Slėptuvių tradicijos. Kateryna Ray

Iš istorijos puikiai žinome, kad meną dažnai tekdavo slėpti. Sovietmečiu daugybė menininkų buvo priversti atsidurti pogrindyje ir būti nuošalėje to, kas buvo rodoma oficialiosiose kultūros programose. Meno pogrindis totalitarinėse valstybėse reiškia laisvą nuo ideologinių suvaržymų gyvenimą ir pasipriešinimą oficialiajai kultūrai.

Pogrindis yra tarsi trūkis dominuojančioje ideologijoje. Pogrindis atsisako visų kalbinių ir stilistinių suvaržymų, visuotinai priimtų taisyklių, vertybių ir socialinių bei meninių tradicijų. Pogrindis prieštarauja antžmogiškai, antgamtiškai imperialistinei ideologijai, kuri atmeta subjektyvumą, individualumą, iracionalumą, jausmingumą ir erotiškumą. Ukrainoje išties patyrėme reikšmingą tautinių tradicijų atgimimą.

Įvairių teroro pavyzdžių, kai buvo kėsintasi į meną, aptinkame tiek 20-30-ais praėjusio šimtmečio metais, tiek penkiasdešimtųjų pabaigoje (tai – laikotarpis, kuris sutampa su atšilimo periodu ir tęsiasi iki perestroikos pabaigos). Ukrainoje mes šiuos laikotarpius vadiname Ukrainos avangardo bangomis. Tai laikas, kai žmonės buvo žudomi vien už savo meninę vaizduotę ir tiesą, kurią ja išreiškė.

Odesa yra vienas svarbiausių miestų Ukrainos avangardui. Tokie menininkai kaip Olexandras Anufriev, Ludmila Yastreb*, Lucienas Dulfanas ir kiti, šiame mieste kūrė atmosferą, kurioje menininkai drąsiai dalijosi totalitarinio režimo įrodymais, nepaisant to, kad galėjo būti nubausti. Kai sakome „pogrindis“, turime omenyje menininkus, kurie gyveno butuose, kūrė savo studijose, rengė parodas ir tuo pačiu metu slapstėsi. Draudimas rengti parodas oficialiai nepripažintus menininkus paskatindavo atidaryti jas slapta, draugų butuose, apleistuose būstuose ir pan.

Kituose Ukrainos miestuose antroji avangardo banga buvo ne ką mažiau svarbi nei Odesoje. Istorinės reikšmės reiškinys yra Kharkivo fotografijos mokyklos iškilimas septyniasdešimtaisiais. Daugybė menininkų nonkomformistų gyveno Lvive, Kyjive, Užgorode ir kituose Ukrainos miestuose.

Alla Horska, Viktoras Zareckiy, Ludmila Yastreb*, Olexandras Aksininas – tai vardai, kurių darbus šiandien galime rasti tarptautinėse muziejų kolekcijose: Zimmerli meno muziejuje Naujajame Džersyje, Nacionaliniame Ukrainos meno muziejuje.

Pogrindis yra dvasinės laisvės, kūrybiškumo, nepriklausomybės simbolis. Tai – progresyvaus meno sinonimas. Iš esmės, pogrindžio menininkai kūrė procesus, kurie šiandien gali būti laikomi šiuolaikinio meno ištakomis.

Devyniasdešimtaisiais, privatizuoti, apleisti butai tapo skvotais. Viena populiariausių vietų, kur rinkosi Ukrainos progresyvieji menininkai – Olehovskajos gatvė. Kaip sakė Arsenas Savadovas*, šioje vietoje gimė tiesa. Tai buvo menininkai romantikai, kurie apsvaigę nuo laisvės ir sunkiųjų narkotikų, romantine kalba pasauliui bandė pasakyti, kokia kasdienė našta ir baimės slėgė jų pečius.

Olegas Holosiy, Olexandras Gnilitsky, Valeria Trubina ir daugelis kitų čia atrado temas savo kūrybai bei potyrius, persmelktus antisovietinės propagandos bei vidinės anarchistinės jausenos.

Jau minėtas Arsenas Savadovas pasiūlė Vakarams išties galingą Ukrainos vakarų reprezentaciją – tai jo 1997 metų fotografijų ciklas „Donbaso šokoladas“.

Pagrindiniai šių fotografijų personažai – angliakasiai, kurie susidūrė su jų profesijos nykimu ir nuolat dėl to lydinčiu nesaugumo jausmu Donbase, devyniasdešimtųjų viduryje. Šiose nuotraukose angliakasių neviltis, būties beprasmybė sumišusi su purvu, prakaitu ir pavojingomis gyvybei darbo sąlygomis šachtose, o visa tai priešpastatoma elegantiškam ir, rodos, tokiam trapiam baleto drabužiui tutu.

Svarbu paminėti, kad rytų ir vakarų pasauliai Ukrainoje buvo atskirti tiek kultūrine, tiek informacine prasme. Žlugus Sovietų Sąjungai, kultūrinės tapatybės klausimas išlieka itin reikšmingas.

Olegas Tistolis* – menininkas, kuris amžinai gyvena slėptuvėje. Jo slėptuvė – metaforiška. Pagrindinė Olego kūrybos tema – odė neišsipildžiusioms Sovietų imperijos svajonėms, kurios pačios pralaimėjo kovą su saviapgaule. Tistolio kūryba gimė transformacijos periodu, todėl joje aptinkame ir sovietinės kultūros kritiką, ir jos klišes, ir gyvybingą, žaismingą, džiaugsmingą Ukrainos naujosios bangos atmosferą. Derindamas sovietinius ir nacionalinius simbolius, mitus ir utopijas, menininkas atrado simuliakro – kopijos, kai neegzistuoja joks originalas – sąvoką. Tokia paradoksali propagandos savybė reprodukuoti save, netikėtai primena apie jos ryšį su su popmenu.

Olegas Tistolis apie stereotipus kalba ir savo tapybos darbuose pavadinimu „National Geography” (populiaraus žurnalo apie gamtą ir geografiją pavadinimas, — vert. past. ) (1998–2004). Čia dera vietos ir užsienio, autentikos ir to, ką skolinamės, etniškumo ir globalumo problematika. Šiems kūriniams menininkas sėmėsi įkvėpimo iš senų iliustruotų žurnalų, kuriuose publikuotos įvairių genčių nuotraukos. Toks vietos fetišizavimas menininko kūryboje atsiskleidžia kaip sugretinimas su šiuolaikine prekybos strategija pardavinėti vietinius prekės ženklus globalioje rinkoje.

Šiandien pogrindyje esančios slėptuvės yra viena svarbiausių viešų vietų, atliekančios ne tik saugumo, bet ir bendruomeniškumo funkciją. Į jas susirenka visiškai skirtingi mūsų miestų žmonės ir čia praleidžia ištisas savaites. Žmonės gyvena slėptuvėse, miega jose ir miršta nuo priešo teroro. Pogrindis tampa naujais žmonių namais. Menininkai šiandien leidžiasi į slėptuves, veržiasi į pogrindį, ieškoti fizinio saugumo. Iš dalies, tai kas vyksta šiandien, vyksta ir dėl to, kad laiku nesuvokėme savo sociopolitinės transformacijos, vidaus ir išorės sienų (taip pat — valstybių sienų), neapsisprendėme dėl bendros vystimosi krypties.

Šiandien menininkai kuria propagandinius plakatus ir kovoja teritorinės saugos padaliniuose (Oleksii Say*, Zukentiy Gorobyov*, Yuriy Yefanov). Šiandien pagrindinė kūrybos tema — gyvenimas ir laisvė. Ukrainiečių visuomenės kova prieš Rusijos agresiją yra kritinė. Toks protestas prieš mūsų kultūrinį gyvenimą turėtų įkvėpti ir suteikti jėgų apsaugoti mūsų politinius interesus ir nacionalinę tapatybę. Galiausiai, turėsime pripažinti problemas, kurios mus slėgė šitiek laiko ir jas spręsti.

Apie tai, kas vyksta pogrindyje turime skelbti visam pasauliui.

Daniilas Galkingas*, menininkas iš Dnipro, šiandien tęsia savo darbą fiksuodamas paskutiniasias Radyansmo industrinio dizaino objektų gyvavimo valandas, laukdamas alkoholinių gėrimų siuntos ir žemesniųjų vienetų karininkų, iš kurių formuojama mėgėjų kariuomenė, skinanti pergales.

Didžiulė našta ir atsakomybė slegia ukrainiečių pečius ne tik dėl to, kas šiandien vyksta, bet ir dėl to, kokias pasekmes karas turės ateityje. Šis rezultatas svarbus ne tik mums, bet ir visai Europai, pasauliui. Menininkams šiandien tenka sunki užduotis — būti tarpininkais tarp karo ir žmonių, ir daryti tai nuoširdžiai.

Konjunktūriniai sprendimai šiandien ne gelbsti, o veikiau apsunkina situaciją. Mums reikalingi praktiniai sprendimai. Vlada Ralko*, viena labiausiai vidinės ir išorines kovos ir konfrontacijos temai atsidavusių menininkių, šiandien gali pasiūlyti, ko gero, vienus perspektyviausių piešinių.

Baigiant, noriu papasakoti apie mūsų projektą, kuris vadinsis „Talk to me at the shelter” (Pasikalbėk su manimi slėptuvėje) kurį organizuojame kartu su Meancult galerija ir Dim projektu. Tai vienas logiškiausių judėjimų Ukrainos kultūros bendruomenėje. Siekiame veikti taip, kad menininkai nebijotų analizuoti politinės situacijos Ukrainoje ir Europoje bei gebėtų išreikšti savo poziciją apie meną.

Kviečiame menininkus iš viso pasaulio dalyvauti dialoge ir susisiekti su ukrainiečiais, kurie šiandien gyvenimą leidžia pogrindyje, slėptuvėse. Siųskite mums savo kūrinius ir išreikškite taip savo poziciją apie šį Europos karą.

Daugiau informacijos: raykateryna@gmail.com.

Nuotraukos:

[1] Daniel Galkin, Depressed, 2022. Drobė, aliejus. 190×120 cm. Kūrinio procese detalė
[2] Zukenty Gorobyov. Skaitmeninis koliažas. 2022
[3] Putin Fool
[4] Vlada Ralko. Lviv diary. Piešinys

Užrašai 📝:

Undergoundas – tai meno kryptys (muzika, literatūra, kinas, vaizduojamieji menai ir kt.), nepalaikančios klasikinio ir oficialiai pripažinto kelio, sąmoningai nesirenkančios komercinės orientacijos, besipriešinančios masinei kultūrai.

Šis terminas vartojamas menui, kuris buvo uždraustas totalitarinėse Rytų Europos ir SSRS šalyse nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo dešimtmečio pabaigos. Sinonimai undergroundui – neformalus menas, nonkonformizmas, kontrkultūra, disidentinis menas ir kt.

*Ludmila Yastreb – http://odessa-memory.info/index.php?id=19

*Kharkivo fotografijos mokykla https://en.m.wikipedia.org/wiki/Kharkiv_School_of_Photography

*Arsenas Savadovas – https://www.artriot.art/artist.html?id=ArsenSavadov

Jie tapo Sovietų Sąjungos žlugimo simboliu, kai „Gulbių ežeras“ buvo transliuojamas visais sovietų televizijos kanalais per karinį perversmą prieš Gorbačiovą 1991 m.

*Olegas Tistolis

https://en.m.wikipedia.org/wiki/Oleg_Tistol

*Vlada Ralko

#львівськийщоденник (fb)

*Oleksii Say – https://www.facebook.com/liosha.say

* Zukentiy Gorobyov – https://www.facebook.com/zukentiy.gorobyov

*Daniikas Galkinas –https://issuu.com/daniilgalkin/docs/daniil_galkin_portfolio

Naudingos nuorodos:

https://t.me/alarm_kyiv

https://t.me/ukrainenowenglish

Šis tekstas yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Švobaitė. Projekto partneriai – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, San Fransisko valstijos universiteto biologijos departamento profesorius Ravinderis Nathas Mariusas Sehgalas.

Norėdami prisidėti prie paramos Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus vertybėms išsaugoti, kviečiame paremti: Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas, Įm. k. 305350324, P. Vileišio g. 18A, Vilnius, Banko sąskaita: LT37 7044 0600 0832 3972