Sigito Parulskio paroda „Susmulkinta amžinybė“ AP galerijoje

Kovo 3–16 d. AP galerijoje (Jono Meko skersvėjis, Užupio 24) vyks rašytojo Sigito Parulskio fotografijos paroda „Susmulkinta amžinybė“. Susitikimas su autoriumi – kovo 6 d. 19 val.

Teksto autorė – Vilma Jankienė

Žymus rašytojas Sigitas Parulskis su savo kuriamu fotografijos menu sunkiai gali įsisprausti (kaip ir kiekvienas kitas naujas vardas) į netuščią Lietuvos fotomenininkų okeaną. Net 12 fotografijos meistrų už kūrybą yra pelnę Nacionalines kultūros ir meno premijas (Sigitas tokią premiją yra gavęs už pasiekimus literatūroje, sic!), dešimtmečiais kuriančių autorių sėkmės nugulusios knygose, puikuojasi kolekcijose, muziejuose, jų darbai išsamiai ir dažnai pristatomi Lietuvoje ir plačiai už jos ribų. Lietuvos fotografija susilaukia naujų tyrimų ir vis platesnių atgarsių pasaulio žvalgytuvėse, galima sakyti, juntama konkurencija ir spūstis.

Toje ankštoje (visomis prasmėmis – maža rinka čia ir per didelė pasaulyje) fotografijos meno erdvėje išties yra nelengva ne tik atrasti sau vietą, bet ir išlikti, įsitvirtinti, nepavargti, pasakyti kažką naujo, sudominti žiūrinčiuosius, vertinančiuosius, kaip sakė Leonidas Donskis – „genijaus dalis yra jį vertinantieji“. Jais esame mes visi, kurie gyvai ar kitais būdais pamatys šį Sigito prisistatymą – naują parodą „Susmulkinta amžinybė“.

Antroji personalinė paroda yra autoriaus fotografinės kūrybos tęsinys, turint omenyje ir fotografijų publikavimą jau ne vienoje rašytojo knygoje bei keletą metų socialiniuose tinkluose, dalyvavimą populiariuose Fotografijos savaitgaliuose.

Pirma, kas negresia S. Parulskiui, tai specialios pozos laikymasis konkurencijos pilname fotografijos lauke. Panašu, kad Sigitas su kamera vaikšto taip pat vienas, kaip rašo prozą ar poeziją bei dramos kūrinius, ir beveik nesirūpina, kad ši jo kūrybos dalis staiga atneštų jam naują šlovę.

Sigitas Parulskis „Angelo kraujas“. AP galerija

Pasidairykime po parodą kartu su autoriumi. Po parodą, į kurią kiek netikėtai įsibrovė ir menininko autoportretų serija.

– Apie parodos pavadinimą. Labai tinkamu laiku parašėte naują knygą „Patys gražiausi sapnai apie kelią“, nes ši paroda gali pasipildyti jūsų tekstais ne tik apie fotografiją, bet ir apie platesnes gyvenimo prasmes, kurios visada rūpi žmogui – apie laiką ir laikinumą, apie vienatvę ir atvirkščiai – buvimą tarp žmonių ar su žmonėmis, apie grožio žiaurumą ir panašiai. O ir pats pavadinimas radosi iš 25-to knygos puslapio „Smulkūs žemės reikalai“. Ten jūs rašote: „Štai taip einu, viską suprasdamas ir patenkintas, ir staiga susimąstau – kokį velnią aš čia veikiu, šlaistydamasis su kamera, ką aš gaudau?“ – „Susmulkintą amžinybę, – pasako kažkas ir dingsta, ir nuplaukia, ir išgaruoja. – Ar tai ironija?! – šūkteliu. – Ar rimtai?! A?!” Įdomu, kas iš tiesų slypi už jūsų „šlaistymosi“ su kamera. Ar tas išorinis (vidinis?) balsas pasakė tiesą, įtikino, atsakė į jūsų paties klausimą?

– Turbūt nieko labai įmantraus ten neslypi – šlaistausi ir tiek. Nenoriu nieko nustebinti, parodyti, ko dar niekas nematė, atverti kam nors akis ar dar ką nors. Tai pramoga, malonumas, pagaliau – meditacija, kad ir kaip juokingai skambėtų. Vaikščiojimas su kamera gelbsti, ypač kai pavargstu nuo žodžių. Be to, tai dar vienas būdas kurti realybę. Mes visi turime savo tikrovės versijas, kai kurios standartinės, sutampa su daugybe kitų, kai kurios turi individualių bruožų. Pavykusi nuotrauka – individuali tikrovės versija, jos fragmentas. Kaip sakė vienas Šiaurės Airijos rašytojas, nuotrauka – ne sustabdyta akimirka, o atvirkščiai, – išlaisvinta. Tai štai – šlaistausi ir išlaisvinu sustingusias, laike ir erdvėje įkalintas akimirkas. Tos akimirkos kaip tik ir yra susmulkinta amžinybė.

– Paroda nedidelė, bet turi aiškią struktūrą, yra sudaryta iš trijų dalių. Noriu pakalbėti apie pirmąją – autoportretų seriją. Jie netikėčiausiai paskutinę akimirką „įsiprašė“ į ekspoziciją. Minėjote, kad šią seriją jūsų jubiliejaus proga inspiravo kolegos fotomenininko Tado Kazakevičiaus paskatinimas pademonstruoti, kaip jūs… nekenčiate savo paties atvaizdo. Ar tas nekentimas gali būti susijęs su prieštaravimu įsigalėjusiam viešam ir pertekliškam žmonių demonstravimosi kultui? O gal tai gimstančio naujo azarto (fotografinės krypties) pradžia? Prisiminkime amerikiečių fotografijos pionieriaus Roberto Hinieserio Kornelijaus pirmąjį istorijoje sukurtą autoportretą (tai išties buvo svarbu!) ir Endžio Varholo ekscentriškus autoportretus arba austrų tapytojo Egono Šylės galybę nutapytų autoportretų…

– Šią žiemą buvo daug nykių, tamsių dienų, viskas buvo labiau panašu į niūrų lapkritį, o ne į žiemą. O fotografuoti norisi. Tai Tadas ir sako: išbandyk autoportretą. Sakau: nemėgstu savo atvaizdo. Jis sako: parodyk kaip nemėgsti.

– Taip, man nepatinka ši narcizų ir selfių kultūra. Nesiruošiu su ja kovoti, bet ji gali būti akstinas ironijai ir sarkazmui. Tai, kas erzina, gali provokuoti kūrybiškumą. Kita vertus, fotografuojant savo nemėgstamą atvaizdą man buvo kur kas svarbiau ir įdomiau tai padaryti techniškai tvarkingai. Turi sugalvoti, kaip fokusuoti sritį, kurioje bus tavo veidas, nes diafragma atvira, nes tamsu, be to, turiu gana trumpą užrakto paleidimo troselį, ne su kiekviena kamera gali fotografuoti iš taip arti (su SL66 galiu, nes turi dumples, o su Rollei 2,8 F naudojau automatinį laikmatį, nes jos fokusavimo atstumas apie metrą). Maivytis prieš objektyvą smagu, kai niekas nestebi. Kita vertus, kad ir kiek nemėgtum savo atvaizdo, galiausiai supranti, kad bet kokia savikritika turi ribas, taigi turi galimybę susidurti ne tik su savo fiziologija, bet ir su psichologija. Jauti, kaip tavyje nubunda gudravimo žaltys ir savimeilės gyvatė. Galbūt kaip tik dėl to daugybė dailininkų, o vėliau ir fotografų, ėmėsi autoportreto žanro. Kitas etapas – atspaudų gamyba. Norėjosi tam tikro „gotikos“ stiliaus – viskas tamsu, niūru ir sunkiai įžiūrima. Bet kai viską užtamsinau, pamaniau, atrodys, kad nemoku naudotis didintuvu. Kaip jau minėjau, kad ir kiek būtum savikritiškas, vis tiek norisi atrodyti labiau geriau, nei blogiau. Tokie jau tie mūsų savisaugos instinktai. Galiausiai išėjo visko po truputį. Tiesa, eksperimentuoti smagu, tik tas parazitas fotopopierius brangus.

Sigitas Parulskis. Autoportretas

– Antroji parodos dalis – pasivaikščiojimas po Kryžių kalną, o trečioji dalis – pasivaikščiojimas po miestą, bet architektūros čia – mažiausiai. Prisiminiau ukrainiečių poetą Vasylį Machno, nuo 2000 metų gyvenantį Niujorke, ir jo paviešį praėjusiais metais „Poezijos pavasaryje“ pristatant jo eiliuotą knygą lietuvių kalba „Patarimas, kaip geriau rašyti eilėraščius“. Jums, poetui, šis titulinis pasakymas sukels šypseną, o tokia ir yra pavadinimo idėja, bet ji įstringanti. Taip pat gal ir su fotografija… Prašysiu „patarti“, kaip geriausia su objektyvu objektyvo papasakoti tai, ką verta užfiksuoti Kryžių kalne arba kokias miesto vaizdines briaunas verta „nušlifuoti“. Viename jūsų paties eilėraščių radau nepamirštamai įstrigusią metaforą „ašaros šonkaulis“, lyg ašara galėtų tokį turėti, o jūsų fotografija – ar ji turi… šonkaulį?

– Poezijoje, mene – viskas įmanoma. Dėl to „ašaros šonkaulio“… Tas tekstas nelengvas, apie komplikuotus dviejų žmonių santykius, apie vyrą ir moterį, kurie negali būti kartu… Šią metaforą šifruojant, matyt, reiktų prisiminti biblijinį Adomo šonkaulį, be to, ašara šiame eilėraštyje – tarsi toteminis gyvūnas, ašara yra skausmo maistas ir ją valgyti galima tik laikantis tam tikro ritualo, be to, ašaros šonkaulis kabo mažai indėnei ant kaklo… Taip, tai poezija, ir dabar aš jau neprisimenu… arba prisimenu, bet nenoriu apie tai kalbėti.

O dėl Kryžių kalno… Negaliu duoti instrukcijos, ką ten reikia užfiksuoti… Kita vertus, galiu papasakoti. Reiktų gimti Lietuvos provincijoje, mokytis Katekizmo tiesų, eiti Pirmosios Komunijos, valandų valandas vaikystėje nuobodžiauti bažnyčioje apžiūrinėjant šventųjų paveikslus ir skulptūras, lankytis kapinėse per Vėlines ir Visus Šventuosius, ir šiaip ten lankytis, skaityti apie tremtį į Sibirą, apie Lietuvos partizanų pasipriešinimų kovas, skaityti Bibliją ir Naująjį Testamentą, pasidomėti liaudies menu, ypač drožyba iš medžio, apie krikščioniškų ir pagoniškų motyvų susiliejimą joje, turėti patirties, ką reiškia netekti, ką reiškia neprarasti naivumo ir vilties…

Sigito Parulskio nuotrauka

Tai netikusi instrukcija, bet taip atsiranda tai, ką mes vadiname menine kūryba. Ir fotografo matymas niekad nebūna tik išorinis, gerose nuotraukose dažniausiai yra ir vidaus atspindys, net jeigu pats fotografas apie tai ir nežino. Vidaus pasaulis nėra mistika, psichoterapeutų ar sapnų aiškintojų paistalai. Tai mūsų patirtys, mūsų įsijautimai, mūsų baimės ir viltys, mūsų išgyvenimai ir ilgesys, sąmoningumas ir tamsa, mūsų Aš, judantis link Pats. Žmonės dabar taip užsikrėtę, apsinuodiję komerciniu mąstymu (viskas yra prekė), kad pasidarė visai durni, ir jiems reikia aiškinti, jog jie turi vidaus pasaulį, jog menas susijęs ne tik su projektais ir pinigais, bet ir su jausmais. Nemaniau, kad sulauksiu tokio idiotizmo.

– Jūs ne vieną fotografiją pavadinote savo parašytų knygų pavadinimais: „Sraigė su beisbolo lazda“, „Nuogi drabužiai“, „Patys gražiausi sapnai apie kelią“. Ir dar, žinoma, yra eilė knygų, kurios galbūt laukia savo porininkių fotografijų. O jeigu pažiūrėtume iš kitos pusės. Turiu omenyje jūsų pirmosios parodos kadrą, pavadintą „Velkam dangų“, ir pripildytą stiprios dramaturgijos. Ar gali gimti knyga pagal nuotraukos pavadinimą?

– Tiesą sakant, paskutinės mano knygos pavadinimas atsirado iš nuotraukos pavadinimo. Kažkur jau pasakojau. Dviratis bromoje kaip tik taip ir vadinosi – „Patys gražiausi sapnai apie kelią“. Pamatęs tą apdulkėjusį dviratį pamaniau, kad jis ilgisi kelio, jis sapnuoja kelią, o patys gražiausi sapnai yra apie kelią. Kuriozas, kad kai kurie žmonės pamanė, jog parašiau knygą apie sapnus.

O paskui šį pavadinimą perėmė knyga. Nežinau, neprisimenu, kad būčiau parašęs knygą dėl pavadinimo. Dažniausiai būna atvirkščiai – pavadinimas apibendrina, reziumuoja kažką, kas jau yra, pavadinimas sujungia, užbaigia knygos erdvę.