Mamoru Abe paroda „Locus“ AP galerijoje

Mamoru Abe. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rugpjūčio 14 d. 19.00 val. AP galerijoje (Užupio g. 24, Vilnius) vyks Japonijos skulptoriaus Mamoru Abe parodos „Locus“ atidarymas. Pasaulinio garso menininkas, daugiau nei 40 metų dirbantis su geležimi, AP galerijoje pristato šiai erdvei pritaikytą skulptūrų ekspoziciją. Jo darbuose susipina tradiciniai metalo apdirbimo būdai su filosofine refleksija apie medžiagos bei žmogaus santykį.

Dailėtyrininkė Karolina Kupstaitė pakalbino skulptorių Mamoru Abe pasitinkant jo parodą.

– Jūsų biografijoje minimas erdvės ir kūno tyrinėjimas per „geležies kalimą“ (鉄を鍛く). Kaip šis fizinis procesas susijęs su idėjomis, kurias siekiate perteikti savo skulptūroje?

– Geležies kalimas – procesas, kai metalas įkaitinamas iki raudonumo, tada mušamas, formuojamas, vėsinamas – yra fiziškai intensyvus, kūnu išgyvenamas veiksmas. Šiame procese įprasminamos erdvės ir kūno temos – per metalo modeliavimą į trimatę formą ir menininko fizinį įsitraukimą. Kiekvienas tikslingas plaktuko smūgis formuoja ne tik objektą, bet ir skulptūrinę energiją. Kalimo veiksme menininkas tampa ir kūrėju, ir dalyviu – tai dialogas tarp vidinių ir išorinių erdvių, tarp žmogiško impulso ir medžiagos atsako. Šiame darbe įvyksta jungtis tarp idėjos ir materijos.

– Kritikai Jūsų kūrybą lygina su alchemine transformacija, teigdami, kad menas neša „pokyčių liepsną“. Kaip Jūs matote transformacijos vaidmenį savo darbuose – tiek pačioje kūrimo praktikoje, tiek žiūrovo patirtyje?

– Kritikų pasitelkta alchemijos metafora – „menas kaip pokyčių liepsna“ – man labai artima. Geležis keičiasi veikiama kaitros: kieta tampa plastiška, blanki – spindinčia, žaliava – ištobulinta. Ši fizinė metamorfozė atspindi ir vidinę transformaciją: stebėtojas mato kintančią medžiagą, o jei atsiveria tam potyriui – gali patirti vidinį atsinaujinimą ar savistabą. Skulptūros tampa katalizatoriais: jos pačios kinta, kviesdamos žiūrovą pažadinti savo vidinę „liepsną“.

– Kas pirmiausia patraukė Jus prie geležies kaip medžiagos? Ar jos kalimas Jums turi kokią nors simbolinę, emocinę ar filosofinę reikšmę?

– Geležis turi simbolinę ir filosofinę reikšmę. Istoriškai ji siejama su įrankių, ginklų, ritualinių objektų kalimu, todėl simbolizuoja jėgą, ištvermę ir esminį transformacijos per ugnį principą. Emociškai, geležies priešinimasis pokyčiams ir jos natūrali forma pažadina primityvų pasitenkinimo jausmą. Filosofiškai, geležis tampa partneriu skulptūros formavimo procese – ji priešinasi, pasiduoda, o jos paviršiuje išlieka matoma kūrimo istorija.

– Kurdamas darbus iš geležies, kokias konkrečias kalimo ar suvirinimo technikas naudojate? Kaip jos formuoja Jūsų kūrinių emocines ar estetines savybes?

– Dažniausiai naudoju šias technikas: karštasis kalimas – plaktuko smūgiais lenkiu, suku, formuoju įkaitintą plieną, geležį; lankinis arba dujų suvirinimas – jungiu atskirus elementus į vieną formą; tekstūravimas – skulptūros paviršiuje palieku plaktuko žymes, kaitros dėmes, patinuotas suvirinimo siūles. Šios technikos formuoja emocinį kraštovaizdį: švelnūs, blizgūs paviršiai įkūnija ramybę ir susikaupimą, o šiurkštūs, kalimo žymėmis paženklinti paviršiai perteikia galią, akimirkos gyvumą ir rankų darbo pėdsakus. Čia technika tampa pasakojimo dalimi.

– Dauguma Jūsų darbų kuriami konkrečioms vietoms bei glaudžiai siejami su aplinka. Kaip Jus veikia erdvė – ar jos architektūra, išplanavimas turi įtakos kūrinio koncepcijai?

– Vietos kontekstas turi didelę įtaką darbui – erdvės architektūra, apšvietimas, sienų tonai, lankytojų judėjimo kryptys, gamtinė aplinka. Pavyzdžiui, aukšti langai, pro kuriuos krenta įstrižas šviesos srautas, gali įkvėpti vertikalias formas ar skylėtus paviršius, reaguojančius į besikeičiančius šešėlius. Vidiniai sodeliai, atviras betonas ar poliruotos grindys – visa tai veikia kūrinio mastelį, kryptį ir paviršiaus apdirbimą, kad jis darniai įsilietų į aplinką.

– Kokią įtaką turi mastelis Jūsų kūrybiniams sprendimams? Kaip skiriasi Jūsų vizija kuriant mažesnius darbus, palyginti su monumentaliomis viešų erdvių skulptūromis, pavyzdžiui, Švedijoje ar Malaizijoje, kurios yra tapę nuolatinėmis ekspozicijomis?

– Mažesni darbai subtilesni – švelnesnės linijos ir tekstūros skatina artimą vizualinį ir lytėjimu paremtą ryšį. Didesni vieši kūriniai lauke, tokie kaip nuolatinės instaliacijos Švedijoje ar Malaizijoje, reikalauja struktūrinio tvirtumo, atsparumo gamtos poveikiui ir matomumo iš įvairių taškų. Tokiuose darbuose mastelis tampa patirties dalimi – žiūrovai juda tarp ar po objektais, fiziškai įsitraukdami į skulptūrinę erdvę.

– Jūsų kūriniai dažnai apibūdinami kaip „tyliai kalbantys“, kviečiantys vidiniam pokyčiui. Ką žiūrovas pajus ar pagalvos susidūręs su Jūsų skulptūromis?

– Tikiuosi, kad žiūrovai, susidūrę su skulptūromis, pajus tylų, ne konfrontacinį vidinį virpėjimą – ramybės ir subtilios refleksijos pojūtį. Idealiu atveju kūrinys veikia kaip veidrodis: geležinė forma tarsi įžemina, bet kartu atveria erdvę kontempliacijai. Norėčiau, kad žiūrovai patirtų vidinį rezonansą, galbūt švelnų pabudimą ar naują įžvalgą, o ne būtų užgožti reginio įspūdžio.

– Ar žiūrovo judėjimas aplink Jūsų skulptūras yra svarbi kūrinio patirties dalis? Kaip įsivaizduojate šį fizinį santykį su kūriniu – kaip jis prisideda prie bendros idėjos?

– Taip – žiūrovo judėjimas yra esminė patirties dalis. Nesvarbu, ar žmogus apeina skulptūrą, žiūri pro angas, ar eina po pakabintais elementais – keičiantis kampui, šviesai ir perspektyvai, skulptūra „atgyja“. Toks fizinis įsitraukimas akcentuoja transformacijos idėją: kiekvienas žvilgsnio taškas kuria naują kūrinio išgyvenimo būdą, primindamas apie nuolatinį santykį tarp medžiagos ir stebėtojo.

– Kaip evoliucionavo Jūsų kūrybinė vizija nuo pirmųjų personalinių parodų 1980-aisiais iki dabartinių ekspozicijų?

– Pažvelgęs į savo kūrybinį kelią nuo pirmųjų personalinių parodų 1980-aisiais iki dabar, matau, kad pagrindinis impulsas – medžiagos, erdvės ir transformacijos tyrinėjimas – išliko pastovus, nors keitėsi mastelis, technikos, kontekstai. Ankstyvieji darbai buvo labiau introspektyvūs, orientuoti į metalo formą kaip savianalizės priemonę. Ilgainiui kūriniai išsiplėtė erdvėje, įgavo kompleksiškumo per medžiagų sluoksniavimą, bei atsirado didesnis ryšys su vieta ir auditorija. Tačiau kalama geležis, kaip metafora ir medžiaga, išliko kertiniu pagrindu.

– Ar yra pasikartojančių motyvų ar veiksmų (ugnis, kalimas, regeneracija, susibūrimas, santykis su medžiaga), kurie ilgainiui išliko Jūsų kūrybos ašimi?

– Taip – ugnies, kalimo, regeneracijos bei medžiagos ir kūrėjo sąveikos ciklas kuria nuoseklią giją. Ugnis simbolizuoja pažadinimą, kalimas – tapimo procesą, o geležis – ir veikėją, ir liudytoją. Pasikartojančiais motyvais galima klasifikuoti kibirkštis, įkaitusį metalą, kilpas ir angas, simbolizuojančias energijos tėkmę ar jos talpyklas, bei lipdomas metalinių elementų formas.

– Kalbant apie artėjančią parodą AP galerijoje – ar norėtumėte pasidalinti, kaip integruojate koncepciją į konkrečią erdvę? Kaip reaguojate į šviesą, sienų faktūras ar lankytojų srautą?

Rengdamas parodą, atsižvelgiu apšvietimą: šiltus ir šaltus atspalvius, dirbtinius ir natūralius šviesos šaltinius; sienų spalvas ir paviršių faktūrą: lygiai baltas, neapdoroto tinko ar žemės tonų sienas; lankytojų srautus: tikėtinas judėjimo kryptis, sustojimo taškus, perspektyvų linijas. Atsižvelgdamas į tai, orientuoju kūrinius taip, kad formos reaguotų į šviesą ir erdvę – pavyzdžiui, perforuota geležis mestų šešėlinius raštus ant sienų, o kalti paviršiai atspindėtų šviesą, švelniai derėdami su neutraliomis apdailomis. Siekiu, kad erdvei pritaikyti kūriniai – tiek pakabinti, tiek stovintys – harmoningai susilietų su architektūriniu ritmu ir žiūrovo judesiu, skatindami kontempliaciją ir subtilų dialogą.

Paroda bus eksponuojama iki rugsėjo 7 d.