• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
. PDF

Manto Daujoto tapybos parodos „Lygu/Nelygu“ atidarymas Šiaulių dailės galerijoje

Spalio 6 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Manto Daujoto tapybos paroda „Lygu/nelygu“. Paroda veiks iki spalio 22 d.

„Turiu neiškalbingą, bet didelę ir giliai įsišaknijusią pagarbą gamtai. Aukščiausios prabos grožis man yra platūs slėniai, upės ir miškai, todėl gamtos peizažų tapyti privengiu. Ten viskas ir taip sutverta tobulai, tad nesinori kišti rankų. Tapybiškai mane labiau domina žmonijos pėdsakai: įvairiausi pastatai, konstrukcijos, tiltai, takeliai, užtvankos, sienos ir langai, kuriuose užkoduotas infantilus ir begalinis žmogaus noras sulyginti paviršius – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.” – teigia autorius.

Neaiškumai ir nelygumai mums kelia nerimą, bijome to, ko nežinome ir nesuprantame, nepaliaujamai bandome viską kategorizuoti ir sudėti į atitinkamus stalčiukus. Rodos, mes nesutverti gyventi šiame pasaulyje, tokiame, koks jis yra, o privalome pasistatyti saugos zonas iš stačių kampų ir lygių sienų.

Kiekvienas žmogaus pėdsakas – statinys – savyje laiko užkoduotą dalį mūsų kultūros, ambicijų ir intencijų. Tai ir yra autoriaus meninio turinio šaltinis – buitis. Visa tai, ką žmogus sukaupia ar palieka po savęs, visa tai, kas mus neišvengiamai supa ir be ko mes sunkiai beišsiverčiame – visa tai man dažnai rodos kaip graudus, bet kupinas meninio potencialo, randas.”

Manto Daujoto prieiga prie kasdienių buitinių epizodų, tarsi galimybė menui atsirasti ten kur jis neprašytas ar nenumatytas.

Savotiškas pėdsako perdirbimas į kažką naujo. Kas nors apleisto ar gyvuojančio vien pragmatine funkcija, ką dauguma kasdienybėje apeina, neatkreipdami dėmesio, atsiskleidžia visiškai naujai paprasčiausiai suradus ypatingą žiūrėjimo rakursą. Įrėminus vaizdą į keturias lygias kraštines, jis sulimpa į jaudinančią spalvų ir formų kompoziciją, tačiau tuo pačiu, tai tėra pastebėjimas to, kas jau įgyvendinta, kas jau esti. Pats pėdsakas ir yra menas, kaip ir mes patys esame gamtos padariniai ir jos pėdsakas.