Eglės Vertelkaitės paroda „Briedžių sala“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“

Rugsėjo 6 d., 18 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ ( Latako g. 3, Vilnius) įvyks Eglės Vertelkaitės kūrybos parodos „Briedžių sala“ atidarymas.

Briedžių sala yra ir tikras geografinis pavadinimas, ir menama vieta, susikuriama vaizduotėje seneliams ir tėvams pasakojant apie tėviškę, kurios nebėra. Lietuvą okupavę sovietai naikino ne tik vietos gyventojus, bet ir pavadinimus – trynė atmintį, per kurią užmezgamas ryšys su žeme ir praeitimi. Juos pakeitė ideologizuotos abstrakcijos – TAIKA, ATEITIS, TĖVYNĖ, ŠVYTURYS, LAISVĖ – kaip pasityčiojimas iš tais žodžiais reiškiamų vertybių. Žemėlapį padengė svetimų herojų – Lenino, Černiachovskio, Melnikaitės, Dzeržinskio – ir jų kolaborantų – Kapsuko, Sniečkaus – vardais pavadinti miestai, rajonai, kolūkiai, tokie patys visoje sovietų imperijoje. Taip nususinus prasmę, teritoriją jau galima abejingai išeikvoti, nes ji tarsi niekam nebepriklauso. Bet savos žemės balsais vis dar alma išlikę vandens telkinių pavadinimai – slapti rezistentai.

Menininkės Eglės Vertelkaitės tėvas buvo inžinierius-hidrotechnikas ir žinojo visus Lietuvos ežerus, ežerėlius, tvenkinius, kūdras, upes ir upelius, net kanalus, vaizdavo juos savo braižomuose žemėlapiuose, surasdavo ir „valdiškuose“, kuriuose visa Lietuva buvo suskirstyta į 44 rajonus. O laisvalaikiu kurdavo kryžiažodžius, kur griežtose konstrukcijose susikabindavo literatūriniai, istoriniai, geografiniai vardai, asmeninės patirtys ir laikmečio aktualijos. Po tėvo mirties rasti niekam nebereikalingi dokumentai tarsi slėpė kodą, kurį iššifravus gal bus įmanoma apsidrausti nuo baisios istorijos pasikartojimo. Ar net išgydyti dabartį, kurioje blogis juokiasi iš mūsų vilčių šiepdamas pageltusius klouno dantis.

Vertelkaitė parodai skenavo žemėlapius, juos fotografavo priartindama popieriaus ir drobės faktūras, nuotraukas dengė šelaku, tepė juodu tušu mėgindama ištrinti svetimus pavadinimus ir išryškinti savus – tikruosius, tebesaugančius prasmę ir atmintį. Tie žodžiai šmėkščioja tarp slaptų popieriaus faktūros peizažų, randuotų kadaise grubiai užgydytomis žaizdomis, inkrustuotų kaltės rūtomis, apšviestų juodų dėmių saulėmis. Šie iš archyvo išgauti paveikslai parodoje eksponuojami kartu su objektais bei procesą komentuojančiais dokumentiniais filmais – GLOSOMIS – sudarydami trijų dalių pasakojimą: „44 RAJONAI (išguldyta)“, „VISA LIETUVA (išrišta)“ ir „NEGATYVAI pozityvais“.

Eglė Vertelkaitė (gim. 1967) 1993 m. baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje, dabar čia dėsto Tapybos katedroje, taip pat – J. Vienožinskio dailės mokykloje Vilniuje. Jos kuriamus ofortus ir akvatintas netrukus papildė autorinė technika, skaitmeninė spauda, fotografija, dokumentiniai filmai, rasti dokumentai. Parodose („Mergaitė su kirviu“, 2012, „Glosos“, 2016, „Moiros“, 2017) kultūrinėmis nuorodomis, kaukėmis, egzistencinėmis mįslėmis žongliruojantys kūriniai jungiasi į daugiasluoksnį pasakojimą apie moters patirtį (kurią dažnai atlieka menininkės avataras Cindy Sherman), archyvų atmintį, traumą, likimą.

Teksto autorė: Agnė Narušytė

Paroda veiks rugsėjo 6 – spalio 21 dienomis

* Paroda yra „Vilniaus galerijų savaitgalio“ programos dalis.

Daugiau informacijos apie planuojamus renginius bus skelbiama VGMC Facebook paskyroje.

Architektūriniai sprendimai: Rokas Valiauga
Parodos tekstas: Agnė Narušytė
Vaizdo montažas: Linas Grubys

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Parodą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Partneriai: Nacionalinė dailės galerija, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla
Informaciniai partneriai: artnews.lt, 7 meno dienos