• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.

Naujose Nacionalinės dailės galerijos parodose pristatoma muziejų kolekcionavimo istorija ir šiuolaikiniai videofilmai

Tymon Niesiołowski, „Natiurmortas su obuoliais ir chrizantemomis“, 1938, drb., al., 57 × 73,5 cm, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

2023 metus Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija užbaigia pristatydama dvi naujas parodas. Gruodžio 14 d., ketvirtadienį, 18 val. atidaromos profesorės Giedrės Jankevičiūtės kuruota paroda „Vilniaus dailė muziejuose. 1939–1944“ ir menininkės, filmų režisierės Simonos Žemaitytės videokūrinių paroda „Vis dar meilė besaikiam gyvenimui“. Abi parodos veiks iki 2024 m. kovo 3 d.

Kolekcionavimas Antrojo pasaulinio karo metais

Paroda „Vilniaus dailė muziejuose. 1939–1944“ supažindina su naujausiais dailės istorijos tyrimais. Jie atskleidžia, ką ir kaip dvi stambiausios nacionalinės dailės institucijos – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – kolekcionavo Antrojo pasaulinio karo metais.

Muziejų ir jų kolekcijų istorija – aktuali, jau daugelį dešimtmečių tarptautiniu mastu svarstoma tema. Į tyrėjų akiratį patenka ir kolekcijos, ir atskiri jų kūriniai, ir archyviniai dokumentai, liudijantys, iš ko, kada ir kaip muziejus įsigijo eksponatus. Kolekcionavimo tyrimai neretai atveria galimybes diskusijai apie iki tol vengtas temas: meno objektų ir kultūrinių artefaktų įsigijimus buvusiose kolonijinėse erdvėse, vykstant politiniams perversmams, šaliai dalyvaujant ar patekus į karinius konfliktus ir pan.

Lietuvoje kolekcionavimo Antrojo pasaulinio karo metais istorija ilgą laiką buvo nutylima, todėl iki šiol yra tik fragmentiškai apmąstyta ir tyrinėta. Šiuolaikinėje perspektyvoje karo metais vykusio kolekcijų formavimo pažinimas praplečia dailės nacionalinio kanono sampratą, atskleidžia sudėtingą meno ir politikos santykį, suaktualina paveldo išsaugojimo ir naikinimo klausimus. Pasak Nacionalinės dailės galerijos direktorės Lolitos Jablonskienės, tyrinėdami muziejų kolekcijas turime išdrįsti kalbėti ir nepatogiomis temomis.

Roza Suckever, „Natiurmortas su mandolina“, iki 1940, drb., al., 53 × 76 cm, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Vilniaus dailės muziejaus kolekcijos pradžia

Įsteigus Vilniaus dailės muziejų pradėta formuoti ir jo kolekcija, vėliau tapusi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos pagrindu. „Vilniaus dailės muziejus – sena miesto šviesuomenės svajonė – kūną ir formą įgijo tik 1941 m. pavasarį, Vilnių ir Lietuvą jau beveik metus valdant sovietams. Lenkiškame Vilniuje puoselėta svajonė įgyvendinta lietuvių rankomis, – parodos anotacijoje rašo jos kuratorė prof. G. Jankevičiūtė. – Ruošiantis atidarymui, suformuota reprezentatyvi modernios Lietuvos dailės kolekcija, kurios branduolį sudarė į Vilnių persikrausčiusių lietuvių modernistų Antano Gudaičio, Juozo Mikėno, Justino Vienožinskio, Viktoro Vizgirdos ir kitų autorių kūriniai, liudijantys, kad Vilnius visada buvo ir tebėra lietuvių kultūros centras.“

Tuokart įsigyta ir nelietuvių vilniečių – lenkų, žydų, baltarusių, rusų – dailininkų kūrinių. Taip į kolekciją pateko Vilniaus dailės klasikais pripažintų Bronisławo Jamontto, Tymono Niesiołowskio, Aleksandro Szturmano nutapytų peizažų, taip pat dviejų dailininkių žydžių Adasos Gurevič-Grodskos ir Rozos Suckever kūrinių.

Daugelio šių autorių darbus lankytojai išvys naujoje parodoje ir Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje iki kitų metų vasario mėn. eksponuojamoje tarptautinėje parodoje „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948“.

Ne mažiau svarbi parodoje gvildenama tema – paveldosaugos strategijos, pasitelktos Lietuvos muziejininkų sovietų ir nacių okupacijų sąlygomis.

Parodoje eksponuojami kūriniai ir juos lydinti dokumentinė medžiaga surinkti iš skirtingų Lietuvos muziejų ir atminties institucijų. Kai kurie iš jų pirmą kartą viešai rodomi po daugiau nei 80 saugyklose praleistų metų. Eksponatai ir dokumentinė medžiaga parodai atrinkti iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos, pasiskolinti iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Deutsche Fotothek ir SLUB Dresden.

Parodą „Vilniaus dailė muziejuose. 1939–1944“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia „Fundermax“.

Simona Žemaitytė, kadras iš videodarbo „Besaikė meilė“ (2021). Autorės nuosavybė

Apie meilę, intymumą ir mirtį

Tą pačią dieną Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos erdvėse pradeda veikti šiuolaikinės menininkės, filmų kūrėjos Simonos Žemaitytės paroda „Vis dar meilė besaikiam gyvenimui“. Joje pristatomi du videokūriniai, sukurti Paryžiuje ir Londone iki ir po COVID-19 pandemijos.

Urbanistinėje operoje „Besaikė meilė“ kalbama apie meilę, intymumą ir įvairovę. Videodarbas sukurtas po pirmosios pandemijos bangos, 2021 m. vasarą Londone. Jame penki herojai – scenos menų atlikėjai – dalijasi savo išgyvenimais ir mintimis, kas jiems yra įsimylėjimas, seksas, ką reiškia vengti ryšio ir būti priklausomam. Kartu su Londone gyvenančiais kompozitoriumi Uranu Apaku ir choreografe Tania Soubry per judesį, pokalbius ir muzikinę improvizaciją atlikėjai tyrinėja pažeidžiamumą, skirtingumą ir ieško naujų būdų megzti ryšį su savimi ir kitais.

Filmas „Natiurmortas“ sukurtas drauge su žymaus prancūzų judesio mokytojo Jacques’o Lecoqo įkurto fizinio teatro aktoriais. Idėjų šiam kūriniui autorė sėmėsi iš literatūros apie paliatyviąją slaugą, orientuotą į pacientą ir diegiančią suvokimą, kad mirtis yra perėjimo forma, procesas, o ne įvykis. Filme netolimos ateities tyrėja Glory atlieka interviu su nemirtingais žmonėmis, siekdama išsiaiškinti, kokios yra jų nemirtingumo projekto klaidos.

Simona Žemaitytė, kadras iš videodarbo „Besaikė meilė“ (2021). Autorės nuosavybė

Pasak S. Žemaitytės, jos filmuose nagrinėjamos temos yra sudėtingos, reikalaujančios jautrumo ir atvirumo, neretai supamos ir kultūrinių normų, įsitikinimų, skirtingų pažiūrų bei baimių. Tačiau šiame kompleksiškume, komunikaciniuose barjeruose, temos santykyje su įsivaizduojamybe slypi ir kūrybinės galimybės.

S. Žemaitytė (g. 1984) 2023 m. Vilniaus dailės akademijoje apsigynė meno daktaro disertaciją. Jos darbai eksponuoti parodose ir demonstruoti Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalyje, BAFTA filmų programoje, Kauno bienalėje, galerijose „Meno parkas“ Kaune, „Centrala“ Birmingame, „Kasa“ ir „Galata Perform“ Stambule, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir kt.

Šią parodą Nacionalinė dailės galerija organizuoja kartu su VšĮ „Artišokai“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kino centras ir LATGA, remia galerija „Meno parkas“.