Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ pristatymas

Spalio 7 d. Vilniaus santuokų rūmuose arba Civilinės metrikacijos skyriuje (K.Kalinausko g. 21) vyks Vilmos Samulionytės leidinio “60 monumentų” pristatymas. Pastatą apžiūrėti bus galima nuo 15.00 val., o pokalbis apie knygą vyks 16.00 val. pagrindinėje salėje. Pristatyme dalyvauja architektūros istorikė Marija Drėmaitė, menotyrininkė ir fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė, menotyrininkė Eglė Mikalajūnė, autorė Vilma Samulionytė, knygos dailininkas Gytis Skudžinskas.

Anot Marijos Drėmaitės sovietiniai apeiginiai pastatai žadina kultūros istorikų smalsumą tiek meniniu, tiek istoriniu požiūriais. Viena vertus, juos galima laikyti sovietinės architektūros grynuoliais, visų pirma dėl to, kad tai buvo nauji pastatų funkciniai tipai, skirti aptarnauti būtent sovietinę visuomenę. Taigi šios architektūros tyrimas negali vykti nuošalyje nuo ideologinių ir socialinių tos visuomenės aktualijų. Kita vertus, ritualiniai pastatai yra įdomūs vėlyvojo sovietmečio visuomeninės architektūros objektai, kuriems buvo keliami ne tik funkciniai, bet ir estetiniai reikalavimai – išreikšti tam tikrą simboliką ir emociją: „pakilumą“, „iškilmingumą“, „susikaupimą“, „rimtį“. Toks simbolinių asociacijų ir reikšmių perteklius lėmė vėlyvojo sovietmečio (1968–1990) ritualinių pastatų architektūros įmantrumą. Galima netgi klausti, ar šie statiniai yra bendros postmodernistinės architektūros dalis, ar tai sovietinė specifika (sovietinis manierizmas) – dirbtinai konstruojamų veiksmų, reikšmių ir prasmių išraiška.

Kalbant apie vizualinį serijos aspektą ir tipologinį fotografijos principą menotyrininkė Agnė Narušytė nurodo žvilgsnio periferijoje liekančių objektų ryšius. Tam reikia daug kadrų, visos serijos. Vieniša „reportažinė“ nuotrauka yra tik iš laiko tėkmės išpjauta akimirka. Kaip rašė Roland’as Barthes’as, ji „mechaniškai“ sugrąžina tai, kas „egzistenciškai“ nepasikartos^[1]. O pagal vieną principą fotografuojamų vienos rūšies objektų serijoje laikas ištirpsta. Tai – ne akimirkų seka, bet laikotarpio iškarpa. Fotografija atveria langą į kokį nors kultūros aspektą ir pati traukiasi į šalį, jos išraiška netenka reikšmės. Nekintanti vaizdo kompozicija liudija, kad mūsų patirtys ne tokios jau išskirtinės. Kad akimirkos linkusios egzistenciškai kartotis, o jų skirtumus nuzulina kasdienybės monotonija, variacijos tampa klišėmis, patirčių unikalumą išstumia daiktų, žmonių, statinių morfologija. Čia dominuoja ne individo drama, bet tai, kas žmones sieja į bendrijas. Tokia fotografija galėtų tapti gana patikimu vizualinės antropologijos įrankiu.

Vilmos Samulionytės “60 monumentų” yra ketvirta Noroutine Books Unlimited knyga.

[1] Roland Barthes, Camera lucida. Pastabos apie fotografiją, vertė Agnė Narušytė, Kaunas: Kitos knygos, 2012, p. 12.