.

Vlado Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės kūrybos darbų paroda Vlado Vildžiūno galerijoje

Spalio 26 d., trečiadienį, 19 val. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) bus pristatoma paroda „Jeruzalė. Šeši dešimtmečiai sode: Vladas ir Marija”. Pristatymą lydės pianisto Dmitrijaus Golovanovo improvizacijos.

Ši paroda – tai dviejų garbingų menininkų, dviejų 90-ies metų jubiliejų paminėjimas kiek kitaip, nesistengiant pateikti retrospektyvos, bet pažvelgiant į Vladą ir Mariją Vildžiūnus kaip bendrakeleivius gyvenime ir mene, pasitelkiant archyvinę medžiagą iš jų bendro gyvenimo Vilniaus Jeruzalėje, į kurią šeima atsikėlė gyventi 1962 metais, – išsipildžiusios svajonės sovietmečiu turėti nepriklausomą erdvę neformaliam bendravimui ir kūrybai. Parodoje eksponuojami V. Vildžiūno darbai iš bronzos ir gipso, eskizai, piešiniai, M. Ladigaitės-Vildžiūnienės knygų iliustracijų originalai, laisvų kompozicijų grafikos darbai, koliažai, piešiniai, rodoma archyvinė foto ir 16 mm šveicariška kino kamera filmuota medžiaga iš Vilniaus Jeruzalės meninio gyvenimo ir V. Vildžiūno kelionės į JAV 1977 m.

2022 metais gruodžio 20 d. skulptoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, „tyliajam modernistui” Vladui Vildžiūnui (1932-1913) būtų suėję 90 metų. Nepriklausomoje Lietuvoje V. Vildžiūno personalinė paroda „50 metų mene: fotografija, skulptūra I” buvo surengta prieš 14 metų, 2007 m. Vilniuje ir Anykščiuose. Tuomet buvo ekponuojamos V. Vildžiūno lietuvių liaudies skulptūrų ir jų fragmentų fotografijos bei ankstyvoji medinė skulptūra. Ši paroda paliko pažadą surengti ir vėlesnių, bronzinių autoriaus darbų parodą.

Taigi, jis išpildomas kartu eksponuojant ir V. Vildžiūno žmonos, grafikės, knygų iliustratorės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės, kuri 2021 metais šventė 90-ies metų jubiliejų, kūrybą. M. Vildžiūnienės personalinė paroda Lietuvoje buvo surengta tik 1964-aisiais (tuometiniame „Vilniaus” kino teatre kartu su V. Vildžiūno ankstyvaisiais mediniais darbais), Gilforde (Didžioji Britanija) – 2001 m. kartu su V. Vildžiūno bronziniais darbais. Anuomet paroda „Vilniaus” kino teatre išgarsėjo tuo, kad buvo nutraukta, nes M. Vildžiūnienės eksponuotas „Juodosios tetulės” iliustracijas, pripažintas formalizmu (chruščiovinis formalizmo pasmerkimas), buvo nurodyta nukabinti, o Vildžiūnas kartu išsigabeno ir savo skulptūras.

Lietuvoje užaugo jau kelios kartos, kurioms Vlado ir Marijos kūryba nėra pažįstama. Gal kas dar iš vaikystės atsimena knygelių ” Ei, slėpkitės!” ar „Pelėdžiuko sapnas” (kelis kartus buvo perleistos) iliustracijas, gal kas iš dailės pamokų ir prisimena „Barboros”, „Lietuviškos baladės”, „M. K. Čiurlionio”, „Trijų karalių” autorių, bet kita šių menininkų kūryba bei veikla nėra žinoma, juolab meninis-intelektualinis gyvenimas Vilniaus Jeruzalėje, tuomet pritraukdavęs ne tik dailininkus, skulptorius, bet ir rašytojus, teatro kūrėjus, filosofus, muzikus, mokslininkus.

Vlado Vildžiūno darbai jau yra tapę ne vieno Lietuvos miesto savastimi ir istorija. Ir ne tik Lietuvoje – „Ecce homo” Vengrijoje, „Deivė paukštė” Kalifornijoje, monumentas lietuvių tremtiniams Vorkutoje Sibire, „Barbora” tarptautinėje Vankuverio skulptūros bienalėje 2009-2011 Kanadoje. Paradoksalu tai, kad sovietmečiu Vladas Vildžiūnas vis dėlto sugebėjo įgyvendinti ir pastatyti savo darbus viešose erdvėse, nors turėjo įveikti didžiulį pasipriešinimą.

Kaip 1992 m. „Literatūroje ir mene” rašė skulptorius Mindaugas Navakas, “kažkaip jam pavyko pratęsti ir išplėtoti kai kurias esmines prieškario Lietuvos kultūrininkų suformuotas idėjas. Turiu omeny krikščionybės modernizme, XX a. pasaulyje, idėją […] Bet įspūdingiausia – kaip lengvai ir nevaržomai šioje kūryboje kvėpuoja laisva autoriaus valia. […] Kartu kyla klausimas, kaip atsitiko, kad ši kūryba sovietmečiu, nors ir sunkiai, bet vis dėlto skynėsi kelią? Manau, svarbiausia, – sovietinę ideologiją gaminantys ir saugantys klerkai buvo per daug buki, kad suprastų švarią, taisyklingą kalbą, o ne maskoliškai partiniu žargonu kalbantį žmogų.” Šią tematiką, naudojant įprastai netiesmukas išraiškos priemones, pratęsia ir Nepriklausomybės laikais sukurti bei naujausi skulptoriaus darbai.

Šioje parodoje pristatomi bronziniai skulptoriaus darbai, surinkti iš įvairių privačių kolekcijų – tai viešose atvirose erdvėse stovinčiųjų „mažieji” broliai, taip pat ir kamerinės kitur nerealizuotos bronzinės skulptūros. Kai kurie bronziniai darbai sukurti net kelių dydžių, tarsi norint parodyti mastelio gebėjimą keisti formą, svarbą kūrinio suvokimui. Panašiai ir gipsiniai modeliai turi po keletą variantų, kurie atskleidžia autoriaus neišsenkančius kūrybinius ieškojimus. Parodoje pristatomi ir vėlyvieji gipsiniai įvairių skulptūrų modeliai (nuo 7 cm iki 220 m), kurie buvo kuriami tam, kad būtų išdidinti iš patvarių medžiagų. Šalia skulptūrų rodomi ir autoriaus piešiniai, eskizai.

M. Ladigaitės-Vildžiūnienės kūryba nėra tiek plačiai recenzuota meno kritikų, galime rasti vos vieną kitą jos kūrybą apibūdinančią pastraipą, nors bendrose knygų iliustruotojų parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 1964 m. Tikima, jog paroda inspiruos platesnį žvilgsnį į menininkės kūrybą, išsamesnį darbų įvertinimą.

„Dabar aš piešiu Lewiso Carrollo „Alisą stebuklų šalyje”, šioje knygoje jaučiu kontaktą su autoriumi ir drauge su savo vaikyste. Jaučiu ir didelę atsakomybę, darau taip, kaip nebūčiau galėjusi 1972 metais. Autorius, būdamas didis mokslininkas, knygoje leido sau būti vaiku, taip sukeldamas iššūkį menininkams, nes kurie prie jos prisilies – pataikys, ras ir sukurs savo pasaulį. […] Geriausiai mano kūrybą apibūdina knygelių „Čip čipo, rip ripo”, „Saulė lijo”, „Alisa stebuklų šalyje” iliustracijos. Bet labiausiai esu patenkinta keliais savo laisvais darbais. […] Geriausi mano užmanymai liks neįgyvendinti, nors eskizus aš turiu ir net matau darbus, kaip jie turėtų atrodyti, bet žinau, kad jų nebepadarysiu. Dėl to nesigraužiu, ir tai svarbiausia – būti ramiam. Juk kada nors ateityje šie dalykai su tais pačiais jausmais ar kitaip, tikiu, tikrai bus realizuoti.” (M. Ladigaitė-Vildžiūnienė, iš knygos „142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos” Ramutė Rachlevičiūtė , 2021, AICA Lietuvos sekcija)

Parodoje eksponuojami M. Vildžiūnienės knygų iliustracijų originalai (ir paskutinieji iš L. Carrollo „Alisa stebuklų šalyje”, deja, ne visų knygų iliustracijų originalai yra išlikę, kai kurie yra nesugrąžinti iš tarptautinių parodų, neišsaugojo leidyklos), laisvų kompozicijų grafikos darbai, koliažai, piešiniai.

Parodos organizatoriai: VšĮ „Vilniaus Jeruzalės meno centras”, VšĮ „Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas”.

Paroda Vlado Vildžiūno galerijoje bus eksponuojama iki 2022 m. gruodžio 21 d.

Parodos lankymas: III, V 18-20 val., VI 12-14 val., ekskursijos: III, V 18 val., VI 12 val.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.