Kasmetinė vasaros paroda Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje

Birželio 15 d., šeštadienį, 18 val. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3, Nida) įvyks parodos „Neišvengiamas rezonansas: Qworkaholics Anonymous III“ atidarymas.

2020 m. Naujajame Delyje (Indija) įkurtas „Party Office“ – meno ir socialinė erdvė ir laikas, kviečiamas(-a) į Vilniaus dailės akademijos Nidos meno koloniją kuruoti kasmetinę vasaros parodą (2024 m. birželio–spalio mėn.) ir menininkų rezidenciją (nuo 2024 m. gegužės iki birželio mėn.).

Parodą kuruoja menininkė(-as)-kuratorė(-ius) Vidisha-Fadescha, „Party Office“ įkūrėja(-s) ir direktorė(-ius). Parodoje dalyvauja pradedantieji ir karjeras įpusėję menininkai, dažniausiai gyvenantys toli nuo savo tėvynių – šalių, turinčių skirtingą kolonijinę istoriją ir dabartį. Anna Ehrenstein, Blue Paul Fleming, Gabrielė Gervickaitė, Margot Vic, Malik Irtiza, Mihaela Drăgan, Mila Kostianá, Rafiki, Noor Abed, Pêdra Costa, Queer Falafel, Shripad Sinnakaar, Simon(e) Jaikiriuma Paetau + Natalia Escobar ir The Albanian Conference (Anna Ehrenstein, Fadescha, Rebecca Pokua Korang, DNA).

Paroda atidaroma birželio 15 d., šeštadienį, o sekmadienį lauks dvylikos valandų trukmės programa prasidėsianti 18 val. ir pasibaigsianti 6 ryto. Reziduojantys menininkai Blue P. Fleming, Margot Vic, Queer Falafel, Pêdra Costa ir Fadescha skaitys paskaitas ir rodys performansus. Taip pat vyks filmų peržiūra, klausymosi užsiėmimas ir vakarėlis.

Gabriele Gervickaite, 03, 2018

Visos parodos metu, nuo birželio iki spalio mėnesio, kartu su „Party Office“ kuruojama filmų peržiūrų ir paskaitų programa, NMK pakvies Lietuvoje gyvenančius organizatorius ir menininkus kritiškai iliustruoti savo poziciją rasiniame, pokolonijinio nacionalizmo, pasaulinės ekonomikos ir neoliberalizmo diskurse.

Poezijos, performansų vaizdo įrašų ir video meno pagalba „Resonance Beyond Escape: Qworcoholics Anonymous III“ paroda iliustruoja sudėtingų ir įvairių kolonijinių istorijų panašumus. Mes jas įkūnijame ir esame jų apsupti bei reikalaujame agentyvumo savo istorijos pasakojime ir kolektyvinės sąjungos prieš dominuojančią tvarką.

Savo eilėraštyje „Begumpura“ Shripad Sinnakaar klausia „kiek kartų̃ reikia, kad išsipildytų svajonė“ ir troškimas gyventi pasaulyje be kastų? Noor Abed filmas „Our Songs Were Ready for All the Wars to Come“ archyvuoja įkontekstintas istorijas per „liaudies pasakojimus“, kaip įprastą emancipacijos būdą, kuris padėtų žmonėms pakeisti dominuojantį Palestinos socialinio formavimosi diskursą. Prieš kastas nusiteikęs eruditas dr. B.R. Ambedkar rašė: „Esu kaip uola, kuri netirpsta, bet keičia upių vagas. Kad ir kur bebūčiau, niekada neprarasiu savo tapatybės“, teigdamas, kad solidarizuodamiesi neprarandame savo individualumo.

Ms. Rafiki

Queer Falafel iš Libano, kuris savo išlaisvinamaisiais performansais ir muzika perteikia paties patirtą sionistų okupacijos smurtą ir kasdienę ksenofobiją, parodys savo naują video kūrinį. Lietuvių menininkė Gabrielė Gervickaitė eksponuos savo video kūrinį, kuriame vaizduojami sovietmečio medicininių iliustracijų koliažai, įklijuoti į naujus peizažus. Menininkė siekia suprasti šių vaizdinių etiką ir įtaką. Rafiki nuotrauka pagerbia Kongo genocido atminties dieną ir primena apie nuolatinį smurtą, vykdomą prieš jos žmones. Kitose nuotraukose Rafiki dalijasi bendrai sukurtais šydais, ant kurių karoliukais išsiuvinėti žodžiai: GA-ZA, C-ON-GO ir PE-AC-E (lt. taika).

Pêdra Costa, Whispers & Echoes, 2024

Vanduo yra įprasta, dažniausiai fizinė, daugelio meno kūrinių vieta, kuri veikia kaip poreikis, ryšys ir liudytojas. Pedra Costa darbas „The Lady in White“ 2015 m. buvo atliktas Ponta Negra paplūdimyje, Natalyje, Brazilijoje, kur ji užaugo. Rezidencijos Nidoje metu, šią vasarą, ji atliks panašų performansą ant Parnidžio slenkančios Kuršių nerijos pakrantės smėlio kopos, vilkėdama savo rankų darbo suknelę, sukurtą iš suaugusiųjų sauskelnių. Abiejose vietose Antrojo pasaulinio karo metais buvo dislokuoti kariškiai. Savo video kūrinyje „In Search Of Apples, Almonds And Cherries“ Malik Irtiza vaizduoja juodai vilkinčią figūrą, einančią per slėnį Kašmyre su rasto liežuvio gabalėliu. Tokie simboliai reiškia daugiau nei jų materialumas.

Sufijų mistikas Rumi rašo: „Dirbkite nematomame pasaulyje tiek pat sunkiai kiek ir realiame.“ Menininkai Pêdra Costa, Anna Ehrenstein ir Blue P. Fleming, gyvena abiejose sferose. Neapčiuopiamame pasaulyje jie atsiduria per burtažodžius, hipnozę, altorių, netradicines seksualines praktikas ir pan. Anna Ehrenstein eksponuoja garso kūrinį – hipnozės seansą, padėsiantį jums pamiršti imperinio smurto architektūrą debesyje. Parodoje taip pat eksponuojamas Michela Drăgan, kuri(-is) suformavo Romų futurizmo idėją, burtas prieš fašistus.

Party Office b2b Fadescha, Kassel, 2022. Fot. Nils Klinger

2014 m. sausio 26 d. Vatikane, Italijoje, popiežius paleido du taikos balandžius, prašydamas taikos Ukrainoje; šiuos balandžius iškart užpuolė varna ir žuvėdra. Maya Angelou eilėraštyje „Paukštis narvelyje“ (1969 m.) rašo: „Paukštis narvelyje gieda su baiminga gaida apie nepažintus, bet vis dar trokštamus dalykus.“ Šioje parodoje naudojame Vatikano varnos pavidalą, kaip Mėlynosios paukštės simbolį. Ji vertinama kaip kolektyviškumo pavyzdys, metantis iššūkį organizuotoms teisingumo viršenybės struktūroms, kurios nesugeba apsaugoti visų nesaugiai gyvenančių ir palaiko nelygybę. Varnos ir krankliai – stebuklingi raganų palydovai, dažnai aptinkami lietuvių pasakose. Šias pasakas iliustruoja medinės skulptūros Raganų kalne, esančiame netoli Juodkrantės, o paminklai nerijoje taip pat byloja apie pagonybės archyvus, dėl imperializmo prarastus papročius ir bendruomenę. „Yra toks balso tembras, kuris atsiranda dėl to, kad nesi girdimas… Jį pastebi tik kiti, kurie nėra girdimi dėl tos pačios priežasties“ – tai eilutės iš paskutinio Audre Lorde deklamuoto eilėraščio (1992 m.) „Aidai“. Šis eilėraštis įkvėpė parodos pavadinimą. Mėlynoji paukštė reikalauja ne tik savo, bet ir už jos narvo esančių figūrų laisvės.

Šalia rezidencijos vykstančioje parodoje Fadescha su savo Qworkaholics Anonymous projektu – menininkų rezidencijos kuratoriniu pagrindu – kviečia skirtingų rasių ir tautybių, queer ir trans žmones, perdegusius dėl rasistinės ir transfobiškos neoliberalios ir barbariškos socialinės tvarkos, susiburti draugėn ir pasisemti savigarbos, atsiriboti nuo persidirbimo kultūros ir sugrįžti prie savo vertybių ir poreikių. Gegužės–birželio mėnesiais menininkai NMK praleidžia nuo penkių iki devynių savaičių. Menininkų rezidencija taip pat tampa pedagoginiu procesu, kurio metu dalyviai mokosi vieni iš kitų, kurdami saugią erdvę ir rūpindamiesi vieni kitais.

Paroda veikia birželio 16–spalio 6 d.

Rezidenciją ir parodą „Resonance Beyond Escape: Qworkaholics Anonymous III“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Neringos savivaldybė.