Repšio detektyvai ir kitos istorijos. Paroda „Petras Repšys: darbai“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje

2020 m. lapkričio 16 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Dailės klasikais vadinamų menininkų retrospektyvos tarsi įpareigoja parodos apžvalgas taip pat rašyti solidžiai, apibendrinti viso gyvenimo kūrybą, išskirti etapinius kūrinius ir t. t. Petro Repšio atveju, nors jį ir jo parodą „Petras Repšys: darbai“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje neabejotinai galima priskirti šiai kategorijai, to daryti visgi nesinori. Įdomiau panagrinėti, kokiais aspektais ankstyvoji ir brandžioji autoriaus kūryba vis dar šiuolaikiška, aktuali. Ir tiesiog apmąstyti į atmintį labiausiai įsirėžusius parodos kūrinius. Kitaip tariant, atrodo, kad retrospektyvinė rašymo apie parodą prieiga rodosi tinkamesnė praėjusiam laikui priklausantiems menininkams. O Repšio darbai mums kalba apie šiandien aktualias santykio su istorija temas, siūlo atsakymus į istorijos įpaminklinimo rebusus.

Parodoje apibendrinamos svarbiausios Repšio kūrybos temos, paliestos istorinių naratyvų: tėvynė, baltų mitologija, Vilnius. Kaip pasakoja parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, šių temų akcentavimą Repšio kūryboje padiktavo ir ekspozicijos vieta, ir parodos priklausymas Nacionalinio muziejaus rengiamam parodų ciklui „Istorija ir dailininkas“. Šios temos atsispindi visose dailininko kūrybos srityse, pradedant grafika, tęsiant medaliais, skulptūra, tapyba. Parodoje jos natūraliai keičia viena kitą, atskleisdamos dailininko įvairiapusiškumą ir lengvą gebėjimą bet kurioje medijoje vienodai įtaigiai perteikti savo idėjas.

Parodos kertiniu kūriniu kuratorė pasirinko nedidelio formato sausos adatos raižinį „Verpetas“ (1992 m.). Toks pasirinkimas pabrėžia autoriaus konceptualumą, Repšiui svarbų vaizdo ir žodžio junginį. Estampe pavaizduotas jaunuolio pakaušis, išvagotas žodžių – minčių. Žodžiai susipynę ir susiraitę, o jiems įskaityti prireiktų veidrodžio. Šis kūrybinių idėjų srautas, srūvantis iš galvos, proto, puikiai apibūdina ir Repšį kaip kūrėją. Jo darbuose mažai vietos impulsyvumui, jie – ilgo domėjimosi, loginio konstravimo rezultatas.

Polinkis estampuose ir kituose kūriniuose jungti žodį su vaizdu veikiausiai susiformavo Repšiui dirbant knygų grafikos srityje. Jis ryškus elegantiškai sukomponuotuose knygų viršeliuose (Jono Meko „Poezijai“, 1971 m., Sigito Gedos „Strazdui“, 1967 m., ir kitiems). Iš šios veiklos srities išskirti norisi Repšio iliustracijas lietuvių liaudies pasakoms „Našlaitė Elenytė ir Joniukas avinukas“ (1971 m.). Jose dailininkas tekstą įtraukia ne tik kaip pasakojantį, bet ir grafinį elementą. Žodžiai apgaubia veikėjų figūras, tampa kompozicijos dalimi, sudeda prasminius akcentus. Tekstas ne tik įterpiamas į piešinį, bet ir piešiniai atsiranda teksto viduryje: šen bei ten po žodžio eina jį papildantis piešinėlis. Stebina tokių piešinėlių atitikimas šiuolaikiniams jaustukams (angl. emoticons). Repšio pasakų iliustracijose greta žodžio vaizduojamos ikonėlės arba dubliuoja žodžio reikšmę, arba ją papildo tarsi šmaikštūs papildomą emocinį krūvį suteikiantys komentarai. Autoriui, visai kaip ir mums įprasta šiais laikais bendraujant virtualybėje, neužtenka tik žodžiu perduoti mintį – žodis ir vaizdas turi eiti kartu.

Petras Repšys, Berniukas su gėlynu Pakluonių gatvėje. 1967 m (LNDM eksponatas)

Repšio kūrybos kontekste netikėtai suskamba kuratorės atrastas dar studijuojant sukurtas Repšio tapybos darbas „Autoportretas su mama“ (1966 m.), dovanotas rašytojai Aldonai Liobytei, todėl saugotas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Jame naiviojo meno paveikta stilistika sukurta alegorija – su liūtu kovojantis karžygys, perteikiantis jaunatvišką maksimalizmą, tikėjimą būsimomis gyvenimo pergalėmis. Paveikslą gaubia stebuklinė nuotaika, jame smagu įsižiūrėti į smulkius fantastinius augalus ir kitas detales. Pamačiusi šį darbą prisiminiau iliustratorę Akvilę Magicdust, kurios kūryba plėtojasi panašia kryptimi. Jei šis Repšio kūrinys būtų buvęs žinomas anksčiau, būtų galima sakyti, kad padarė įtaką jaunajai grafikų kartai. Dabar telieka padaryti išvadą, kad tiek prieš penkiasdešimt metų buvusiems, tiek dabar jauniems lietuvių kūrėjams artimas gyvenimo kaip kasdienio nuotykio vaizdavimas; be to, lietuvių grafikoje vis dar išlieka stipri primityvizmo, naiviojo meno įtaka.

Dar vienas ryškus parodos eksponatas, keliantis paralelių su šiandiena, – paveikslas „Atvaizdas pilies fone“ (1974 m.), anksčiau eksponuotas knygyne „Versmė“. Kūrinyje pavaizduota Repšio šeima, nutapyta Vilniaus pilių fone. Tolumoje matyti smulki šv. Kristoforo figūra, nešanti Kūdikėlį Jėzų ant rankų. Kiti juk Vilniaus legendą iškeltų į priekį, ir visa kompozicija taptų didaktine iliustracija. O Repšio šv. Kristoforas nesiekia nė iki kelių pirmame plane pavaizduotam arkliui. Greta stovintys pats Repšys, jo žmona ir sūnus įkūnija miestiečius, ant kurių per amžius laikėsi gynybinės miesto sienos. Už jų visoje didybėje stūkso vadinamoji Gedimino pilis (istoriškai tai XV amžiaus pradžioje stovėjusi, t. y. Vytauto laikų, pilis). Šis Repšio darbas – geresnis paminklas dingusiam Vilniui nei architekto Algirdo Kaušpėdo siūlomas aukštutinės pilies atstatymas, tad būtų puiku, jei darbas rastų vietą viešojoje erdvėje ir imtų funkcionuoti kaip istorinės atminties artefaktas. Ko gero, tai būtų net geresnis paminklas Vilniaus istorijai nei paties Repšio 1988-aisiais paminklo Vilniaus įkūrimui konkurse siūlytas projektas – Gediminaičių stulpų formos koplytėlė, kurios sienos būtų dekoruotos Gedimino laiškais ir Gediminaičių genealogijos medžiu.

Petras Repšys, Atvaizdas pilies fone. 1974

Parodoje užsiminta ir apie vieną didžiausių pastaraisiais metais nutikusių lietuviškos dailės detektyvų – Repšio medalių, kuriuos planuota padovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, vagystę iš jo dirbtuvės. Kaip paguodą galima prisiminti, kad ir žymioji Leonardo da Vinci „Mona Liza“ išgarsėjo tik XX amžiaus pradžioje, kai buvo pavogta iš Luvro. Reikia pripažinti, kad meno kūrinių vagystės jų autoriams galiausiai išeina į naudą – kūriniams jos suteikia romantišką aurą, o šiais laikais dar ir generuoja didesnį žiniasklaidos dėmesį. Galbūt greitu metu Repšio medaliai bus surasti. Gal tai juos net pavers vienais žymiausių lietuviškų kūrinių? Apie jų dingimą ir atradimą galės būti rašomos knygos, statomi spektakliai ir filmai.

Tad šį tekstą ir pabaigsiu pafantazavimu, kaip galėtų plėtotis detektyvas apie dingusius medalius. Šio tyrimo imsis jaunas policijos pareigūnas, įprastai dirbantis su dviračių ir automobilių dingimo bylomis. Jo kolegos net nenutuoks, kad iš tiesų jis – dailės mėgėjas, po įtemptų darbo valandų atsigaunantis tapybos pamokose. Tad Repšio medalių dingimo bylos imsis entuziastingai, pirmiausia kruopščiai išstudijuodamas jų fotografijas. Įsigilins į Repšio sukurtus ryškiausių mūsų gyvenamojo laiko kultūros asmenybių portretus, kuriuose matys daugiausia poetus ir rašytojus. Peržiūrės ir medalius svarbiausiems Lietuvos istoriniams įvykiams nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki XX amžiaus vidurio skaudžiausių įvykių.

Petras Repšys. Darbas iš ciklo ‘Legenda apie šv. Onos bažnyčia’. 1967 m.

Susipažinęs su medžiaga, tyrėjas nuspręs nueiti į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Apžiūrinėdamas Lituanistikos centre esančią Repšio freską „Metų laikai“ (1985 m.), tyrėjas skęs įvairiose versijose. Kas tai padarė? Gal pavydus dirbtuvės kaimynas, griežiantis dantį dėl prieš dvidešimtmetį iš po nosies nugvelbtos Nacionalinės premijos? O gal kartą per savaitę dirbtuvės apkuopti ateinanti tvarkytoja, neatsispyrusi pagundai prisidurti prie nedidelio atlyginimo? Tyrėjo žvilgsnį patrauks freskos scena, kurioje du žmonės jaukinasi gyvulius. Vienas iš jų po rėčiu pabėręs grūdų tyko, kol jų sulesti atskris netoliese skraidžiojantis paukštelis. Ši scena tyrėjui pakiš mintį, kad iš tiesų medalių vagystė – didesnio plano dalis, tik masalas, turintis nukreipti dėmesį.

Atsidūsėjęs tyrėjas prisės ant suolelio ir įsižiūrės į kenotafą „Žuvusioms baltų gentims atminti“ (1994 m.). Jame pavaizduota motina globia peilio ir rago siekiantį berniuką. Bareljefe Repšys įamžino baltišką išdidumą, pasiryžimą kovoti iš paskutiniųjų. Bronzinė motina verčiau paaukos sūnaus ir savo gyvybę, nei praras laisvę. Supratęs, kad būtent baltiškajame užsispyrime slypi bylos išaiškinimas, tyrėjas lengvai išgliaudys paslaptį.

Petras Repšys, Iš ciklo ‘Vilnius’. Šv. Mykolo bažnyčios šventorius. 1992 m. (LNM)

Petras Repšys. Darbai – pirmoji retrospektyvinė menininko darbų paroda (L. Penek nuotr. LNM)

Parodos atidarymo akimirka (L. Penek nuotr., LNM)

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *