šiek tiek performansą

Dovydo Laurinaičio atsakymas į Emilijos Škarnulytės performansą Aphotia, pristatytą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2023 m. sausio 23 d.

Mėlynai nudažyta ir trišakį laikanti drag atlikėja skenuoja mažas žuveles, kurias kultūrinė srovė atnešė pro duris. Nemanau, jog kada nors esu matęs tiek daug žmonių, susirinkusių pažiūrėti performanso.

Girdžiu balsus, pilnus jaudulio dėl galimybės pasimėgauti nebuvimu.

Mes, lietuviai, tiek daug ko stokojame…

Atsidavimas renginiui, o ne menui: kas nutinka, kai menas tampa antraeiliu pasirodyme? Na, ir atrodo, kad šis performansas sulaukė visiško anšlago.

Manau…

Pulsuojantis bosas švelniai drebina žemę tarsi savimi kiek nepasitikinčio kūno ranka. Už komforto zonos ribų nuslysta kaukė ir skvarbus pertemtų sintezatorių kauksmas užpildo erdvę tarp žemės ir dangaus, tačiau dangūs tampa jūromis, o mes esame sustabdomi.

Kažkoks pusnuogis žmogus kažką daro prie rūbinės…

Pakabinęs paltą, čiumpu renginio lankstinuką, informuojantį, kad Nacionalinį operos ir baleto teatrą užtvindęs potvynis suskaldė erdvę į tris gelmes. Šis akmeninis fojė yra sekliausias ir jame gyvena queer atlikėjai. Jie visi išsibarstę po fojė, stovi arba klajoja. O kartais daro ir tą, ir tą.

…

Ką su tuo bendro turi queer?

Nerti po vandeniu ir tapti nežmogišku; taigi, kalbėdami apie „nežmogišką“, galvojame apie queer, drag performansą kaip apie išraiškos būdą.

Tikiuosi, darau teisingą prielaidą sakydamas, kad čia susirinkusi publika yra gana normatyvi (šiek tiek per daug, kad man patiktų…)

Žinoma

Ar su jais jautei trintį?

Ne, jie viską labai mielai priėmė

(Vanduo sumažina trintį…)

Mums buvo duota laisvė. Mes vedėme auditoriją į erdvės tėkmę tam, kad ji patirtų pastatą kaip performansą; mes tapome jo tęsiniu.

Turiu pasakyti, jog šiame sluoksnyje, regis, trūksta gylio.

Erdvėje, kuria dalijamasi su publika, atlikėjai turi stipresnę gravitaciją pritraukti kitų dėmesį į savo orbitą. Tačiau dauguma jų nekreipė dėmesio į tave, o pakliuvo į savo pačių gyvenimų trauką. Kas kaltas dėl šios keistos gravitacijos?

Atsakymai, mes ieškome atsakymų, kurių neįmanoma rasti, tad gal jau metas eiti toliau?

Einame, einame

Šnarėjimas, judėjimas, pečiai kliudo vieni kitus, taurės dzingsi ir balsai skamba, besiliedami į kitų burnas.

Ak, mes tokie sujaudinti

Klausausi įdėmiau, bet kažkaip tie boso garsai suvalgo visa kitą, jauduliu prasiskverbdami į mūsų poras. Ar ir kiti taip pat paveikti? Ar ir jie taip pat sujaudinti kaip ir aš?

Kokia šių kūnų suma, kaip jie susisumuoja į performansą, o gal veikiau – kurios jų dalys susisumuoja į performansą?

Kaip kietai, man jau patinka. Einam pažiūrėti į kitas šviesas.

Plaukiu į antrąjį Raudonojo fojė gylį – prieblandos zoną. Besiirdamas per minią bandau pagauti tankio nuslopintas vibracijas, kai užgniaužtas laukimas užplūsta mūsų akis ir pritemdo šviesą. Minia atkreipia dėmesį į juodai apsirengusias figūras su gobtuvais, iškylančias virš mūsų nuo laiptų ir įtraukiančias į savo urvą.

Ši dalis turėtų trukti 40 minučių

Vedini mojuojančių dirigento rankų, šių figūrų su gobtuvais balsai kertasi ir maišosi taip, kaip kortos laimėjus „Solitaire“ žaidimą sename „Windows“ kompiuteryje. Balsai yra vienodai užburiantys ir laikui bėgant sukuria pojūtį, kad juos praryja beveik begalinė kakofonija. Siekdami bangų balsai persidengia į nežmogišką vienovę – gamtą imituojančios gamtą, chameleoną prieš medį.

Gražu, bet ar eisime vidun žiūrėti performanso? / Tai, vadinasi, jis dar neprasidėjo?

Jausmas toks, tarsi niekas iš čia esančių nebūtų perskaitęs nė vienos pasakos. Mums derėtų atsisakyti obuolio, o raganai ištarti aiškų „ne“, kai ji pasisiūlo žvilgtelėti į jos krosnį. Viskas buvo gan nuspėjama, bet neseniai kažkur skaičiau, kad smalsumas nugali baimę, todėl manau, kad tai paaiškintų kodėl šiais laikais žūva tiek daug kačių. Jei tai būtų mokslinės fantastikos filmas (o tikrai galėtų), mes būtumėme toje vietoje, kur atradimo džiaugsmas išlieja adrenaliną į mūsų vidurius ir taip prarandame savisaugą.

Taip, ne visai

Sieju performansą su intymumu. / Arba su susvetimėjimu, jis sukuria priešpriešą intymumui, jei esi didelėje erdvėje. / Reikia auditorijos, kuri tai suprastų.

Ką mes norime apglėbti pabėgdami? Ką mes tikimės pasiekti, ir ką palikti sau už nugaros nerdami į gilumą? Mes stovime abejingi šiems klausimams, savo kūnuose dėl statiškumo jausdami nerimą, ir vis dar žiūrime viršun įtemptais kaklais.

Besiskleidžiančioje tyloje kelios rankos rankos susemia savo išsiliejusį atsargumą ir pabando ploti. Kitos rankos draugiškai pritaria.

Turėjau mokytoją, kuris sakė, jog po performanso neplojama.

Įėję į auditoriją, nusileidžiame į paskutinį sluoksnį: afotinę zoną, į kurią negali prasiskverbti jokia šviesa. Tai šiek tiek klaidina, mat pradedamas rodyti filmas (šiuolaikinių projektorių stiprumas yra įspūdingas).

Apšviestas visą scenos aukštį dengiantis ekranas atrodo kaip sulipdytas iš metališkų žvynų. Sėdėdami savo patogiose sėdynėse, buvome suvilioti susidurti su kažkokia neapsakomai didele vandens pabaisa (taip ir žinojau, kad ignoruoti pasakų logiką buvo klaida).

Garso peizažas tai dar kartą patvirtina, mat aplinkos sluoksniai sklando aplink mus tarsi medūzos. Turime būti paklusni publika, nes bijome būti sugelti. Jei tai būtų mokslinės fantastikos filmas (o tikrai galėtų), mes tuoj atrastumėme kažką, ką geriau palikti ramybėje.

Undinė įsliuoga į sceną priešais uždangą ir pradeda vokalizuoti. Mėginu suprasti žodžių formą, bet prisotinti tąsumo, jie neatpažįstami. Ar šie žodžiai turi būti išgirsti, ar yra skirti tik kurti nuotaiką?

Ji daug žaidžia su atmosfera

Kas ši undinė? / Kodėl ji tokia maža?

Ji buvo undine kituose savo filmuose.

Aš tik atėjau stebėti performanso.

Būtent Emilijos atveju, nepaprastai skiriasi tai, kai tiesiog ateini stebėti performanso, ir kai žinai, kas už jo slypi…

Aš tik atėjau stebėti performanso.

Jaučiu, jog žvynai sutvirtina kiautą. Per daug tobula. Beveik netvarkos baimė. O kas, jei žvynai nukris ir atsidengs kraujuojantys audiniai?

Ką ji iš tiesų kuria? Maniau, jog ji kuria 3D animaciją… Nejaugi visą tą laiką klydau?

Tai tikra. Filmai yra nesuvaidinta medžiaga.

Jos tinklapyje nurodyta, jog ji yra menininkė ir filmų kūrėja. Kodėl ji rengia performansą? Toliau kyla dar daugiau klausimų: kodėl tai daugiau nei filmas? Kuo viskas būtų kitaip, jei mūsų čia nebūtų?

Vandens lygis šiame kadaise užtvindytame pastate pasikeitė, ir dabar architektūra paskandina kūrinį.

Manau, kad tai buvo labai ambicingas projektas.

Filmo kadrai tempia žemyn mano akių vokus. Ypač šis konkretus vaizdas: metalinė kažkokio prietaiso ranka, raunanti ir tyrinėjanti povandeninę florą. Staiga garsiakalbių garsas sujudina šiuos tylius vandenis – esame pabudinami iš hipnozės ir tampame netikėtų įvykių liudininkais.

Kūrinio kulminacijoje ši milžiniška vandens pabaisa nukreipia į mus savo lazerio akis, plačiais mostais skenuodama mūsų kūnus. Judantys lazeriai užmeta tinklą ir mes patenkame į neišvengiamą akių kontaktą (o tai tikrai kai kuriems net baisesnis likimas nei mirtis po vandeniu). Vieni šviesą gaudo savo kontūrais, kiti slepiasi bijodami pažeisti akies tinklainę.

Įdomu, ar tas įstrigęs vaizdas išpranašavo mūsų virsmą bandomaisiais triušiais? Ar mes dabar tiriami kaip povandeninė flora? Taip pat įdomu, ar šiam kūriniui neskiriu per daug nuopelnų.

Mes pagaliau išvaduojami iš nelaisvės, kai undinė nuslenka tolyn ir sako mums

Baigta

per striginėjantį mikrofoną.

Jei medis nuvirsta į vandenį, ar įvyksta performansas?

Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė

Fotografijos: Andrej Vasilenko, Gintarė Grigėnaitė