Kristinos Mažeikaitės paroda „Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“ Šiaulių dailės galerijoje

Kovo 24 d., penktadienį, 17 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) atidaroma tapytojos Kristinos Mažeikaitės paroda „Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“. Paroda veiks iki balandžio 15 d.

Man įdomu tapyti žemę. Sukurti žemę. Ir dar įdomiau joje įtapyti šviesą. Šviečianti žemė! Šis paradoksas mane ypač „pagavo“ 2018 m., kuomet pristačiau ciklą „Degančios saulės namai“. Tačiau tuose paveiksluose dangaus buvo nedaug, o švietė žemė. Žemė, kuri tarsi skleidė per amžius suakumuliuotą saulės energiją.

2022-aisiais, žiemą, man iš minties niekaip neišėjo „degančios žemės“ motyvas. Radosi darbai „žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“. Atrodytų, kad jei tapoma deganti žemė, turėtų aplink svilti nuodėguliai, o paveiksluose lietis raudonos liepsnos. Bet man tai atrodė per paprasta. Manoji deganti žemė buvo tyli, kantri ir susikaupusi. Šviečianti tarsi pati iš savęs. Su aliuzijomis į renesanso meistrų tapybą, atkartojanti jų koloritą ar atskirus fragmentus.

Šiuose paveiksluose nebuvo žmogaus. Žmogaus mastelis buvo tarsi per smulkus, į peizažą žiūrėta per pasaulio sandaros prizmę. O tapant paveikslus bandyta įsijausti į žemės sluoksnių persidengimus, požeminius vandens šaltinius ar lėtą litosferų judėjimą. Kita vertus, atskiruose paveiksluose galima justi žmogaus žvilgsnį į peizažą, į tolimą jo horizonto liniją, žvilgsnį tarsi tikintis kažko, kas būtų atrasta anapus horizonto linijos, bet kartu suprantant, kaip tai neįmanoma.

Sukūriau visą seriją „degančios žemės“ tema. Paskui prasidėjo karas ir kurį laiką netapiau.

Man taip pat įdomu per savo kūrybą spręsti kūrėjo klausimą. Kokia jo vieta? Ką gali kūrėjas? Kokios kūrybos galimybės? Ką dar galima sukurti? Tad „deganti žemė“ – tai ir kūrėjo metafora, kūrėjo egzistencijos išgyvenimas bei santykio su auditorija išraiška.

Žemės/ peizažo motyvo studija ir kūrėjo egzistencijos permąstymas tampa kertiniais parodos raktažodžiais. O kūrybos procese tai darniai susilieja į vieną – į kūrėjo gyvenimo patirtį.

***

Mano kūryboje dominuoja transformacijos principas, kai pirminis vaizdas yra perkuriamas, transformuojamas, vizijai realizuoti. Mano tapybai taip pat didelį poveikį yra padaręs domėjimasis architektūra. Paveikslai tarsi konstruojami, „statomi“ iš skirtingų potėpių, linijų, dėmių, pasitelkiant griežtus komponavimo principus, Gilles Deleuze žodžiais tariant, iš pradinio chaoso įvedama griežta, struktūruota tvarka. Ne kartą esu girdėjus mano paveikslus apibūdinant kaip architektūriškus. Manau, tokį pojūtį lemia ir tai, kad nors mano tapyba ekspresyvi, gestinė, joje nėra atsitiktinio proveržio, neapgalvotos konvulsijos. Kiekvienas potėpis turi savo vietą. Architektūros principai atsispindi ir parodos eksponavime, kur ypatingas dėmesys skiriamas į tai, kaip žiūrovas vaikščios po erdvę, koks pojūtis bus kuriamas, kokie vizualiniai ryšiai atsivers. Galiausiai, apibūdindama savo paveikslus pasitelkiu figuratyvumo sąvoką. Čia vėlgi perinterpretuoju Gilles Deleuze filosofiją ir figuratyvo sampratą, kurią jis apibūdina kaip grynai nenaratyvinę, išsivadavusią nuo bet kokių klišių. Figūros elementą aš sieju su visa drobe – paveikslas kaip figūra su taktilinėmis savybėmis. Paveikslas, kuris Tave traukia, slegia, primena.

Sujungus visus šiuos elementus, kuriamas daugiasluoksnis paveikslas, kur sugula ne tik dažų sluoksniai ar meno istorijos įtakos, bet ir atminties, patirties sluoksniai. Iš vienos pusės gali atrodyti, kad tai tik tapybos darbas, tik „gražus“ peizažas. Bet per suakumuliuotus spalvinius kodus ir tapybines raiškos priemones, ramus peizažo vaizdas gali savyje talpinti ir skaudžią atmintį. Taip asmeninės patirtys tampa bendromis. Čia nebėra vieno konkretaus peizažo, nebėra vienos konkrečios lokacijos. Tai yra tik visi Tavo kada nors patirti peizažai, ir laikas, tekėjęs pro juos.

– – –

Kristina Mažeikaitė (g. 1987,Vilniuje) – menininkė, tapytoja. Tapydama ji eksperimentuoja su mega formato drobėmis ir tapybinėmis raiškos teikiamomis galimybėmis. Pasitelkdama abstrahuotą raišką ir atsisakydama naratyvinio vaizdo, autorė nagrinėja žemės sandaros struktūras, laiko tėkmės, egzistencinės būties patirtis. Jungdama koncepciją su tapybine forma, paveikslais kuria taktilines patirtis. Todėl kiekvienos parodos architektūra – tai įtrauki paveikslų instaliacija. Tapytoja 2015 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, tapybos magistrantūrą; 2014 m. pelnė Ary Stillman vardo stipendiją. Kūriniai eksponuoti individualiose parodose: „Gates to the Garden“ (Vilniaus rotušė, 2023), „Niekieno žemė“ (galerija „Arka“, 2021), „Saudade“ (Antano Mončio namai-muziejus, 2021), „Degančios saulės namai“ (Pamėnkalnio galerija, 2018), „Rojaus obuoliukai“ (Šv. Jono gatvės galerija, 2018), „Tapytojo peizažas“ (Energetikos ir technikos muziejus, 2016) ir kt.