Šiuolaikinė tapyba kaip įžvalgų apie pasaulį kūrėja

Lapkričio 13 dieną, kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ bus paskelbtas 12-asis Jaunojo tapytojo prizo laimėtojas. Artėjant vienam svarbiausių tapybos renginių Baltijos šalyse paprašėme menotyrininkės Viltės Visockaitės pasidalinti mintimis apie šiuolaikinio meno sceną, tapybą ir jaunųjų menininkų situaciją joje.

Šiuolaikinė tapyba kaip įžvalgų apie pasaulį kūrėja

Kaip vis dėlto suprasti ir paaiškinti šiuolaikinį meną? Žinoma, galima jį pajausti, tačiau menotyrininkui, matyt, to nepakanka. Todėl šis klausimas yra aktualus ne tik žiūrovams, menininkams, bet ir mano srities profesionalams – tarpininkams tarp kūrinio ir publikos. Šiuo tekstu bandysiu atpainioti šiuolaikinio meno mazgą, paliečiant patį laikmetį, kuriame gyvename, kūrinio santykį su kontekstu ir menininko bei kuratoriaus bendradarbiavimą – ir atrasti bent dalį atsakymo į užduotą klausimą.

Klampi dabartis

Pastarųjų metų intensyvus vaikščiojimas po parodas mintyse man nubraižė žemėlapį, kuriame išsiskleidžia gyvenimiški paradoksai ir šiuolaikinio pasaulio (ne)tiesos. Šiuolaikinis menas įsuka į dabarties užburtus pasakojimus, vis atitolinančius nuo visumos įsivaizdavimo. Todėl šiuolaikybė, arba dabartiškumas, yra viena iš kategorijų, leidžiančių kalbėti apie šiuolaikinį meną. Peter Osborn šiuolaikybę apibūdina kaip naudingą vaizduotės produktą, susiejantį globalias, tarpusavyje nesusijusias laikiškas istorijas. Tuo tarpu Boris Groys teigia, kad modernizmas siekė apeiti dabartį kuriant ateitį. O šiuolaikybė, priešingai, yra suprantama tarsi amžinas atidėliojimas^[1]. Dvejonė, abejonė, netikrumas ir neapsisprendimas yra šiuolaikinės būsenos bruožai – atidėliojant atsiranda daugiau laiko apmąstymams ir svarstymams. Dabartis nėra perėjimas nuo praeities link ateities, nes ateitis ir praeitis nuolat perrašomos^[2].

Nepaprastai aktualus šiame kontekste tapo Šv. Augustinas ir jo garsioji formuluotė apie laiką. Jis teigia, kad egzistuoja trys laikai: praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Ir paaiškina, kad praeities dabartis yra atmintis, dabarties dabartis yra stebėjimas, ateities dabartis yra laukimas^[3]. Panašią fenomenologinio laiko sampratą išplėtojo ir Edmund Husserl, atskirdamas chronologinį laiko suvokimą nuo laikiškumo – sąmonės laiko. Laikiškumas pasireiškia tuo, kad dabartis yra veikiama ir ateities, ir praeities. Pats fenomenas susideda iš pirminio įspūdžio, jo projektavimo į artimą ateitį ir pirminio įspūdžio sulaikymo. Galime pastebėti, kad šiuolaikybės kontekste tiek praeitis, tiek ateitis yra įprasminamos dabartyje. Kaip pastebi Kristupas Sabolius, „šiandienos meno pasaulyje dažnas nežinomybės elementas atskleidžia tiek vienalytės dabarties negalimumą, tiek postuluoja jos skirtingų temporalumų asinchroniją, o kartu ir iškelia paties laiko prigimties problemą“^[4].

Prisiminkime pirmąjį konkurso „Jaunojo tapytojo konkursas“ laimėtoją Andrių Zakarauską. Jo kūryboje svarbūs tapybos kaip laikmenos, tapybos kaip gesto (dažas, jo tepimas, ryškus potėpis) ir autoriaus-dailininko savireprezentacijos (karjeros pradžioje dailininkas drobėse dažnai vaizduodavo savo atvaizdą) klausimai. O nuo 2016 m. menininko paveiksluose pastebima nauja plastinė raiška, pasireiškianti dažo pertekliumi, taškymu, liejimu ir reljefiškumu. Naujausių paveikslų pavadinimuose tai irgi atsispindi: dominuoja žodis potėpis (matomas potėpis, didesnis potėpis, trečiosios bangos potėpis, lūpų potėpis, rūpestingas potėpis, malonus potėpis ir t.t.). Laikas yra vienas iš įrankių, leidžiančių interpretuoti spalvos medžiagiškumą Zakarausko kūryboje. Paveikslai Lipstroke (2017) ar Skinstroke (2017) funkcionuoja kaip tapymo išklotinė: matomas procesas, laiko pėdsakai ir parodomi kūrybos užkulisiai – galiausiai dažo reljefiškumas sutapatinamas su pačiu potėpiu. Užfiksuojama tapytojo prisilietimo prie drobės akimirka: kūrinio taktiliškumas žiūrovui atveria žvilgsnį į praeitį, išryškinant kūniškumo ir efemeriškumo dėmenis.

Andrius Zakarauskas, Lipstroke, 2017

Įtinklinta tapyba

Aptarus šiandien plačiai nagrinėjamą šiuolaikybės reiškinį, pereikime prie meno kūrinio ir jo cirkuliavimo įvairiuose kontekstuose. David Joselit knygoje After Art (2013) aiškinasi, kaip kūrinys veikia (ne)meno pasaulyje. Jis atsisako kurti prasmę kūriniui, kas yra įprasta menotyrininkui, bet teigia, kad kūrinio vertė atsiskleidžia jo kontekste ir sąsajų tinkle. Vaizdas gali būti uždaras, neprieinamas ir neturintis jokių sąsajų, arba atvirkščiai, atviras ir prieinamas vaizdas, turintis galią pasiekti milžinišką publiką. Vadinasi, kuo plačiau galima susieti vaizdą su įvairiomis temomis ar kontekstais, tuo jis vertingesnis ir aktualesnis. Tinklinės sąsajos kuria galimus meno kūrinio turinius, o jis keičiasi nuo vis atsirandančio naujo santykio tarp meno kūrinio ir suvokėjo, galerijos, mugės, bienalės ir t.t. Visi cirkuliuojantys meno kūriniai įgyja reikšmingą ir vertingą turinį vien dėl to, kad gali būti kaitaliojami ir susieti su įvairiais kontekstais.

Pavyzdžiui, menininko dalyvavimas JTP konkurse jau yra vieno iš tinklų kūrimas. JTP vyksta nuo 2009 metų ir apima jaunus menininkus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Vadinasi informacija apie renginį pasiekia ne tik vietinę publiką, bet ir kitas Baltijos valstybes, todėl teigiamai veikia Lietuvos meno lauką – pritraukiami užsienio menininkai, o vertinimo komisiją sudaro garsūs šio lauko atstovai iš visos Europos. JTP tampa tarsi aparatu, kuris užtikrina renginio katalogo paruošimą, galimybę vykti į rezidencijas, piniginius prizus ir personalinės parodos surengimą. Menininko kūrinys, patekęs į JTP tinklą, cirkuliuoja meno lauke ir taip kaupia simbolinį kapitalą.

Šalia meno kūrinio turimų sąsajų su institucijomis, valstybe ir globaliu pasauliu, svarbus ir žiūrovas – jo patirtis ir transformacija žvelgiant į kūrinį. Patirtis apibrėžiama kaip įsimintinas įvykis, kuris įtraukia žiūrovą asmeniškai. O transformacija – tokios patirties efektyvi pasekmė, kuri alteruoja patį asmenį, t.y. daro įtaką mąstymui. Taigi, menas gali kurti transformuojančias patirtis. Apie prasmės slinktį link suvokėjo kalba ir Dorothea von Hantelmann. Ji teigia kad, meno kūrinys tampa žiūrovo santykio su savimi ir kitais eksploatuotoju^[5] – prasmė atsiranda patyrime. Kadangi visuomenė perėjo nuo materialumo (pertekliaus visuomenė) prie patirties vertinimo, nenuostabu, kad tai taikoma ir mene.

O kaip tuomet tinklui priklauso tapyba? Kaip teigia Joselit, tapyba gali vizualizuoti šiuos tinklus. Taip meno objektas aprėpia kelias medijas, kontekstus ir vietas. Pavyzdžiui, parodoje Lux Interior (2009) Niujorke Jutta Koether paveikslas funkcionavo kaip instaliacija, performanso dalis ir nutapyta drobė. Paveikslas Hot Rod (After Pussin) yra monochrominis Nicolas Poussino drobės Landscape with Pyramus and Thisbe (1651) perdirbimas, kuriame svarbiausia pati tapymo technika – skubota, inertiška – žyminti prabėgusį laiką tarp Poussino ir menininkės drobių. Be to, kūrinį lydėjo trys paskaitos-performansai – paveikslas tapo tarsi menininkės pašnekovu, performanso dalyviu^[6]. Menininkė aktualizuoją objekto veikimą tinkle: drobė įkūnija laiko dimensiją ir tuo pačiu metu tampa nuo performanso dalimi.

Šiuo atveju tapyba kaip medija, tapyba kaip socialinis tinklas ar tapyba kaip santykis su kūnu atveria naujas interpretacijos galimybes. Tapyba gali tapti instaliacijų, performansų, kitų medijų susikirtumo tašku. Pavyzdžiui, Gintarės Konderauskaitės kūryboje galima atpažinti „tapymą“ pirštu – tapytoja eskizuoja telefone ir į drobę perkelia būtent tokį vaizdą, koks „išsitapo“ telefono ekrane. Vadinasi drobėje persilieja tradicinė tapybos technika – tapymas aliejumi – ir skaitmeninis piešinys. Tuo tarpu Elenos Antanavičiūtės drobėse perregimų dažų sluoksniai kuria kūno tūrį – pilkšvi, rusvi ir rausvi švelnūs atpalviai kontrastuoja su kūno kontūro ryškumu, tarsi sakydami „aš esu“ nors „beveik nesimatau“. Tapytoja išgauna kūniškumą per dažo plonumą, jo matomą materialumą, taip atskleidžiant kūno santykį su laiku – odos pigmentacija, strijos ar raukšlės perliejamos aliejiniais dažais. Taigi, paveikslas kuria formas ir struktūras, kurios įgalina vizualizuoti tinklą, t.y. sąsajas su skaitmeniniais vaizdais, pačia medija ar savo kūnu.

Tapytojo ir kuratoriaus sąjunga

 Šioje dalyje norėčiau aptarti šiuolaikinėje meno rinkoje įsitvirtinančią kuratoriaus ir menininko sąjungą. Nors 5000 metų metas išgyveno be kuratoriaus, XXI a. kuratorius – ypatingai nepriklausomas nuo institucijos – tapo svarbi figūra šiuolaikiniame meno pasaulyje. Prie to prisidėjo vienas iš pirmųjų nepriklausomų kuratorių Harold Szeeman, pradėjęs rengti ne objektyvias, meno istorijos kanoną atitinkančias parodas, o veikiau individualų kuratoriaus žvilgsnį atspindinčias ekspozicijas. Dorothea von Hantelmann teigia, panašiai kaip ir menininkas, nuo antikos iki XVIII a. buvo laikomas amatininku, vėliau lėtai tapo kūrybingu genijumi, taip ir kuratorius, norėdamas užsiimti vietą visuomenėje, nuo paslaugų teikėjo tapo turinio ir reikšmių kūrėju^[7]. Pasak Georgina Adam, dabar kuratorius turi milžinišką galią spęsti, kurie menininkai yra reikšmingi, o kurie ne. Be to, pildant kuratoriaus koncepciją, kartais sumenksta pati menininko kūryba ir tampa kuratoriaus viziją reprezentuojančiu priedu^[8].

Vis dėlto, kuratorius, apsitaisęs menotyros žiniomis, gali įtvirtinti menininko kūrybą šiuolaikiniame kontekste, atskleisti stipriąsias darbų puses ir visa tai pristatyti publikai. Vertėtų paminėti keletą Lietuvos menininkų personalinių parodų, kurias kuravo menotyrininkai. Pirmiausia norėčiau išskirti viduriniosios kartos kūrėjas Laisvydę Šalčiūtę ir Laimą Kreivytę. Ne vieną Šalčiūtės parodą kuravusi Kreivytė, 2019 m. pakvietė į galerijos „Kairė-dešinė“ erdvę, kurioje atsivėrė vartai į Meliuzinų rojų. Kaip teigia pati menininkė: „darbų cikle figūruoja mano susikurta fikcinė antiherojė Meliuzina, ironiškai ir tuo pačiu metaforiškai kalbanti apie mūsų laikų socialinius santykius, socialinį statusą ir antistatusą, kuriam ji pati ir priklauso, apie spektakliškas mūsų vartotojų visuomenės mistifikacijas ir iš to išplaukiantį tragikomišką idiotizmą, sąlygotą aukščiausios mūsų vartotojų visuomenės vertybės – „laimingo gyvenimo“ siekiu“. Nors pirmą kartą kūriniai buvo eksponuoti Mantujos kunigaikščių rūmuose, galerijoje paroda „sukonstruota kaip įvietintas ritualas“, o pati Kreivytė prilygo veikiau architektės nei kuratorės pozicijai. Parodoje žiūrovas panyra į tapybinę oazę, pradedant „nuo žemiškesnio, kasdieniškesnio pasakojimo su pliuškenimusi vonioje ir <…> į šviesesnę salę su paveikslais, kuriuose atpažįstamos garsių tapytojų kūrinių parafrazės. Čia barokas subarakinamas, angelai apsikarsto automatais, žaislai, kaukolės ir tatuiruotės nurodo antrinę realybę arba anapusybę, į kurią atremtos baltos kopėčios“ ^[9]. Žiūrovas intuityviai vedamas į parodos (neatsitiktinai) viršutinę salę, tarsi pakylėjamas link universalesnių, kosmogoninį mitą liečiančių temų. Taip parodoje kuriamas ne tik pasakojimas, bet ir kūniškas architektūros suformuotas koncepcijos patyrimas.

Laisvydė Šalčiūtė, Būtinas angelas, 2018

 Kaip atsvarą vidurinei kartai, galima išskirti jaunosios kartos Monikos Radžiūnaitės ir Lino Bliškevičiaus tandemą ir jų parodą „Hyperlink“ galerijoje „Arka“ (2020). Radžiūnaitė taikydama šiuolaikines kūrybines strategijas atgaivina viduramžių dailės kūrinių siužetus, simbolius ir ikonografiją. Tačiau tai, ko rašytiniai šaltiniai neišsaugojo, menininkė užpildo dabartimi ir suaktualina praeities vaizdus, perleisdama pro nežinojimo ar kvailybės filtrą. Parodoje menininkės darbai skendi pritamsintoje erdvėje, kur įvairiuose kampuose glūdi maži priklijuoti paveikslėliai, preciziškai paruoštos sienos, atliepiančios menininkės tapymo kruopštumą, o pačius darbus lydi kuratoriaus parinkti tekstai – hipersaitai, kuriantys naujas jungtis ir prasmes. Tiek menininkės kūryba, tiek kuratoriniai sprendimai aktualizuoja praeitį, pratęsia dabartį, o internetines nuorodas paverčia parodos atspirties tašku. Vadinasi, išlaikant idėjų pusiausvyrą tarp tapytojo ir kuratoriaus, paroda tampa organišku meno patyrimu, kuriame persipina erdvės, kūrinių ir pasakojimo plotmės.

Monikos Radžiūnaitės parodos Hyperlink fragmentas. V. Nomado nuotr.

***

 Šiuolaikinis menas atspindi dabarties aktualijas ir tai, kuo gyvename šiandien, bet galbūt ne visada spėjame tai atpažinti. Menininkas tarsi tarpininkas tarp mūsų ir laiko, vizualizuoja tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banalu ar nuobodu – kasdienes patirtis, individualias tiesas ir jausenas. Kritiškai įvertinti kūrinį galima tik pasitelkus interpretaciją – analizuojant atskirus darbus ir taip atrandant vis naujus šiuolaikinio pasaulio žemėlapio vingius.

^[1] Claire Bishop, Radical Museology, London: Dan Perjovschi and Koenig Books, 2013, p. 18.

^[2] Boris Groys, „Comrades of Time”, in: E-flux journal, 2009, Nr. 1, http://www.e-flux.com/journal/11/.

^[3] Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, Vilnius: Aidai, 2004, p. 281.

^[4] https://artnews.lt/isivaizduojant-laika-39561

^[5] Dorothea von Hantelmann, „The Experiential Turn”, in: On Performativity, Living Collections

Catalogue, 2014, t.1.

^[6] David Joselit, „Painting Beside Itself”, in: October, 2009, Nr. 130, pp. 125-134.

^[7] Dorothea von Hantelmann, „The Curatorial Paradigm“, in: The Exhibitionist, 2011, Nr. 4, p. 6.

^[8] Georgina Adam, Big Bucks: The Explosion of the Art Market in the 21st Century, London: Lund Humphries, 2014, pp. 90-92.

^[9] https://literaturairmenas.lt/daile/meliuzina-veidrodziu-karalysteje?fbclid=IwAR3vpZQe4AOHOYYIrLHkIHCVEP-wq_OcCBgt9AAGPXAbF1Yifv47z3MUQLA

Iliustracija viršuje: Gintarė Konderauskaitė, 2020