• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2024    06    28

Šeimos santykiai Lietuvos menininkių darbuose: trijų kūrėjų žvilgsniai

artnews.lt
Eglė Rakauskaitė. MO muziejaus nuotrauka
Eglė Rakauskaitė. MO muziejaus nuotrauka

Kaip menininkų kūryboje skirtingais laikotarpiais tyrinėjama šeima, jos dinamika ir vaidmenys? MO muziejaus paroda „Šito pas mus nėra“ vieną iš daugybės skirtingų žvilgsnių kreipia į šeimos vaizdavimą modernaus ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbuose.

Skaitytojams pristatome menininkių Nijolė Vrubliauskaitės-Liutkevičienės, Elenos Kniūkštaitės ir Eglės Rakauskaitės kūrinius bei jų istorijas, talpinančias tiek autobiografišką atvirumą, tiek laikmečio ženklus.

Mamos ir dukros portrete – moterų vidiniai išgyvenimai

Nors porų ir šeimų narius meno kūriniuose būdinga vaizduoti kaip vienodai svarbius, MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“ eksponuojamuose šeimos atvaizduose išryškėja motinos figūra. Būtent motinų pečius namuose neretai prislegia didžiulė visuomenės lūkesčių našta – iš jų tikimasi tiek šeimos ir tautos tradicijų palaikymo, tiek uždarbio, namų ūkio tvarkymo.

Moters vidiniai išgyvenimai, dažnai persmelkti egzistencinių nuojautų, liūdesio ir ilgesio – dažnas dailininkės Nijolės Vrubliauskaitės-Liutkevičienės (1950 – 2021) kūrinių motyvas. Pati menininkė didelio pripažinimo per savo gyvenimą nesulaukė – dalyvavo vos keliose bendrose parodose, o jos kūryba į Lietuvos muziejų kolekcijas pateko visai neseniai.

Greta vidinio moterų pasaulio savo darbuose menininkė gvildeno ir izoliacijos, kilusios dėl sovietinių represijų pavojaus, temas. Šios dvi temos susitinka paveiksle „Moteris su dukra“ – jame stoiška moteris ranka nutildo dukrą, neleisdama jai kalbėti, o fone stovi grėsmingas Nukryžiuotasis, kankinystės už tikėjimą simbolis.

Nors paveikslas galėjo būti skirtas sovietiniam katalikybės slopinimui Lietuvoje, šiandien jis gali būti skaitomas kaip savo pačios veiksnumo ir tapatybės slopinimas, būdingas patriarchalinei tradicijai ir religijos dogmoms. Vaikams jos dažnai perduodamos per tėvus, o ypač – per motinas, kurios buvo ir neretai tebėra vienintelės, atsakingos už vaikų auklėjimą.

Neįprastas šeimos portretas

Tautodailininkė, tapytoja, fotografė Elena Kniūkštaitė (g. 1950 m.) save vadina liaudies meistre. Išties, menininkės paveiksluose atsispindi savita liaudiška pasaulėjauta, tautodailei artimas naivus tapymo stilius. E. Kniūkštaitei didelį poveikį darė naivusis menas, kurį tapytoja kūrybingai sekė ir savitai perkūrė.

Fotografės išsilavinimą įgijusiai menininkei netruko pabosti vestuvių grožybės bei šventinis šurmulys, kurių iki soties prisižiūrėjo dirbdama įvairiose Vilniaus fotoateljė. Daug labiau E. Kniūkštaitei rūpėjo parodyti žmogaus vidinį turtingumą. Visgi fotografijos atgarsiai akivaizdžiai pastebimi menininkės tapyboje: žmonių figūros susikaupusios pozuoja, kad atvaizdai būtų nepriekaištingai tikroviški, dar geriau – iškilmingai įamžinantys akimirką.

Fotoateljė įgytą kompozicijos pojūtį ji perkėlė į paveikslą „Grupinis portretas su gegute“. Jame moteris – akivaizdi šeimos galva su fiurerio ūsais. Tai atspindi gerai pažįstamą sovietinės šeimos dinamiką: dirbanti motina yra faktinė šeimos galva, kuriai tenka pagrindinė darbų našta, o vyras tampa sofos patriarchu, nenorinčiu ar negalinčiu įsitraukti į vaikų priežiūrą ir platesnį šeimos gyvenimą.

Saldžiai idiliškoje šeimos portreto scenografijoje slypi šeimos lyčių vaidmenų dinamika. Trumpaplaukiai, rausvai aprengti vaikai ir kostiumuotos tėvų figūros sumaišo sceną bei kelia klausimą: kas čia yra berniukai ir mergaitės, moterys ir vyrai bei ką reiškia jais būti?

Elenos Kniūkštaitės kūrinys MO muziejaus parodoje. Domo Rimeikos nuotrauka

Dukros akistata su tėvu – meno kūrinyje

Viena geriausiai žinomų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, performansų, videoperformansų, videoinstaliacijų autorė Eglė Rakauskaitė (g. 1967 m.) MO parodoje eksponuojamame videokūrinyje „Tėvas“ stoja akistaton su savo tėvu, vienu svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų Romualdu Rakausku.

E. Rakauskaitė leidžia kamerai liudyti vaiko santykio su tėvu persvarstymą – skausmingą ir nepatogų veiksmą dažnai emociškai atsiribojusių tėvų vaikams, kurie užaugo giliai įsišaknijusias psichosocialines traumas bandančiame išsigydyti regione.

Tėvo ir dukros pašnekesys vyksta raudonai apšviestoje R. Rakausko fotolaboratorijoje – ten, kur daugybė su socialinėmis normomis susipynusių fantazijų įsikūnijo „Žydėjimo“ ciklo fotografijose. Menininkė sako save mažą atsimenanti tik iš tėvo darytų nuotraukų, o ryškalų vonelėje įmerktame popieriuje išryškėja menininkės veidas. Ji pati mirkdama šiltoje vonioje žiūrovams prisipažįsta apie ją ir tėvą skiriančią neįveikiamą prarają, erdvės ir laiko nuotolį. 

Romualdo Rakausko ciklas „Žydėjimas“ ir Rakauskaitės videodarbas „Tėvas“ kartu rodomi pirmą kartą. E. Rakauskaitė kritiškai permąsto tėvo kūrybą, klausia apie jo fotografijų režisūrą ir intencijas „Žydėjimo“ cikle ir kituose erotizuotuose jaunų moterų kūnų atvaizduose.


Paroda „Šito pas mus nėra“ MO muziejuje veikia iki rugsėjo 8 dienos.
Daugiau apie parodą:
https://mo.lt/ivykiai/sito-pas-mus-nera/