• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2024 01 14 — 02 15
Aidas, Jakšto g. 9, Vilnius

Lenos Chvičijos tapybos paroda „Keletas keistų savaičių“ galerijoje „AIDAS“

Sausio 14 d., sekmadienį, Vilniaus galerijoje „AIDAS“ yra atidaroma tapytojos Lenos Chvičijos tapybos paroda „Keletas keistų savaičių“. Parodoje pristatomi tapybos darbai atspindi spalvos, šviesos ir jos blysknių studiją, kuri yra būdinga abstrakčiojo ekspresionizmo tapybai.

Spalvos kaip simbolio vizualiuosiuose menuose klausimas buvo išsamiai spręstas XX a. dailėje – pradedant nuo elementarios, kone sinestetitinės, „šiltų“ ir „šaltų“ spalvų teorijos ir dailininkų suprematistų ar puristų darbais, kuriuose grynosios pagrindinės spalvos buvo suvokiamos kaip geštaltai, t. y. esminius pasaulio sandaros elementus perteikiantys simboliniai ženklai. XX a. vidurio abstrakčiojo ekpresionizmo ir potapybinio abstrakcionizmo paveiksluose, kuriems yra artima L. Chvičijos tapyba, tapo sureikšmintos nebe elementariųjų spalvų, o subtilių atspalvių ir jų dermės studijos. Atliepiant Josef Albers (1888–1976), Barnett Newman (1905–1970), Ad Reinhardt (1913–1967) ir Mark Rothko (1907–1970) paveikslus, tapytoja savo spalvines kompozicijas formuoja iš etimologiškai „mėlynų“, tačiau visiškai skirtingų turkio, azuro, ultramarino, indigo, violetinio, purpuro ir kitų atspalvių. Formalios pusiausvyros pojūtį tapytoja formuoja mašinaliu, tarytum voleliu aiškiai nubrėžtų geometriškų briaunų piešiniu. Tačiau kaip ir minėtų tapytojų darbuose, šių geometrizuotų siluetų aštrumai kai kur yra išryškinami, tačiau dažniausiai yra tartum nugludinami, nutrinami ir panardinami į miglą. Toks skirtingo briaunų aštrumo įspūdis tapytojai padeda formuoti planus: abstrakčios kompozicijos anaiptol neatrodo plokščios, L. Chvičija tyčia provokuoja konkretizuotus siluetus suvokti kaip pirmąjį paveikslo planą, kuomet vis labiau ūkanoti siluetai atlieka į tolumą nusitęsiančių begalybės planų vaizdmenį. Nepaisant itin geometrizuotų kompozicijų, dailininkė į šias nuasmenintas geometrines formas įveda aiškius savo pačios rankos ženklus. Šie ženklai – tai  perregimi, minkšti, plačiais brūkšniais atlikti kryptingi potėpiai, pro kuriuos tarsi pro vualį persisšviečia apatiniai drobės pasluoksniai. Autorė šiais dažo kvėptelėjimais ant drobės kuria ne konkretizuotas spalvines dėmes, o kone labradorescenciją primenančius atšvaitus ar marmuruotus paviršius. Atskiruose darbuose iš tiesų galima pamatyti aliuzijas į blysnius ar per prizmę išsakaidytą šviesą, kuomet migloti geometriniai siluetai suspindi visu vaivorykštės spektru.

Tačiau iš tikrųjų L. Chvičijos paveikslai nėra grynosios spalvinės abstrakcijos. Kai kurių paveikslų pavadinimai (pvz. „Žvėryno vakarai“) išduoda, kad mįslingus drobių siluetus turėtume traktuoti kaip regimosios realybės atvaizdus. Šiam paveikslų suvokimui komunikuoti tapytoja palieka aiškius indeksikalius ženklus – darbuose atsirandančios kiaurymės turi būti traktuojamos kaip gretimo namo langas, apšviestas iš vidaus, intensyviai su bendru paveikslo koloritu kontrastuojantys taškai turi būti suvokiami kaip tolimų namų ar lempų šviesos, o viename iš paveikslų galime matyti ir „Peperio vaiduoklio“ principu atspindėtą, visiškai kitame nei įprasta, tarsi pro peršviečiamą stiklą matomame kontekste sklandantį, profilį. Perregimus tapytojos potėpius ir geometriškus, bet neįprastai fragmentuotus pavidalus tuomet galime įsisąmoninti kaip tamsiuoju paros metu matomus atspindžius languose ar vitrinose. Kuomet ateina sutemos, bet kuris permatomas stiklo paviršius tampa veidrodžiu, tačiau šis veidrodis atspindi tik tuos daiktus ir tik tiek, kiek jie yra apšviesti intensyvia ryškia šviesa. Šešėliuotos objektų pusės tuo metu lieka neatspindėtos, todėl stiklas šiose vietose lieka perregimas, rodantis ne atspindį, o tai kas yra giliau už jo paviršiaus. Kartais, kuomet stiklų yra daugiau, daugybiniai atspindžiai susidėlioja į kurioziškas, beveik siurrealias geometrinių atšvaitų kompozicijas. Stikle dubliuotai atspindėtų miestovaizdžių siužetus kūrė precizionizmo tapytojas Charles Sheeler (1883–1965), o L. Chvičijos paveikslai lygiai tokiu pačiu principu atveria perpektyvą į neįprastai persidengusius tolimuosius planus. Toks iškraipyto, ne tikroviško, bet iliuziško vaizdinio redukavimas į abstrakčią kompoziciją smarkiai atliepia abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojo Richard Diebenkorn (1922–1993) tapybą (jeigu ne ankstyvojo abstrakcionizmo tapytojo František Kupka (1871–1957) išlavintą žvilgsnį į supantį išorinį pasaulį) ir Hans Hofmann (1880–1966) vaizdinio konstravimo principus. Tačiau L. Chvičija šviesos ir atspindžių įspūdį formaliai dar labiau sustiprina fiziniu blizgiu laku padengtu – kai kada dalinai ten kur ji nuprendė, kai kada pilnai – paveikslo paviršiumi. Drobės ne tik perteikia skirtingai blikuojančio priklausomai nuo to, kokiu kampu į jį pasižiūrėsi, stiklo įspūdį, tačiau primena ir fotografinio popieriaus sidabrišką spindėjimą. Taip kuriama iliuzija, kad autorės nutapyti vaizdiniai gali būti pamatyti ir realybėje.

Į slėpiningą grynųjų konceptų pasaulį L. Chvičija žengia per neįprastai atspindėtą regimąją tikrovę. Plotmėje tarp realybės ir iliuzijų, tarp atvaizdo ir abstrakcijos skendintys šešėliuoti L. Chvičijos paveikslai kviečia įsijausti į visas tamsoje išryškėjančias naktines šviesas ir jų darnos pajautą. Pirmapradę harmoniją šiame miglotų atšvaitų pasaulyje gebančias perteikti spalvines tapytojos kompozicijas parodos lankytojai galės apžiūrėti iki vasario 15 dienos.

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas