Šiuolaikinės Lietuvos keramikos meno paroda „Sakmių kambariai“ Daugpilio Marko Rothko meno centre

Iki spalio 16 d. Daugpilio Marko Rothko meno centre veikia šiuolaikinės Lietuvos keramikos meno paroda „Sakmių kambariai“. 

Apie keramiką Lietuvoje šiandien vis dar pasigirsta nemažai diskusijų. Kol Lietuvos žiūrovams nuo funkcinių indų nutolę šiuolaikiniai keramikos kūriniai atrodo kaip stebinantis atradimas, kaimyninėse šalyse plačios keramikos meno galimybės nėra naujiena.

Viena aktyviausių keramikos meno prodiusavime lokaliu ir Baltijos regiono mastu dirbančių institucijų,  Daugpilio Marko Rothko meno centras, šią vasarą atidarė didžiulę parodą „Sakmių kambariai“. Jos dėmesio centre – net 65 Lietuvos keramikai, vienijami šiuolaikinės raiškos eksperimentų. Paroda eksponuojama iki spalio 16 d., o ne už ilgo daugelis šių autorių kartu su latviais ir estais pirmą kartą bus pristatomi Baltijos regionui skirtoje Korėjos parodoje „Saugūs horizontai“.

Daugiau nei pusšimtis menininkų iš Lietuvos, Norvegijos, Švedijos

Liepos 8 d. Daugpilio Marko Rothko meno centre atidarytoje parodoje pristatoma lietuvių keramikų kūryba aprėpia 1999-2022 m. laikotarpį, siekiant atskleisti pastarųjų kelių dešimtmečių šiuolaikinės keramikos tendencijas.

Archaiškas tradicijas turinti keramikos sritis šiandien tebeskiria svarbią kūrybinio proceso dalį karta iš kartos perduotom technologinėms paslaptims, tačiau drąsiau eksperimentuoja, ieškant individualios meninės kalbos, o taip pat ir būdų, kaip atrasti kalbinį ryšį su dinamiška ir tarpdiscipliniška dabartine visuomene.

Parodoje „Sakmių kambariai“ atsiveria skulptūrinės, konceptualios, performatyvios, video meno formos. Siurrealūs vaizdiniai skirtingose ekspozicijose kinta, užleisdami vietą ekspresyviam ar apibendrintų formų dizainui, dekoratyvumui. Netikėti ir įtraukiantys skirtingų kartų bei žanrų sugretinimai kviečia mažiau keramika besidominčius susipažinti su šios meno srities įvairiapusiškumu, o taip pat ir su geriausiais Lietuvos keramikos menininkais.

Parodoje „Sakmių kambariai“ dalyvauja daugiau nei pusšimtis skirtingų kartų kūrėjų. Jų tarpe ir ilgamečiai Vilniaus dailės akademijos dėstytojai Aldona Šaltenienė, Remigijus Sederevičius, Rasa Gecevičienė, Rytas bei Dalia Jakimavičiai, ir konceptualios keramikos klasikai Eugenija Šulgaitė, Juozas Adomonis. Pastarasis autorius, Vilniaus dailės akademijos profesosius, su kuriuo neseniai atsisveikino meno bendruomenė, išugdė ne vieną stiprią ir kūrybiniu individualumu ryškėjančią menininkų laidą, dabar formuojančią šiuolaikinės keramikos veidą Lietuvoje ir už jos ribų. Daugelį šių skirtingų kartų menininkų, įskaitant Norvegijos, Švedijos išeivius Rūtą Pakarklytę, Valdą Kurklietį, žiūrovai gali pamatyti Daugpilio Marko Rothko meno centre.

Sakmių mitologija, atskleidžianti šiuolaikinius kūrėjus

Norint geriau atskleisti menininkus šiandieniniame kontekste bei žiūrovus įtraukti į įsimintiną pasakojimą, ne mažiau svarbią vietą už pačius kūrinius užima ekspozicijos konceptualizavimas ir formavimas. Daugpilio Marko Rothko meno centre pristatomi autoriai suskirstyti į „Sakmių kambarius“: „Jūros žmonės“, „Žuvų giesmės“, „Akmenys auga“, „Žmogaus dalia“, „Medžių kalba“, „Liūdintys beržai“, „Vaivorykštė“, „Žmogaus žvaigždė“. Segmentai neatsitiktini ir atskleidžia subtilius archetipinius bei regioninius kūrinių ryšius, nepaisant to, kokiuose skirtinguose laikotarpiuose formavosi patys menininkai.

Pasak parodos koncepcijos kūrėjos, menotyrininkės Ritos Mikučionytės, lietuvių sakmės atrinktos iš garsaus mitologo, kraštotyrininko Norberto Vėliaus sudarytų leidinių „Kaip atrodo žemė“ ir „Sužeistas vėjas“.  Tarsi  aštuonių skyrių suformuotas ekspozicijos pasakojimas formuoja intrigą tarp kūrinių, pradeda ir baigia siužetinę liniją anapusiniais pasauliais.

„Viena vertus, sakmėmis norėta pabrėžti lietuvių keramikos meno archajiškumą, akcentuojant molio „prigimtines“ savybes ir universalumą. Kita vertus, sakmės žanras dažniausiai suvokiamas kaip pirmapradės lietuvių mitinės pasaulėžiūros atspindys. Jo savotišką tąsą, manau, vienaip ar kitaip įžvelgiame nūdienos realijose, kur susipina istoriniai faktai, fantastiniai interpretuojamo įvykio elementai ir visuotiniai žmogaus išgyvenimai. Renkant sakmių temas, buvo svarbi tikrų ir pramanytų, objektyvių ir subjektyvių pasakojimo aspektų pusiausvyra, grindžiama vizualiais pristatomų keramikos kūrinių paradoksais“, – pasakojo menotyrininkė.

Parodos kuratorės, LDS Vilniaus keramikos sekcijos pirmininkės Agnės Šemberaitės teigimu, kvietimas suorganizuoti šiuolaikinę lietuvių keramiką reprezentuojančią ekspoziciją Latvijoje tapo tikru iššūkiu, tačiau latvių auditorijos atgarsių lietuviai susilaukia. Latvija tapo tam tikra jungiamąja Baltijos šalių dalimi, ne tik skatinant, bet ir formuojant bendrą regiono vaizdą pasaulinių bienalių kontekste.

„Gavusi kvietimą kuruoti šią parodą, buvau apimta didžiulio džiaugsmo, bet kartu ir baimės ar sugebėsiu tai įgyvendinti kokybiškai ir įdomiai ekpsonuojamų tarptautinių keramikos bienalių kontekste. Praeitais metais Lietuvos keramikai šventė profesionaliosios keramikos Lietuvoje 90-metį. Ta proga Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skyrius surengė didelę savo narių parodą, tapusią tarsi generaline repeticija prieš parodą Latvijoje. Atrinkę, mūsų manymu, įdomiausių Vilniaus keramikų darbus, dar papildėm kolekciją autoriais iš kitų Lietuvos miestų – Kauno ir Panevėžio. Ypatingą padėką reiškiu ne tik Daugpilio Marko Rothko meno centro kolektyvui, kolegoms iš Lietuvos, bet ir meno kritikei Ritai Mikučionytei, kuri apjungė visus darbus sukurdama bendrą parodos koncepsiją, padalindama ekspoziciją į sakmių kambarius. Sakmės yra svarbi lietuviško identiteto dalis, jas surinkęs ir užrašęs tautosakininkas Norbertas Vėlius padarė didelę įtaką vėlyvuoju sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžioje žadinant mūsų tautos sąmoningumą“,  – per parodos atidarymą kalbėjo A. Šemberaitė. 

Teksto autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė.

Nuotraukos: Didzis Grodzs