Ivetos Šmidt paroda „Greiž*“ Lukiškių kalėjime 2.0

Kovo 20 d. 18 val. Lukiškių kalėjime 2.0 (flygelyje) įvyks Ivetos Šmidt parodos „Greiž*“ (*pilkšvai smėlinė spalva) atidarymas. Paroda vyks iki balandžio 20 d.

„Laisvė be individualumo yra tik iliuzija“ Albert Camus

Ši paroda, įrengta atšiauriuose, aidinčiuose istorinio Lukiškių kalėjimo koridoriuose, yra intymi ir verčianti susimąstyti kelionė per asmeninio ir visuomeninio įkalinimo sluoksnius. Menininkė kalėjimo aplinką naudoja tam, kad sustiprintų vidinių „kalėjimų“ – tų sienų, kurias mes statome savyje dėl išorinio spaudimo ir savo pačių nustatytų apribojimų – tyrinėjimą.

Paroda apima tris skirtingus kambarius, kurių kiekvienas skendi savo spalvose – raudonoje, mėlynoje ir žalioje – simbolizuojančiose skirtingas emocines būsenas ir apmąstymų momentus. Šios erdvės, kaip ir pats kalėjimas, yra ir fizinės, ir metaforinės, kviečiančios žiūrovus susidurti su laisvės ir įkalinimo ribomis savo gyvenime.

Raudona, pavojaus, aistros ir galios spalva, skatina mus sustoti ir suabejoti, ar mūsų reakcijos ir troškimai iš tiesų priklauso nuo mūsų pačių, ar jie yra visuomenės lūkesčių produktas. Mėlyna spalva siūlo ramesnę, labiau introspekcinę erdvę – kontempliacijos kambarį, kuriame kova už autentiškumą susiduria su abejonių dėl savęs izoliacija. Galiausiai žalioji spalva suteikia atgimimo jausmą, viltingą laisvės nuo nematomų šiuolaikinį gyvenimą lemiančių suvaržymų viziją.

Šioje parodoje menas pristatomas ne tik kaip pasyvi patirtis. Ji reikalauja įsitraukti į asmeninės autonomijos, autentiškumo ir vaidmens, kurį atliekame statydami savo pačių narvus, klausimus. Šalta, slegianti Lukiškių kalėjimo aplinka tampa puikiu fonu šiam pokalbiui. Kadaise buvęs fizinio įkalinimo vieta, dabar kalėjimas atspindi psichologines kliūtis, nagrinėjamas menininkės darbuose, todėl kiekvienas kambarys tampa visceraliniu tyrinėjimu, kaip apribojame savo mintis, emocijas ir kūrybiškumą.

Socialinės žiniasklaidos paviršutiniškumo epochoje, kurioje vyrauja „greige“ minimalizmas – smėlio ir pilkos spalvos estetika be charakterio, ši paroda duoda atkirtį: ar šiuolaikinės vizualinės kultūros dominavimas socialiniuose tinkluose nėra paskatinęs kūrybos skurdumą? Visa ši monochrominė tuštuma sukuria jausmą, kad pasaulis grimzta į nuobodulį, praradęs gebėjimą būti ryškus ir drąsus.

Menininkė kritikuoja tuščiavidurį vizualinės kultūros vienodumą ir prašo dar kartą apsvarstyti, kiek kainuoja prisitaikymas prie tendencijų, kurios atima individualumą. Apmąstant didžiulį spaudimą prisitaikyti prie siaurų „Instagram“ estetikos ribų, paroda tampa ne tik meniniu pareiškimu, bet ir raginimu išsivaduoti iš konformizmo kalėjimo.

Šį apmąstymą perkėlus į buvusio kalėjimo ribas, paroda virsta gilia meditacija apie pačios laisvės prigimtį – tiek apie tai, ką sau leidžiame, tiek apie tai, ko mums neleidžia aplinkinis pasaulis. Tai šventė, skirta sienų griovimui, iššūkiui normoms, kurias dažnai priimame be jokių abejonių, ir viso spektro to, kas esame, priėmimui.