Juozui Tumui-Vaižgantui dedikuota paroda Dailininkų sąjungos galerijoje

Lapkričio 7 d., ketvirtadienį, 17 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma vizualaus meno paroda „Tematau vienintelį tikslą – mylėti dailę“, dedikuojama rašytojui, meno kritikui, visuomenės veikėjui Juozui Tumui-Vaižgantui (1869-1933). Parodos vyksmo metu bus įgyvendinta speciali edukacinė programa, skirta mokyklinio amžiaus vaikams.

Projekto menininkai: Laima Drazdauskaitė, Tomas Genevičius, Patricija Gilytė, Petras Lincevičius, Vladas Oržekauskas, Povilas Ramanauskas, Aistė Ramūnaitė, Rosanda Sorakaitė, Ramunė Staškevičiūtė, Aušra Vaitkūnienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Kuratorė – dr. Kristina Budrytė-Genevičė.

Šiemet sukanka 150 metų, kai Anykščių krašte, Maleišiuose, gimė Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis prisimenamas ne tik mokyklose ar privalomose programose. Įvairiomis meninėmis formomis ir kultūriniais renginiais paminimas legendinis kanauninkas rašytojas Vaižgantas: surengta istorinė dokumentinė paroda ir literatūros skaitymai Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, šiemet bus išleistas Vaižganto raštų paskutinis tomas (25), skirtas epistoliariniam žanrui, o Dailininkų sąjungos galerija (Vilnius) parengė projektą „Vaižganto pasaulis šiuolaikinėje dailėje“, kurio kontekste organizuojamos parodos Anykščiuose, Vilniuje bei Kaune.

Kristina Budrytė-Genevičė: „Pamėgkime dainą-dailę!“ – pakiliai 1918 metais rašė Vaižgantas. Jeigu kas ir galėjo taip kalbėti to meto kovų akivaizdoje, tai tik Vaižgantas: „Grumtynėse dėl tikrų ir pasvajotųjų laisvių ir teisių, neišskiriant nė teisės sauvalioti, bijau, kad mes netaptume laukiniais. Ir kad taip neatsitiktų, aš tematau vienintelį tikslą – mylėti dailę“.

Tarsi atviru manifestu jis kreipėsi laikraštyje į jaunos Lietuvos Respublikos piliečius: „Pamėgkime dailę, nesišalinkime jos. Ji mums visakeriopai atsigerins“. Tekstą baigė pranašiškai: „Neproteguoti? Nepriminėti visuomenei, kad savo talentingųjų neužmirštų? Ne! Minėkime juos – jie mums reikalingi” (J. Tumas, „Lietuvos aidas“, 1918 11 01). Ir taip iki savo mirties jis rūpinosi menininkais ir kultūra. Dar ir dabar menininkų būrelis, įžengęs į Vaižganto memorialinį muziejų-butą, vedėjo Alfo Pakėno pasitinkamas žodžiais – „kaip Vaižgantas būtų džiaugęsis, matydamas savo namuose tiek daug kūrėjų!“.

O čia susirinko vienuolika meno išpažinėjų, pasirinkusių ne tik tapybą, bet ir konceptualų piešinį, akvarelę, skaitmeninę grafiką, tekstilę ar video menus. Tiek daug meno briaunų nurodo ir į Vaižganto įvairiapusiškumą: jis domėjosi ne tik tradicinėmis meno rūšimis (teatras, dailė), bet rašė ir apie tuomet dar naujus menus – kiną, fotografiją. Todėl ne tiek svarbu, kokia menine forma rekonstruojame prisiminimus apie kunigą-rašytoją, bet kokį turinį atsinešame iš pusantro šimto metų laikotarpio sluoksnių. Įprasta apie kokią nors istorinę vietovę sakyti, kad ji slepia savyje daugiasluoksnį gyvenimą, bet asmenybė daugiasluoksniškumo turi taip pat daug; o kai kurie sluoksniai gali atsiverti tik dabar, po ilgo laiko.

Nenuostabu, kad daugelis menininkų, dalyvaujančių parodoje, kaip išmintingi archyvarai, iš vieno kito Vaižganto daikto, prisiminimo, mintyse atkurtos vietos ar seniai nutikusios istorijos išskleidžia visą pasaulį; drąsiai improvizuoja Vaižganto tema, suteikia istorinei rekonstrukcijai naujas menines erdves ir struktūras. Galbūt jie ieško tam tikrų simbolių, ką Balys Sruoga Vaižganto tekstuose vadindavo – „vaizdagarsiais“. Anot Sruogos, jie labai galingi: „gausūs, puošnūs, kad ir sunkiausią epišką svorį galėjo vėjais paleisti. (…) Ir veržias Vaižganto kūryba iš jo dvasios, kaip šviesioji verdenė iš požemio – iš nežinomo šaltinio. Tarytum žemėj paslėptoji galia tais vaiskiais krištolais pasilieja saulės spinduliuose“ (B. Sruoga, „Vairas“, 1929. Nr. 9).

Vaižgantas parodos kūriniuose tiesiogiai nevaizduojamas, bet jo pajutimas stiprus, kaip ir minėtasis vaizdagarsis. Per kolektyvinius simbolius ir kiekvieno parodos dalyvio kurtą savotišką vaižgantišką ikonografiją, atsiskleidžia paprasta tiesa: Vaižgantas nėra stabilus monolitinis darinys, kažkada seniai išmoktas ir primirštas. Jis kaip ir jo nepamainoma eisena: plaukianti, skriejanti, judanti dalelė tarp mūsų visų, ir istorijoje, ir dabartyje.“

Paroda vyks iki lapkričio 19 d. Parodos lankymas ir edukaciniai užsiėmimai – nemokami tačiau būtina išankstinė registracija el. paštu dsg@dsgalerija.lt.

Projekto partneriai: Anykščių menų centras, Angelų muziejus – Sakralinio meno centras, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus.

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Iliustracijoje: Aušra Vaitkūnienė. VAIŽGANTO RŪBAS. 2019