Rimanto Olšausko ir Marijos Olšauskaitės paroda „Laimingas atsitiktinumas” Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje

2022 m. gegužės 16 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Rosana Lukauskaitė

„Mes nedarome klaidų – tik laimingus atsitiktinumus“ – tai įsimintina amerikiečių tapytojo Bobo Rosso citata. Laimingas atsitiktinumas yra ne tik gyvenimo vertinimo filosofija, bet ir idėja skatinanti nebijoti būti netobuliems, bet vis tiek susitelkusiems į gyvenimo grožį. Dviejų skirtingų kartų menininkai Rimantas Olšauskas ir Marija Olšauskaitė kartu, nors ir atskirai, bendroje parodoje „Laimingas atsitiktinumas“, kuri gegužės 7 d. atidaryta Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, kalba apie panašų požiūrį į gyvenimą, santykius, mirtingumą ir malonumus.

Menas remiasi menu tarsi ieškodamas tobulo sąjungininko muzikinių kėdžių žaidime, nežinodamas, kad kiekviena nauja citata ir apropriacija tik maitina jo vaiduoklį, jo paties blogąjį dvynį. Rimantas Olšauskas pasinaudoja menine laisve atkurti garsius Diego Velázquezo ir Giorgione kūrinius. Kas yra taip nepakeičiama išaukštintuose meno kūriniuose, ant kurių, atrodo, yra pastatyta civilizuoto pasaulio kultūra? Kada gerai atpažįstamos scenos pagaliau tampa visuomenės nuosavybe? Mes gyvename pertekliaus pasaulyje – vaizdų, siužetų ar net talentų, tačiau kolektyvinė vaizduotė irgi turi savo ribas. Panašu, kad Rimantas nesibaimina paspartinti mūsų nusivylimo vaizduotės galia: „Viskas visada jau egzistavo, todėl neįmanoma sukurti kažko visiškai naujo“. Galbūt idealus parodos žiūrovas būtų derinys tarp tobulą fotografinę atmintį turinčio meno istoriko ir visišką kultūrinę amneziją išgyvenančio nomado.

Rimanto linoraižinių serija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalta ir neproblematiška, tačiau priartėjus galima pastebėti įžūlias tradicinio liaudies meno parafrazes, patį seksualumą paverčiant pagrindine nuoroda. Pusiau „Kamasutra“ ir pusiau viešųjų tualetų grafičiai – šie seksualiai įkrauti kūriniai kvestionuoja mūsų suvokimą apie prigimtinį vadinamojo „naivaus meno“ nekaltumą. Šie darbai ne tik leidžia mums vojeristiškai pažvelgti į sąmonę, veikiančią už įprastinių socialinių normų, kurias priskiriame tokio meno kūrėjams, bet ir parodo kontrastą tarp konservatyvios technikos ir netradicinių temų, kurios paprastai taip nevaizduojamos. Žiūrovui nereikia susitapatinti su konkrečiu etniniu paveldu, kad suprastų, jog menininkas bando išsilaisvinti nuo nostalgiško savos kultūros, kuriai trūksta ironijos ar savirefleksijos, suvokimo. Iš tiesų kultūra, pasiekusi patogų savisaugos lygį ir pagaliau galinti pasijuokti iš savęs, nebetiki, kad jai gresia pavojus vien dėl pajuokos.

Šelmiška energija tęsiasi ant sienos, užpildytos tabako pypkių krapštukais, kuriuos menininkas rinko nuo 1995 m. iki šių dienų. Pomėgio, tradicijos, blogo įpročio artefaktai ir klasikiniai Freudo simboliai čia pateikiami kaip materialiai pranašesni, beveik kaip fetišo objektai, skleidžiantys vyrišką savininko energiją. Paveiksluose kelis kartus kartojasi pypkę rūkančio vyro siluetas. Tai atneša dramą ir dramaturgiją. Kūrinyje „Pakeliui į mokyklą“ ši figūra, regis, net kelia grėsmę jaunos baleto šokėjos nekaltumui. Libido prisotintą parodos energiją atsveria (o gal net sustiprina) religiniai ženklai, tokie kaip giesmynai. Taip pat daug kartų pasirodo granatai, kurie vaidina svarbų vaidmenį kaip teisumo simbolis judaizme, nes tariamai juose yra 613 sėklų, kurios atitinka 613 Toros įsakymų. Taigi, Roš ha-Šanos metu žydai valgo šį vaisių po vieną sėklą, kad išsipildytų kuo daugiau norų. Malonumas, tikėjimas ir kartojimas susijungia religiniame rituale.

Marijos Olšauskaitės stiklo darbai „Budinti“ parodoje atlieka langų į tėvo paveikslų pasaulį vaidmenį. Šie grynieji objektai be funkcijos atminties suteikia prieglobstį žiūrovui, jau pradedam pavargti nuo vaizdų. Subtilios linijos ant stiklo piešia švelnius moteriškus siluetus, kurie būtų beveik nepastebimi, jei paskutinį pusvalandį nebūtum apžiūrinėjęs paveikslų. Čia išryškėja simbiotinis tėvo ir dukters kūrinių ryšys – Marijos kūriniai sušvelnina parodos aurą ir sugeba palikti vietos interpretacijoms, o Rimanto darbai veikia labai konkrečioje egzistencijos plotmėje, kur ženklai ir vaizdai vienu metu kuria ir naikina paslaptis ir dviprasmybę. Tai netikėta permatomumo būsena. Peržengiant fundamentalias formas ir simbolius, galima metaforiškai perlipti į kitą veidrodžio pusę, bet tai nebūtinai reiškia, kad atsidursi kitame pasaulyje – tai tu gali būti pasikeitęs, pavirtęs tikresniu „aš“.

Vizualusis menas neišvengiamai atlieka dramatiškos alternatyvos tikrovei vaidmenį. Theodoras W. Adorno net pareiškė, kad „po Aušvico nebegali būti jokios poezijos“, bet ar dar gali būti kuriami natiurmortai po to, kai NASA marsaeigis „Perseverance“ nuo Marso paviršiaus paėmė pirmąjį uolienų mėginį? Galbūt jie dar gali egzistuoti kaip saviironiški tradicijos ekshumavimo aktai. Galiausiai menininkas save nusibaudžia nutapydamas užtvindytos studijos vaizdą kaip visokių ženklų ir vaizduotę perpildančių įtakų metaforą. Galime įsivaizduoti, kad atsitiktinis idėjų ir tikrovės derinys modernybės šešėlyje vis dar gali sukurti stebuklus begaliniu savireferencijos būdu, kuri savo ciklo pabaigoje galiausiai pasiekia pradinę medžiagą – autentiškos būties audinį.

Nuotraukos: Rosana Lukauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *