Urtės Jasenkos performansas „Blogiausi“ HOFO angaro erdvėje

Domo Rimeikos nuotrauka

Liepos 5 d., šeštadienį, 16:00–22:00 val., Klaipėdoje, urbanistinėje HOFO angaro erdvėje vyks menininkės Urtės Jasenkos performansas „Blogiausi“. Tai – gyvas meno procesas, kviečiantis žiūrovus bet kuriuo metu prisijungti, stebėti, reflektuoti ir kartu švęsti kūrybos laisvę bei netobulumą. Performanso metu gyvai kuriama instaliacija taps paroda, kuri veiks iki liepos 13 d.

„Blogiausi“ – eksperimentinis kūrinys, kviečiantis permąstyti, kas šiandien laikoma kokybišku ir sėkmingu kūriniu bei kūrėju. Performanse nagrinėjama negailestinga visuomenės vertinimo sistema, patyčios ir kūrėjams keliami lūkesčiai, dažnai slopinantys kūrybinę laisvę.

„Blogiausi“ analizuoja menininkų patiriamus iššūkius – impostoro sindromą, perfekcionizmą, vidinę ir išorinę kritiką bei nuolatinę reikmę būti sėkmingu, kūrybingu, svarbiu ir reikalingu. Šis troškimas nėra atsitiktinis – Vakarų visuomenėje aktyviai propaguojamas maksimaliai produktyvus, viską galintis, pasiekimais apibrėžtas žmogus. Tokia laikysena formuoja ne tik mūsų gyvenimo būdą, bet ir supratimą apie žmogaus vertę. Ne paslaptis, kad visa tai dažnai veda į persidirbimą, išsekimą ir nesugebėjimą džiaugtis kūrybos procesu ar jo rezultatais. Šią visuomenės būseną atspindi vis dažniau diagnozuojami psichikos sveikatos sutrikimai – depresija, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD), ribinis asmenybės sutrikimas (BPD) ar perdegimo sindromas (BS).

Urtė Jasenka. Domo Rimeikos nuotrauka

Performanso idėja gimė U. Jasenkai domintis menininkais, kurie buvo viešai pripažinti arba net oficialiai tituluoti kaip „blogiausi kūrėjai“. Atspirties tašku tapo kino režisierius Edward D. Wood Jr., operos solistė Florence Foster Jenkins, komikas ir performansų kūrėjas Andy Kaufman bei Australijos breiko šokėja Rachael Gunn (2024 m. Paryžiaus olimpiada). Menininkė gilinosi į jų kūrybą, asmenybes bei aplinkas, kuriose jie veikė. Šios studijos išprovokavo esminį klausimą: galbūt tai, kas laikoma meniniu fiasko, iš tiesų yra originalumo forma? Meninis vertinimas dažnai yra subjektyvus ir laikinas, priklausantis nuo konteksto bei epochos dvasios. Vis giliau žvelgiant, atsiskleidžia, kokia trapi yra riba tarp „gero“ ir „blogo“ meno.

Kas lemia, ar menas laikomas vertingu? Ar kūrėjo vertę nusprendžia kiti, ar ji kyla iš santykio su savo kūryba? Kas iš tikrųjų yra sėkmė, ir kodėl jos taip siekiame? Kodėl bijome klaidų – ar jos reiškia pabaigą, ar kūrybos dalį? Kas yra tikrasis blogis mene – prastas kūrinys ar nepakantumas jam? Ką reiškia būti „nereikalingu“ kūrėju pasaulyje, kuriame talentas dar negarantuoja galimybės kurti? Kada verta paleisti seną svajonę ir ieškoti naujos? O gal svarbiausia – nepamesti tikrojo kūrybos tikslo? Šiuos klausimus dailininkė Urtė Jasenka tyrinėja savo naujajame performanse „Blogiausi“.

Performanso metu Urtė Jasenka konstruos parodą-instaliaciją, kurioje sąmoningai kurs netobulus, „blogus“ kūrinius – priimdama savo „blogiausią“ kūrybą ir žaismingai išreikšdama nesėkmės baimę kaip kūrybinės kelionės dalį. Menininkė nenutols nuo jai būdingo minimalizmo, simbolikos ir pasakos naratyvo. Piešiniuose ji tyrinės lietuvių liaudies pasakose dažnai pasitaikantį kvailio archetipą – personažą, kuris laužo taisykles, veikia spontaniškai, yra kitoks nei visi ir dėl to tampa pašaipų objektu. Šiame kontekste kvailys tampa kūrėjo simboliu, o jo aplinka – netolerantišku, smerkiantčiu pasauliu. Tokioje aplinkoje išryškėja kvailio (ir kūrėjo) gerumas, laisvė, jautrumas bei kūrybingumas. Gebėjimas leisti sau būti nesuprastam tampa kūrybos laisvės pagrindu. Nepaisant pašaipų, kvailys tampa laimėtoju – primindamas, kad tikroji kūryba slypi autentiškume, o ne bandyme įtikti.

Domo Rimeikos nuotrauka

Performansas vyks teatralizuotoje aplinkoje – dailininko studijos imitacijoje, kur menininkė dirbs prie savo darbo stalo, tačiau ant raudono kilimo. Tradiciškai su triumfu siejamas kilimas čia įgyja naują prasmę – jis tampa netobulumo, klaidų ir kūrybinio proceso šventimo simboliu. Tai – simbolinė erdvė, kurioje nesėkmė yra matoma, priimama ir iškeliama ant pjedestalo.

Performanso metu kompozitorius Antanas Jasenka gyvai kurs muziką, reaguodamas į menininkės veiksmus ir piešimo procesą. Kūrinį lydės balsas – kritikas, įkvėptas menininkų patirčių, atskleistų Urtės Jasenkos vykdytoje apklausoje apie kūrybą, vidinę ir išorinę kritiką bei meno suvokimą. Šis balsas atspindės kūrėjų abejones, visuomenės spaudimą ir išsilaisvinimą iš jo. Jis kreipsis ne tik į dailininkę, bet ir į žiūrovus, subtiliai įtraukdmas juos į kūrybinį dialogą ir kviesdamas reflektuoti apie kūrybos procesą, nesėkmes ir grožį, slypintį netobulume.