Vitaliaus Vasyliaus paroda „Pasivaikščiojimas žvaigždžių takais“ AP galerijoje

Liepos 7 d. 19:00 val. sostinės AP galerijoje atidaroma fotografo Vitaliaus Vasyliaus paroda „Pasivaikščiojimas žvaigždžių takais“.

Fotografas Vitalis Vasylius, penkiolika metų fotografuojantis naktinius gamtos vaizdus atokiuose pasaulio kampeliuose, savo fotografijos parodoje „Pasivaikščiojimas žvaigždžių takais“ kviečia pamatyti ypatingus žvaigždėto dangaus vaizdus. Laimėjęs ne vieną pasaulio fotografijos konkursų nominaciją, autorius Lietuvoje pristato tik antrąją personalinę parodą.

Paroda veiks iki liepos 20 dienos.

Galerininkė Vilma Jankienė pakalbino fotografą Vitalį Vasylių pasitinkant jo parodą. 

Pradėkime iš toli. Kokia yra jūsų profesija? Ar ji darė įtaką meninio fotografavimo pasirinkimui?

Pastaruosius 20 metų dirbau įmonių vadovu. Manau, tai neturėjo įtakos fotografavimo pasirinkimui, tačiau matau bendrų dalykų tarp peizažo fotografijos ir verslo.

Viena vertus, fotografavimas padeda pabėgti nuo beprotiško pasaulio, kita vertus, fotografuoti yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet tai įkvepia, motyvuoja ir atsiranda aistra siekti geresnių rezultatų. Labai atsakingai galiu pasakyti, kad fotografijos žanras nuolat moko planuoti, ruoštis, būti laiku reikiamoje vietoje, laukti tinkamo momento, nuolat mokytis, nenusiminti ir bandyti dar kartą, vėl ir vėl. Ar ne panašiai yra ir versle? Būtent taip.

Kodėl pradėjote fotografuoti naktį? Gal buvo įkvėpėjų, palankių situacijų, lemtingų įvykių ar panašiai. Kokių įgūdžių ir žinių, o ir technikos pareikalavo naktiniai pasivaikščiojimai su kamera?

Fotografuoti pradėjau dar mokykloje juodai-balta juostele. Fotografavau viską aplinkui, tačiau labiau patiko kažkas neįprasto, didelio. Pamenu, net kelis kartus važiavau fotografuoti Vilniaus televizijos bokštą. Būdamas dešimtmetis pas tetą kaime pamačiau žvaigždėtą dangų. Tas vaizdas paliko neišdildomą įspūdį ir tapo meilės astronomijai pradžia. Grįžęs į Vilnių, susiradau astronomijos būrelį ir lankiau jį iki pat mokyklos baigimo.

Savo pomėgius – fotografiją ir astronomiją buvau kuriam laikui atidėjęs, o apie 2010-uosius prie jų sugrįžau – šįkart daug kryptingiau. Gilinausi į teoriją, daug keliavau ir intensyviai praktikavausi.

Dauguma miestų gyventojų dėl didelio šviesos užterštumo niekada nemato tikro žvaigždėto dangaus. Miestai plečiasi ir skleidžia dirbtinės šviesos vis daugiau, o tikrai tamsių vietų pasaulyje lieka vis mažiau. Pagal dabartinius šviesos užterštumo žemėlapius matau, kad mano tetos vienkiemis Biržų rajone yra viena iš tamsiausių vietų Lietuvoje, todėl dabar suprantu, kodėl man žvaigždės padarė tokį įspūdį vaikystėje.

Esu susirūpinęs dėl šviesos taršos, nes tai labai kenkia gamtai, o žmonės po kelių dešimtmečių gali nebeturėti vietų žemėje, kur būtų matomas Paukščių takas.

Savo nuotraukose ir norėjau parodyti, koks gražus, didingas yra žvaigždėtas dangus, ir jį parodyti tiems, kas jo dar nematė.

Vitalis Vasylius. Galaktikos sodas

Kas jus labiausiai jaudina kuriant fotografinius vaizdus? Ar grįžtate į tas pačias vietas, ar gamtos fotografavimas skatina labiau ją pažinti, tyrinėti?

Mane labiausiai jaudina dangaus didybė. Atitinkamai reikia surasti ypatingų vietų žemėje, kad ir žemės vaizdas būtų vertas dangaus. Tikrai gera peizažo nuotrauka privalo turėti įdomų herojų žemėje ir tinkamą pratęsimą danguje. Tai būtina sąlyga tiek dienos, tiek nakties peizažams.

Taip, į tas pačias vietas grįžtu ne kartą ir ne du. Visų pirma, norint papasakoti vietos istoriją, ją reikia gerai pažinti ir pajausti, o tai retai pavyksta iš pirmo karto. Keičiasi metų laikai, oro sąlygos, o ir dangus kaskart kitoks.

Į savo mėgstamiausią salą – La Palmą Kanarų salyne – esu keliavęs jau septynis kartus ir kiekvieną kartą joje atrandu ką nors naujo. Salą pažįstu gerai, ne tik populiarias turistines vietas, bet ir „paslėptus“ kampelius. Ši sukaupta patirtis paskatino mane nuo šių metų pradėti organizuoti mokomuosius fotografijos turus La Palmoje. La Palma yra viena geriausių vietų pasaulyje naktinio dangaus fotografijai – čia dangus ypatingai skaidrus, o šviesos tarša itin maža.

Lietuvoje fotografuojate mažiau, negu kitose šalyse. Kodėl?

Fotografuoju ir Lietuvoje, tačiau mūsų kraštas dėl geografinių ir reljefo ypatybių nėra idealus peizažo fotografijai. Žvaigždėto dangaus fotografavimui labai svarbus giedras dangus, tamsa, aukštis virš jūros lygio ir geografinė platuma. Lietuvoje neturime kalnų, kurie suteikia tiek geresnį vaizdą, tiek fotografinei kompozicijai reikalingos didybės. Be to, mūsų galaktikos – Paukščių Tako centras vos pakyla virš horizonto, tuo tarpu Kanaruose jis jau pakyla aukščiau, o Pietų pusrutulyje, pavyzdžiui, Čilėje, matomas net zenite.

Fotografuojant visada lieka vietos netikėtumui, o gal stengiatės viską surežisuoti, kiek tai įmanoma. Kokios tyko nesėkmės tokiose gamtos fotosesijose?

Peizažo ir dar labiau nakties peizažo fotografijoje daug planavimo. Būtina žinoti, kada ir kur matomi dangaus šviesuliai, pavyzdžiui, kada pakyla Paukščių takas, o kada jo visai nesimato. Didelis Mėnulis nustelbia silpnas žvaigždes, todėl visada savo keliones derinu prie Mėnulio fazių.

Naktinius vaizdus sunku sukomponuoti, nes dieną galime matyti priekinį planą, bet nematome žvaigždžių, o naktį matome žvaigždes, tačiau žemės jau visai nematyti. Tenka dieną surasti žemės objektus ir įsivaizduoti kaip atrodys dangus naktį, laimei dabar tai palengvina programos telefone.

Nors daug planuoju, bet dažnai būna visai neplanuotų kadrų, kurie savo estetika lenkia suplanuotus.

Tačiau svarbiausias dalykas, kaip ir kitose veiklose – darbas ir užsispyrimas, tikslo siekimas. Tiesiog būtina padaryti dešimtis tūkstančių kadrų, kad išeitų vidutiniškas, o šimtus tūkstančių, norint priartėti prie tobulo.

Jūsų gamtos peizažai fotografijose atrodo bekraščiai, įkvepiantys, harmoningi, tobulai gražūs. Ar gamtą tokią ir suvokiate, matote?

Taip, gamta yra tobula. Net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo netvarka, chaosas, tai tik reiškia, kad reikia pažiūrėti kitu kampu ar skirti daugiau laiko supratimui. Puikus pavyzdys – žvaigždėtas dangus. Iš pirmo žvilgsnio žvaigždutės išsibarstę bet kaip po visą dangų, tačiau astronomijos mėgėjas atpažįsta žvaigždynus, kurie jungiasi vieni su kitais per senovės mitus. O profesionalūs astronomai mato dar giliau – sinchronišką žvaigždžių judėjimą aplink Galaktikos centrą, o visos kitos galaktikos tolsta nuo mūsų Galaktikos. Peizažo fotografo tikslas – pamatyti pačiam ir parodyti žiūrovui savo nuotraukose tvarką ir harmoniją, objektų sąveiką.

Vitalis Vasylius. Vilniaus laiko portretas

Nors fotografija nėra tokia archainė, kaip pavyzdžiui, skulptūra ar tapyba, bet ir per neilgą jos gyvavimo laiką radosi tokia įvairovė, dėl tokios įvairovės nėra lengva ją aprėpti, suprasti. Kur krypsta jūsų žvilgsnis, ar domitės kitų autorių kūryba?

Domiuosi pasaulinio lygio peizažo fotografais, daugiausia jų yra JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Mane įkvepia tokie autoriai kaip Nick Page, Nigel Danson, Michael Shanblum, Mad Peter Iversen. Įdomu sekti jų naujus darbus, naudojamas technikas, suprasti motyvaciją.

Jūs dalyvaujate pasaulio fotografijos konkursuose, mes mažai apie tai žinome arba nežinome visai, papasakokite apie tai.

Tarptautiniai konkursai leidžia palyginti save su geriausiais, suprasti, ką reikia tobulinti. Pradžioje buvo keista, kodėl gražūs kadrai nepatenka į finalus, bet vėliau supratau – vien grožio nepakanka. Nuotrauka turi išsiskirti, pasakoti istoriją, įtraukti žiūrovą.

Per pastarąjį dešimtmetį buvau įvertintas tarptautiniuose konkursuose: Astronomy Photographer of the Year (shortlisted), Natural Landscape Photography Awards (Pre-Finals, 2024), Photo Pills (2023 metų geriausių 12 fotografų sąrašas), Epson Pano Awards (tarp 2023 metų Landscapes TOP 50 nuotraukų), BBC News (Readers’ Pictures of the Year 2019), International Landscape Photographer of the Year Awards, 35Photo Awards ir kt.

Taip pat mano nuotraukos buvo publikuotos leidiniuose, įskaitant Astronomy Photographer of the Year (Collection 7, 2018), Natural Landscape (Volume Four, 2024), The Epson International Pano Awards Book (2023).

Kokia jūsų nuomonė apie DI kuriamus vaizdus, ar jie pakeis žmogaus norą fotografuoti? Regis, viskas jau beveik yra nufotografuota ir naujų kadrų žmonijai gal nebereikia, vyrauja perteklius.

Be abejonės DI keičia fotografijos industriją ir net norą fotografuoti. Juk nereikia keltis ir šalti ankstų rytą, nešti sunkią kuprinę iki fotografavimo vietos, tikėtis tinkamo oro, turėti ir saugoti tūkstančius kainuojančią įrangą, kai panašų rezultatą gali gauti per 1 minutę su DI.

Yra ir teigiamų aspektų. Kadangi jau dabar yra vaizdų perteklius ir juos lengva gauti DI pagalba, vis mažiau bus norinčių fotografuoti vaizdą tik dėl vaizdo ar socialinių tinklų patiktukų. Tačiau fotografai, kuriems patinka pats fotografavimo procesas, buvimas gamtoje, fotografuos ir toliau, nes jie tai daro savo malonumui. Pastebiu tendenciją, kad žinomi fotografai išeina iš socialinių tinklų, nebedalyvauja daugelyje konkursų. Vis populiaresni tampa konkursai, kur labai griežtos vaizdų apdorojimo taisyklės ir vertinamas natūralumas, pavyzdžiui, Natural Landscape Photography Awards.

Manau „rankų darbo“ natūrali fotografija tikrai išliks ir bus vertinama.