Kęstučio Pleitos paroda „Kol nieko neįvyko“ Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje Baltojoje galerijoje

Kęstutis Pleita. Iš serijos „Nidos chrestomatija“, 2024

Liepos 24 d., ketvirtadienį, 17.30 val., Baltojoje galerijoje (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje) atidaroma vilniečio muziko ir fotografo Kęstučio Pleitos personalinė paroda „Kol nieko neįvyko“. Kuratorė Danguolė Ruškienė. Ši paroda – tai kvietimas atsidurti ne įvykio centre, bet sustoti šiek tiek anksčiau. Akimirkoje, kurioje dar nieko nenutiko, bet nuojauta jau palengva sklinda ore. K. Pleita savo fotografijose nesiekia fiksuoti svarbių įvykių ar dramatinių kulminacijų – priešingai, jis tyrinėja trūkinėjantį laukimo momentą, laiką, kai viskas galėtų nutikti, bet vis dar lieka sustingę, virpėjime tarp intencijos ir atomazgos. Paroda veiks iki rugsėjo 27 d.

„Yra akimirka, kuri neturi įvardijimo. Akimirka, kai dar niekas nenutiko, bet kažkas jau prasidėjo. Ji tiršta, įsielektrinusi ir kartu – vos apčiuopiama. Tai ne laikas, o būsena – tarp veiksmo ir neveiksnumo, tarp žvilgsnio ir vaizdo, tarp pajudėjimo ir sustojimo, klausimo ir atsakymo. K. Pleitos fotografijos kviečia į šią ribinę erdvę – (ne)įvykio teritoriją, kurioje negalioja jokie įprasti dėsniai. Čia svarbus ne pats faktas, bet laikas, patiriamas prieš jį. Ne patirta patirtis, bet ruošimasis kažką patirti. Kelias ir laikas iki to momento, kuomet kažkas įvyks.

Autoriaus fotografijose laikas nei cikliškas, nei linijinis, todėl atrodo gana painus. Tai nėra etapas po etapo, įvykis po įvykio. Jo laikas virpa, pulsuoja, tarsi įstringa tarp tiesiamos rankos ir prisilietimo. Jo fiksuojami vaizdai nenurodo nieko svarbaus. Kartais susidaro įspūdis, kad jis siekia atskleisti, įvardyti, parodyti grožį. Tačiau, tai tik pirminis įspūdis. Viskas daug sudėtingiau, nes paviršinis piešinys, puikiai valdoma kompozicija, šviesa, pilkos gradacija, netgi grūdas gramzdina į giluminius prasminius sluoksnius. O čia prasmės, kaip ir sąvokos tirštėja, koreguojasi, kartais net mainosi jų reikšmės ir „svoriai“. Pradedi painiotis tarp savų paaiškinimų ir minčių, kol galop supranti, kad vaizdai fiksuojami ne todėl, kad jie nurodo kažką svarbaus. Priešingai – todėl, kad jie slepia savyje netikslumą, neišbaigtumą, miglotą tikėjimą, galimybės tankį. Fotografija čia veikia ne kaip įrodymas, o kaip nuoroda į tai, kas turėtų įvykti, bet kažkodėl dar nevyksta. Kaip užsitęsusi pauzė muzikoje, kai lauki garso, bet nenumanai link kur jis nuves. Lyg taupyklė, kurios nesinori sudaužyti, nes laukimo akimirka teikia daug daugiau malonumo, nei faktas – atsakymas. Lyg dovana, kurios neišpakuoji – nes tos patirties, kuri yra „prieš“ vertė gali būti didesnė už patirtį „po“ – dovaną išpakavus.

(Ne)įvykis K. Pleitos fotografijoje tampa turiniu. Tai nėra tuštuma – veikiau atvira, vis dar neužpildyta įvykiu erdvė. Tarp žingsnio ir susitikimo. Tarp atmerkiamų akių ir išvydimo. Tarp šviesos ir jos atspindžio. Fotografo vaizdai yra sąmoningai atitolinami nuo žmogaus. Fiziškai jo čia nėra, bet jaučiamas jo buvimas, kažkur sklando jo mintis, kurią atpažinti nesinori. Siekis – ne demaskuoti, išsiaiškinti, išpakuoti. Šio autoriaus siekis – pratęsti akimirką nuo… iki… Pajusti visus patirties etapus, kai esi nežinioje, neapibrėžtume, delsime, laukime. Kaip tai bepavadintum. Kai nesi pasiekęs to, ką ketini pasiekti, kai nesi atvėręs to, ką ketini atverti, kai nesi sutikęs to, kurį tikiesi sutikti. Gamtos fragmentai, architektūros detalės, jūros horizontai ar augalų siluetai fiksuoja ne realybę, o mintį apie tai. Tai – vietos ir objektai, kurie sąmoningai fotografuojami tam tikru metu – kai netrukdo konkretumas, kai įmanoma išvengti garso ir tylą paversti verte. K. Pleita stoja į tų fotografų eilę, kurie vengia įvykio tam, kad galėtų kalbėti apie save, t. y. patirtis, kurios jiems svarbesnės už įvykį; apie būsenas, kurios svarbesnės už įrodymus; apie iliuziją, nes ji vertingesnė už realybę.

K. Pleitos fotografija klausia: kas vyksta, kai nevyksta nieko? Ar išgyvenama laukimo, delsimo būsena gali būti svarbesnė už faktą. Kuri patirtis yra svarbesnė? Tarp šių vizualių monologų išryškėja žmogaus buvimo poetika – akimirka, kai dar niekas neatsitinka, bet tik dėl to viskas įmanoma. Būtent tada atsiveria galimybė – mąstyti, jausti, įsivaizduoti. Ir malonumas būti. Tai tas momentas, kai veidrodis dar neatspindi atvaizdo, bet netrukus tai įvyks.

Kęstutis Pleita. Iš serijos „Prieš tai“, 2024

K. Pleitos paroda kviečia ne žiūrėti, ne ieškoti, o išbūti nežinioje. Nežinią autorius pasiūlo kaip pagrindinį jo kūrinių vertės kriterijų. Jo fotografijos – atidūs laukimo pavidalai, kurie idealizuoja realybę, leidžia žvilgsniui klaidžioti po mintį ir tikėtis to, kas greičiausiai neįvyks. Neatsitiktinai pasirinkta ir ekspozicijos struktūra – lėta, paliekanti daug erdvės interpretacijoms, kur stovėjimas ar grįžimas atgal svarbesnis už judėjimą pirmyn. Autorius kviečia pratęsti būseną „prieš“ – ne visuomet pastebimą, bet atkreipus dėmesį, atmintyje užsiliekančią žymiai ilgiau nei demaskuotas faktas. Galbūt esmė slypi tame, kad netikrumas yra tikriausia, ką galime patirti.“

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

Kęstutis Pleita (g. 1981 m.) nuo mažens mokėsi muzikos ir yra diplomuotas muzikas, groja LNOBT simfoniniame orkestre. Fotografija jo pasaulyje organiškai gyvuoja šalia muzikos ir teatro. Yra surengęs tris personalines parodas, viena jų – „Jūra“ 2008 m. vyko Thomo Manno festivalio metu, Nidoje. Nuo 2014 m. dalyvauja Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos bendrose parodose. Kuria ir eksponuoja analoginę fotografiją, pats ryškina juostas, asmeninėje fotolaboratorijoje spausdina nuotraukas. 2014 m. Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos parodoje Energetikos ir technikos muziejuje prisistatė su fotogramų serija „Išsiduodantys kūnai“, 2015 m. eksponavo instaliaciją „Šiukšlės“ iš 36 skaidrių, kuriose buvo užfiksuoti radiniai, atkasti tvarkant gėlyną po savo langu. 2015 m. ir 2018 m. eksponavo fotografijas iš serijos „Vilniaus isterija“. 2018 m. fotografijų seriją „Kartais aš šoku“, kurioje – autoportretai sidabro želatinos antspauduose, pristatė Minsko šiuolaikinio meno centre (Baltarusija) ir SH|CH galerijoje (Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalyje). K. Pleita gyvena ir kuria Vilniuje.

Bibliotekos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais 10–19 val., šeštadieniais 10–17 val. Sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.

Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie skelbiami įvairiose medijos priemonėse renginio viešinimo tikslais.