Grupinė paroda „Mimezės” Žeimių dvaro sodyboje (Aikas Žado Laboratory*)

Rugpjūčio 27 d., šeštadienį, 18.30 val. Žeimių dvaro sodyboje (Draugystės g. 33, Žeimių mstl., Jonavos raj. ) vyks grupinės parodos „Mimezės” atidarymas. Atidarymo metu 18.30 val. vyks specialus turas, 21.00 val. – vėlyvos vasaros šokiai su Certo ir DODOMUNDO su Antanu Lučiūnu. 

Vėliau, parodos lankymas galimas iki spalio 1 d. pagal išankstinį susitarimą šiuo tel. nr.: +37061002855 arba el.p. info@aikaszadolaboratory.com. Parodos lankymas ne atidarymo metu yra mokamas, visos gautos pajamos bus skirtos Žeimių dvaro sodybos restauracijos darbams.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Domas Noreika, Delphine Lejeune, Aistė Ambrazevičiūtė, Eglė Ambrasaitė, Ieva Marija Andrulytė, Enrika Stanulevičiūtė, Ieva Gudelaitytė, Aušra Vismantaitė-Silva, Jerzy Zieliński

Parodos kuratorė: Eglė Ambrasaitė
Parodos architektas: Domas Noreika
Parodos dizainerė: Aušra Vismantaitė-Silva
Fotografijos dizainas: Helin Sahin
Fontas: Gailė Pranckūnaitė
Organizatorius: Aikas Žado Laboratory*
Koordinatorius: Asociacija „Aikas Žado”

*„Aikas Žado Laboratorija“ yra šiuolaikinio meno įrenginys, konstruojamas Žeimių dvaro sodyboje. „Aikas Žado laboratorija“ organizuojama kaip individualiai kolaboratyvus menininko Domo Noreikos ir kartu bendruomeniškas kūrinys; dalį programų administruoja, koordinuoja ir idėjiškai plėtoja asociacija „Aikas Žado“. Pagrindinė „Aikas Žado Laboratorijos“ veikla yra praktiniai eksperimentai, susiję su kultūros paveldo objektų tvarkyba, sujungiant šiuolaikinio meno, mokslo ir kultūros lauko atradimus, metodus, technikas, žinojimus. Pagrindinius „Laboratorijos“ veiklos principus iliustruoja konservacijos, prevencijos ir restauracijos sistemų taikymas Žeimių dvaro sodyboje. Kaupiamos istorinių medžiagų kolekcijos, atliekami medžiagų bandymai, organizuojami moksliniai medžiagų tyrimai, specialios parodos bei pažintinės ekspedicijos, kuriose pristatomi specifiniai sprendimai ir aktualūs būdai, paverčiantys dvaro sodybą taikomuoju šiuolaikinio meno kūriniu, įdomiu ir unikaliu paveldosaugos pavyzdžiu.

„Mimezės”

Trumpoje 2019 m. PBS dokumentikoje „Octopus: Making Contact” girdime kaip jūrų biologas, David Scheel, apibūdina nuolat besikeičiančias miegančios aštunkojės Heidi odos tekstūras bei spalvas taip bandydamas mums žaismingai nupasakoti jos sapnus. Patikslindamas, kad Heidi sapnavimas yra prielaida (kolkas nėra moksliškai įrodyta, kad aštunkojai gali sapnuoti), susijaudinęs mokslininkas mus patikina, kad jei Heidi tikrai sapnuoja, tuomet tai ką mes stebime yra išties dramatiškas momentas. Tuojaus paaiškinsiu kodėl. Įstabu yra vien tiktai, kad odoje esančių chromatoforų pagalba, aštunkojai geba operatyviai keisti savo išvaizdą, taip kartu komunikuodami ir maskuodamiesi. Tačiau, jei tai ką matome iš tiesų yra Heidi sapnas, tai reikštų, kad ši įspūdinga būtybė geba mėgdžioti ir įsilieti į aplinką, kuri neegzistuoja, taip sukurdama neegzistuojančio originalo imitaciją. Net jei jūros peizažas, kuris tai išprovokavo neegzistuoja (ji iš tiesų nesugavo krabo ir nepasislėpė jo suvalgyti), tačiau jos kamufliažinis pasirodymas, kuris gali būti perskaitytas ir kitų jūros būtybių – yra realus. Galimas aštunkojės sapnas man priminė ištrauką iš „Vargas dėl lyties”, kur Butler rašo, kad […] gėjaus santykis su hetero yra veikiau ne kaip kopijos su originalu, bet kaip kopijos su kopija. Parodijinė originalo kartotė […] atskleidžia, kad originalas yra ne kas kita kaip prigimtimumo ir originalumo idėjos parodija” (Butler 2017:103). Kalbėdama apie performatyvumą lyties ir seksualumo kontekste, Butler teigia kad mūsų lyčių pasirodymai yra iš anksto numatyti ir konstituojami normų, nubrėžiančių ir palaikančių lyties režimą, o mes galime ‘atlikti’ lytį tik atsižvelgdami į šių normų (žinomų formų ir elgesio modelių) pakartojamumą. Lyties ir sekso citatyvumas riboja mus vietose, kur mūsų performatyvumas galėtų atsiplėšti nuo nuolatinių ‘idealų’ kartojimo. Tačiau būtent tai, kad šias normas turime nuolat pakartoti rodo jų nestabilumą ir galimybę ir taip neegzistuojančio ‘originalo’ griūčiai. Juk, kaip ir teigė Butler, galia yra ambivalentiška ir turi būti suvokiama su jai imanentiška pasipriešinimo galimybe: parodoksalu, bet pro ambivalentišką plyšį prasmukti gali tik normų suvaržytas subjektas. Kaip teigė Lakanas savo 11-ame seminare, skirtame žvilgsniui (gaze) analizuoti, savęs formavimas ir savęs atlikimas formuoja kito žvilgsnį, o kuriamas įspūdis gali būti manipuliuojamas įvairiais būdais, įskaitant apgaulės, asimiliacijos ir nematomumo idėjomis bei praktikomis (Lacan 1977:99). Prisimenant (galimai) sapnuojančią aštunkoję ir jos kūnu projektuojamą neegzistuojantį jūros peizažo originalą, grupinėje parodoje „Mimezės” dalyvaujantys menininkai kviečia peržengti ‘tikrumo’ ir ‘originalumo’ ribas, pažvelgiant į mimezės ir kamufliažo praktikas be humanistinio/moralinio nesąžiningumo poskonio. Galbūt čia rasis terpė į socialines-ekonomines, socialines-politines marginalijas nustumtai darbo klasei, heterogeniškoms nebaltųjų, neheteronormatyvinėms queer bendruomenėms, tapsmo rūšyje galimybei?