Sapnų vanduo. Auksės Miliukaitės paroda „Upė tekanti gyslomis“ The Rooster Gallery

2022 m. balandžio 26 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Viltė Visockaitė

Vandens samprata yra tampriai susijusi su tuo, kaip mes ją kuriame. Profesorius ir tyrėjas Jamie Linton išskiria socialinį, diskurso ir ekologinį aspektus kaip svarbiausius tyrinėjant vandens suvokimą šiuolaikinėje visuomenėje. Vanduo nėra neutralus ir neatsiranda iš nieko – jis susijęs su mūsų vertybėmis, elgesiu ir požiūriu į gamtą. Vanduo kinta ir kartu kuria savo istoriją. Tai ne tik substancija, bet kartu ir idėja. Suprasti kas yra vanduo – klausti, kas yra vanduo šioje vietoje ir šiuo laiku? [1]

Šiuo metu dominuoja vakarietiška, globalizuota, vėlyvojo kapitalizmo eroje susiformavusi modernaus / globalaus vandens samprata. XVIII a. prancūzų chemikas Antoine Lavoisier kartu su kitais tyrėjais „išgrynina“ vandenį iki mokslinio cheminio elemento, žinomo H2O trumpiniu ir tampa apšvietos epochos produktu. Pasak filosofo, teologo ir visuomenės kritiko Ivano Illicho, taip vanduo netenka skirtingų vietų kultūros ir laiko dvasios semantinių prasmių – lieka tik bespalvė, bekvapė, beskonė, permatoma ir abstrakti medžiaga, kuri lengvai įtraukiama į išteklių vadybos diskursą. XX a. pabaigoje modernaus vandens samprata jau veikia ir globaliu mastu – įsigali globalus hidrologinis naratyvas, vandens krizės tampa pasauliniu fenomenu. Šiame globaliame hidrologijos kontekste, vandens atskyrimas nuo socialinio konteksto ir vietos  skatina atsiribojimą, abejingumą ir neveiksnumą kylančių problemų atžvilgiu.[2] Jamie Linton, reaguodamas į antropocentrišką, abstrakčią vandens sampratą, pasiūlo hidrosocialinio ciklo koncepciją, vandeniui suteikiant vietos ir socialinį kontekstus, kaip alternatyvų būdą suprasti hidrologijos mokslą. Toks būdas išskiria vandens ir žmogaus potencialą keisti vienas kitą ekologiniu ir socialiniu požiūriais.

***

The Rooster Gallery balandžio 1 dieną atidarė jaunosios tapytojos Auksės Miliukaitės darbų parodą „Upė tekanti gyslomis“, kurios – ir galerijos, ir parodos – erdvė ribojasi su Vilnele ir šimtamete Sereikiškių vandenviete, kurioje iki šiol veikia pirmoji Vilniaus vandentiekio siurblinė – nuo tada ir buvo pradėta skaičiuoti Vilniaus vandens tiekimo istorija [3]. Būtent šioje istorinių, industrinių ir kultūrinių kontekstų sandūroje menininkė parodoje kviečia pabūti kartu su vandeniu – įveiklinant atmintį, laiką ir vaizduotę.

Įžengus į Auksės Miliukaitės parodą galima atsidurti oazėje – kur visam mėnesiui apsigyveno naujas pelėsio virusas, rožinės spalvos, galbūt nepavojingas (?), paliekantis identiškus jūros kempinei pėdsakus. Vienoje iš dviejų galerijos salių, virusas įsismarkavęs – išplitęs per visą sieną, jis pasislepia už paveikslų, užlenda už sienelės ir dingsta. Keliaudamas per požeminius koridorius, prasilenkia su sekretu, garine aromaterapine ertme ir atsiduria kitoje galerijos salėje, pakeitęs formą tampa kažkuo kitu – persimatančia, rausvos spalvos, plevėsuojančia užuolaida tarsi oda. Šios migruojančios, besitransformuojančios, matomos-nematomos būtybės trajektorijoje atsiduria menininkės paveikslai, akvarelės ir piešiniai, ledo skulptūrėlės, atminties knyga, garsas ir kvapas, permirkę sapnų vandenyje.

Urbanizuotas miesto vanduo šioje parodoje pavirsta į archetipinį vandenį ar, naudojant prancūzų filosofo terminą, sapnų vandenį [4], kuris aktyvina mūsų sapnus, svajas ir vaizduotę. Dominuojanti skysčių estetika atveria platų takių medžiagų spektrą. Savo drobėse menininkė miksuoja organinius pigmentus, akrilą ir aliejų, augalų šaknų pigmentą, piešiniuose naudoja lavos smėlį ir šaltinių vandenį, ar dumblius, o kartais ir pati išsimaudo su drobės atplaiša vandens šaltinyje. Ledo skulptūrėlėms, keičiamoms kiekvieną galerijos veikimo dieną (iš viso jų – 16), yra naudojama pienas, smėlis, menininkės kraujas (paprašius mėginėlio po kraujo davimo), pigmentai, dumbliai, pelenai, gėlės, uogos, aliejus, sultys, upių vanduo, vandentiekio vanduo ir benzinas. Ledo skulptūrėlė per dieną ištirpsta ant nedidelės drobės ir palieka laiko pėdsaką – vis skirtingą, priklausomai nuo medžiagos takumo, tekstūros ir spalvos. Pati skulptūrėlių forma yra išgauta iš likučių (plastmasinės pakuotės, dantų kapos, alginatinės kaukės), rastų prie vandens telkinių. Taip menininkė kvestionuoja, ką pati valgo, vartoja ar naudoja, kur tie likučiai nusėda, koks žmogaus santykis yra su gamtos ištekliais ir žeme, kokį pėdsaką paliekame po savęs mes patys, ir tuo pačiu įsivaizduoja, kokios gyvybės formos galėtų atsirasti mums dingus.

***

Filosofės N. Katherine Hayles požiūriu, mes pažįstame pasaulį dėl to, kad esame įsitraukę į jį, ir dėl to, kad jis mus veikia. Mokslinių žinių įsisavinimas ir supratimas neužtikrina žmonių pagarbos gamtai, tačiau tai suteikia įrankius, kurie skatina interaktyvumą, o ne atsiribojimą ar susvetimėjimą [5]. Būtent aktyvus įsitraukimas į vandens procesus galėtų atnešti pokyčių. Vienas iš būdų dekonstruoti globalaus vandens fenomeną atsiskleidžia ir Auksės Miliukaitės kūryboje. Garso, kvapo ir vaizdo pagalba ji lėtai ir subtiliai aktyvuoja žiūrovo pojūčius ir įtraukia į patyriminę vandens kelionę. Rinkdama vandenį iš įvairių vietų, menininkė kartu rinko ir garsą, parodoje sukurdama atminties prisodrintą kintantį garsinį peizažą. Kiekvieną dieną parodoje keičiasi kvapas – difuzoriaus pagalba menininkės sukurti gyvybės kvapai (kriauklių, Baltijos jūrų dumblių ir t.t.) pavirsta garais ir iššaukia asmeniškas asociatyvias patirtis su gamta. Lipnios balutės ant galerijos erdvės grindų ir durų kuria neužbaigtumo, tėkmės ir gamtiško chaoso įspūdį. Ir nors nei parodos tekstas, nei patys kūriniai neimplikuoja vienintelio parodos pasakojimo, miesto centre menininkė sukūrė vietą, kurioje galima būti ir pažinti skirtingas vandens ir skysčių formas bei transformacijas.

 

Paroda veikia iki balandžio 30 d. The Rooster Gallery (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius).

[1] Astrida Neimanis, Bodies of Water: Posthuman Feminist Phenomenology, 2017, London: Bloomsbury Publishing, p. 157-159.
[2] Ibid.
[3] https://sa.lt/simtamete-sereikiskiu-vandenviete-pozeminiu-vandeniu-aprupina-ir-seima-ir-prezidentura/
[4] Gaston Bachelard, Water and Dreams: An Essay on the Imagination of Matter, 1999, Dallas, The Dallas Institute of Humanities and Culture.
[5] Jamie Linton, What Is Water?: The History of a Modern Abstraction, 2010, Vancouver: UBC Press, p. 228.

Nuotraukos: iš „The Rooster Gallery” archyvo. M. Žičius ir „Artland”.

Pilnas parodos fotoreportažas:

Auksės Miliukaitės paroda „River flowing in the veins“ The Rooster Gallery

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *