.
2023 11 09 — 2024 01 13
VARTAI, Vilniaus g. 39, Vilnius

Godos Palekaitės ir Marijos Puipaitės paroda „Fetišo anatomija“ galerijoje „Vartai“

Lapkričio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) atidaroma Godos Palekaitės ir Marijos Puipaitės paroda „Fetišo anatomija“.

Paslaptingoji Sfinksė, pusiau moteris, pusiau liūtė, jaudina. Fetišas tūno ten, kur paslaptis susijungia su keistumu, ir jųdviejų susidūrimas tampa dvilypiu – ta sfinkse, kurią slapta puoselėjame savo viduje. Karlas Marxas fetišą aiškino kaip socioekonominį hieroglifą; Michelis Leiris diagnozavo Vakarų eurocentristinį fetišizmą kaip etnopsichiatrinę būklę; o Jeanas Baudrillard’as jį apmąstė kaip simuliakrą, niekada nebūsiantį tuo, kas slepią tiesą – „tai tiesa slepia, kad jos nėra“[1].

Fetišui reikia kūno, reprezentacinio ekrano, geidžiamo objekto, svetimos kultūros ar moters figūros – kito. Dvyliktajame amžiuje, lotyniškai kalbančioje Europoje buvo sudarytas įstatymų kodeksas, reglamentuojantis ereziją, kartu uždraudžiantis raganavimo praktikas, arba kitaip – maleficia – „blogio apraiškas“. Tarp šių buvo vaisingumo apeigos, persileidimą skatinantys metodai ir įvairūs gydymo būdai, naudoti moterų, vadintų facticiosa. Kitas susijęs terminas – fechura – reiškė magiškų objektų gaminimą. Šimtmečio pabaigoje, kai Portugalija iškilo kaip karalystė, o portugalų kalba susiformavo kaip savarankiška, gimė vertinys feitiço. Penkioliktajame amžiuje portugalai pirmieji iš kolonialistų pasiekė Senegalo upę ir susidūrė su Vakarų Afrikos visuomenėmis. Tuomet vietinių gyventojų religiniai objektai ir buvo pavadinti feitiço, aiškiai sumenkinant ir atskiriant jų religines praktikas nuo krikščioniškųjų.

Šioje parodoje atsispiriame nuo istorinės fetišo prasmės kaip nepažįstamo reiškinio, kilusio iš moterų praktikų demonizavimo, vėliau peraugusio į objektų ar net ištisų kultūrų fetišizavimą. Savo pasakojimą pradedame Venecijos kurtizanių kultūros istorija, kai moteris galėjo jaustis sąlyginai laisva tik egzistuodama visuomenės paribiuose. Nors kurtizanės kasdien susidurdavo su sunkumais ir pavojais, jos buvo vienos labiausiai išsilavinusių, laisviausių ir įtakingiausių moterų visoje Europoje; net ir šiandien jas galime laikyti tam tikru pavyzdžiu. Veronica Franco (1546–1591), kurtizanė ir poetė, savo laiku garsėjusi dėl abiejų profesijų, tapo mūsų tyrimo Venecijoje inspiracijos šaltiniu ir vedle. Ten, kapstantis istorinėse knygose ir tekstilės archyvuose, ieškojome sąsajų tarp moters kūno, kurtizaninės kultūros, knygų leidybos ir materialaus paveldo, kaip ankstyvųjų feministinės veiklos apraiškų. Moters seksualumas, istorijoje demonizuotas, maskuotas, kontroliuotas ir fetišizuotas, laisvai galėjo reikštis salonuose. Tai lėmė ir erdvės šiai parodai pasirinkimą: galerija „Vartai“, komercinė meno erdvė romantiškame interjere aukštomis lubomis, mums priminė itališką ridotto – saloną, kur vykdavo pusiau vieši menininkų, poetų, intelektualų ir jų klientų – aukštuomenės mecenatų bei politikų (vyrų) – susitikimai. Būtent tokiuose salonuose Veronika atlikdavo savo jausmingos, drąsios, erotiškos ir visuomenei kritiškos poezijos skaitymus, išskirtinius to meto literatūros lauke.

Anatomija gali būti moters kūno, objekto ar kultūros. Jausminis ar net erotiškas objekto suvokimas atsiskleidžia susidūrus žvilgsniui ir tam, kas slepiasi po paviršiumi. Šilkiniai raukiniai atidengia perlais inkrustuotą medinę struktūrą. Laiko ir lytėjimo sluoksniai, nudėvėti ar nepabaigti, klojasi kaip audinio draperijos, pridengtos, tačiau perregimos, jaudinančios ir erzinančios stebėtoją. Ant pseudorenesansinės kėdės kojų paremti iš stiklo pagaminti organai, atsakingi už keturis „humorus“ – arba žmogaus kūno skysčius, – nulemiančius mūsų sveikatą ir egzistenciją pasaulyje. Nuo lubų krenta baldakimas, prilaikomas tik išsiuvinėtų kurtizanių poemų. Iškyla terakotos peizažų iliuzija, venecijietiškos ochros molio upės ir kalnai iš stiklo – transcendentinės, Egipte išvystytos medžiagos.

Senovės Egiptas, mūsų visų lopšys, tūkstantmečiais intriguoja ir žavi visus mus, vakariečius. Egiptomanijos kaip kultūrinio fetišo fenomenas primena apie neįveikiamą atotrūkį tarp nepasiekiamos praeities ir jos reprezentacijos. Archeologija gali būti lyginama su psichoanalize. Vieną po kito atidengiant psichikos sluoksnius, atrandami palaidoti žmonijos pasąmonės klodai, atskleidžiantys kolektyvines baimes, troškimus, prisiminimus ir, žinoma, fetišus. Kolektyvinės pasąmonės, sukonstruotos iš užkariavimų, mizoginijos ir fantazmų.

„Fetišo anatomija“ laviruoja tarp somatinio ir episteminio požiūrio, pagrindine metodologija tampant bendravimui ir bendradarbiavimui –  su tekstais ir žmonėmis, su daiktais, kūnais ir medžiagomis. Kalbantis su mirusiaisiais, dirbant rankomis, judant prietarų, sapnų, pranašysčių erdvėje užvaldo fantazijos svaigulys. Puošnumas persipina su nuogumu, troškimas – su absurdu. Mat tikras fetišistas atpažįsta savo fantaziją ir sykiu leidžiasi jos užvaldomas; suvokimas jokiu būdu nesumažina fetišo galios.

Goda Palekaitė ir Marija Puipaitė

Scenografija: Barbora Šulniūtė
Grafinis dizainas: Jonė Miškinytė
Kūrybinis bendradarbiavimas: Graham Kelly
Produkcija: Paloma Bouhana, Martynas Gailiušas, Lina Šuminaitė
Tekstų vertimas ir redakcija: Alexandra Bondarev

Parodos remėjai : Lietuvos kultūros taryba, Haselto universitetas, Vilniaus dailės akademija
Galerijos globėjai: Renata ir Rolandas Valiūnai
Galerijos rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Rytas, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Ekskomisarų biuras, MailerLite, Plieno Spektras

[1] Jean Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 5