naujus kūrinius. Bet paprastai mes iš visų jėgų traukiame į spąstus patekusias mąstymo schemas, kol vėl susigrąžiname, kad ir kiek šlubuojančias, bet savas, lyg tas Janušonio kaubojus ant trijų šakaliukų-kojų („Je suis cowboy“, 2023–2024). 

– Na ir ką? – sakau, išlupusi iš spąstų savo profesinį įprotį klausinėti jei ne autorių, tai bent kūrinių. 

– Mes neduodame interviu, čia ne paroda, o šokiai, – staiga atsako kelios figūros („Šokiai“, 2023  ir „Šokiai 3“, 2024).  – O groja „Geriausia visų laikų grupė“ (2023–2024). Dar ironiškai pasiūlo eiti Paskui Mikelandželą ir Rafaelį („Paskui Mikelandželą. paskui Rafaelį“, 2024), tačiau lygiai galima sekti ir „Einančią pašiūrę“ (2023). 

Jų autorius aiškiai neskirsto į žmogiškus ir nežmogiškus kūnus, čia visi – lygiaverčiai nariai, lygiavertės medžiagos, lyg Janušonis būtų gerai išstudijavęs naująjį materializmą, kuris audrino vaizduotes daugiau nei prieš dešimtį metų. Menininkas nedaro skirties tarp masinės gamybos plytelių ir stirnų, periodikos leidinių, keramikos, monotipijos, žmonių ar net graikų dievų. Nerūšiuoja jų pagal kilmę arba nusistovėjusią vertės skalę, o ir kam tai daryti, jei galimi intensyvūs daugialypumai. Choras iš įvairiamedžiagių vibruojančios materijos koliažų, visų labai gyvybingų, besididžiuojančių savo sandaromis ir…, net ne choras, o polifonija, sutartinė. 

Tačiau, nepaisant daugelio mąstytojų choro, mes vis dar statome piramides, statome žmogų ant aukščiausio pjedestalo, o akmenį – ant žemiausio. Žvėriškai didelis mėnulis irgi yra akmuo, jis guli ant žemės. Tam pritaria ir graikų dievai, žiūrintys tuščiomis juodomis pelėdos akimis, nes jie – irgi už hierarchines struktūras, už įsisenėjusias klišes. Bent jau dauguma tų Olimpo gyventojų, kuriuos sutinkame dabartyje, stipriai perdirbtus ir praradusius formas nuo šimtmečių naudojimo. Mūsų įprastoje piramidėje mes vis dar stengiamės nepripažinti daiktų, net tokių kaip lipdomas molis, gebėjimo „ne tik apsunkinti ar blokuoti žmogaus valią ar tikslus“ bet ir, kaip teigia Jane Bennet, atmetame galimybę „jog jie tampa kvazi-veikėjais ar jėgomis, turinčiomis savas trajektorijas, polinkius ar tendencijas.“ Tiesa, netrukus kūriniai nustoja apsimetinėti nekalbančiais ir su dėkingumu pasakoja, kokį išradingumą parodė  jų kūrėjas, pritaikydamas pjedestalus pagal figūrų judrumo bei sandaros poreikius. 

– Jokių baltų, šimtąkart dažytų perdaužytų parodinių dėžių, – sako jie, – ekspozicijos materija labai svarbi, viskas atidžiai surinkta: skulptūros lipdymo stovas, trys sulinkusios per kelius nuo svorio staliuko kojos, kelmai, metalas, kartonas, pliušinis kilimėlis, sovietmečiu kabintas ant sienos. Individualizuota, išradinga, smagu, tinkama šokiams. Žinoma, kartais sunku suprasti, ką murma „Portalas“ (2021) arba „Mėnulio stotis“ (2023–2024). 

– Mūsų kūrėjas pats geriausias, – pasipiktinę, kad neišgirdau, šaukia jie. – Geresnis už Mindaugą Navaką ar brolius Nerijų ir Andrių Erminus. 

– Na, čia jau per daug įsisiautėjote! – sakau gerokai pasipiktinusi, – o aš parašiau, kad jūs kalbate nežinoma kalba. Prašau laikytis tvarkos ir scenarijaus! 

Žinoma, nei Janušonis, nei jo kūriniai linijinio scenarijaus nesilaiko. Lyginant su minėtais Erminais, kaip tik scenarijaus klausimas ir yra reikšmingas. Abu broliai yra pasakotojai, kuriantys paslaptingas istorijas, tuo tarpu Janušonis su Navaku istorijas verčia šaknimis į viršų, jie stengiasi nepasakoti arba tai daryti atvirkščiai. Kitaip, savaip, bet visi paminėti menininkai moka šokdinti įvairiaplaukę materiją, net masinės gamybos plyteles, kurti hibridus ir įtraukti į pasiutusius šokius. O į kūrinių bandymą suniekinti Navako ar Erminų darbus siūlyčiau nežiūrėti per daug rimtai, žinoma, kad kiekvienam kūriniui jo autorius – pats geriausias. Tuo labiau, kad čia – šokiai, o jie, kaip žinia, neapseina be aistrų, kartais perdėtų ar įsivaizduojamų. 

Dar vienas Janušonio ir visų minėtų menininkų profesionalumo bei meistrystės įrodymas – gebėjimas suvaldyti parodinių erdvių kaprizus. Jie nesamdo brangių architektų, tačiau kas kartą kūriniai apsigyvena, veikia ir kvėpuoje galerijų salėse taip, tarsi jos specialiai sukurtos šiai parodai. Janušonio vakarėlis tiek siautulingas, kad, atrodo, tuos išlįs į gatvę, figūros grupuojasi vitrinoje prie durų ir garsiai rėkaudamos mostaguoja rankomis. O kas nors tuoj eis į lauką parūkyti. Apie ką jie diskutuoja? Nors rėkia dažniausiai nežinoma kalba, kelis sakinius ir pavardes vis tik pavyksta išskirti, pvz.: 

– Kiekvienas žmogus yra heterogeniškas nuostabiai ir pavojingai vibruojančios materijos mišinys. Jei materija pati yra gyva, tuomet ne tik sumažinamas skirtumas tarp subjektų ir objektų, bet ir atskleidžiamas visus daiktus siejantis materialusis pagrindas.

– Hm, – pagalvoju nueidama, – jūsų kalba nėra nesuprantama, tiesiog tai citata iš Jane Bennet „Vibruojanti materija: politinė daiktų ekologija“ (2010). Na, kas kaip moka, taip ir šoka, o Janušonio paroda tai daryti tikrai moka. Efektingai ir siautulingai.