Eglės Kontrimienės-Degutis tapybos paroda „Gilūs paviršiai“ KKKC Parodų rūmuose

Vasario 23 d., penktadienį, 17:30 val., Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Eglės Kontrimienės-Degutis tapybos paroda „Gilūs paviršiai“. Joje bus eksponuojami darbai iš dviejų autorės ciklų „Fata Morgana“ bei „Dulkės ir rūdys“. Pasak vizualiųjų menų kritikės Rosanos Lukauskaitės, ciklas „Dulkės ir rūdys“ „sukurtas naudojant mišrią techniką, akrilą bei aerozolį – gali būti suprantamas, kaip tarpinė erdvė tarp laikinumo bei grožio, įprasminanti tradicinės japonų „Vabi Sabi“ (liet. „kuklus paprastumas“) estetikos principus“. O paveikslų ciklas „Fata Morgana“ – abstrakti, laisva, marinistinio peizažo interpretacija. Paroda veiks iki kovo 24 dienos.

 „Fata Morgana“ – miražas, ar tikrovė?

Rimantas Šiekštelė sako, kad „E. Kontrimienės-Degutis kūrybinis laukas – abstrakti, tekstūrinė, gestinė, tapybinė raiška. Tematika dažniausiai remiasi lietuviškų, emociškai patirtų, peizažų motyvais. Paveikslų ciklas „Fata Morgana“ – įkvėptas sudėtingų optinių reiškinių, susidedančių iš kelių miražų formų, kurie atsiranda dėl temperatūros inversijos. Esant šiam reiškiniui, horizonto objektai atrodo ilgesni ir pakilę virš žemės paviršiaus“.

„Menininkės ekspresyvi, faktūriška, spontaniška, gestinė tapyba siejasi su Rytų dzenbudistine estetika. Autorė ilgus individualios kūrybos metus nuosekliai dirba šioje srityje, ją dar labiau pralėsdama, nuolat ieškodama naujos plastinės raiškos ir kūrybinių eksperimentų. Menininkė derina įvairias tapybos technikas ir medžiagas – nuo tradicinių aliejinės tapybos medžiagų iki pačių naujausių, pavyzdžiui, „grafiti“, ieškodama skirtingų technikų dialogo“ – pastebi R. Šiekštelė.

 Visos pradžios ir pabaigos – amžinojo ciklo dalis

Vizualiųjų menų kritikės R. Lukauskaitės teigimu, „tapytojos Eglės Kontrimienės-Degutis ciklas „Rūdys ir dulkės“ nuskamba kaip refleksija apie laiko tėkmę ir žmogaus patirties laikinumą. Abstrakčios tapybos drobėse – tai, kas, atrodo, lengvai pamirštama ir prarandama, tačiau kažkada galėjo būti vertinama, kaip amžini bei neišdylantys dalykai. Tai mena ne tik fizinius objektus, bet ir žmogaus patirtis, prisiminimus ir santykius, kurie su laiku blunka ir transformuojasi. E. Kontrimienės-Degutis tapyba, vaizduojanti rūdžių ir dulkių tekstūras ir formas, perteikia šį nuolatinį pokyčių procesą, kuris yra neišvengiamas bei dažnai neprognozuojamas. Rūdys – tai, kas buvo tvirta ir stipru, o dulkės – tai, kas galiausiai lieka po mūsų visų. Paveiksluose vaizduojamos subtilios, miglotos formos bei spalvos sukuria jausmą, kad kažkas yra neapčiuopiama, netrukus išnyks ar jau yra praeities dalis. Tai gali būti ir mūsų gyvenimo trapumas ir supratimas, kaip greitai praeina net reikšmingiausios akimirkos, palikdamos tik silpnus atspindžius mūsų atmintyje“.

Kur prasideda visata? Kur baigiasi?

„E. Kontrimienės-Degutis darbų subtilume atsiskleidžia giluminė prasmė: kas mūsų akimis regima, kaip griūtis ar išnykimas, iš tiesų, yra tik didesnio – visatos harmonijos – plano dalis. Kiekviena linija, spalvos švelnumas ar tekstūros grubumas tampa simboliais, kurie kviečia žiūrovą pažvelgti į pasaulį pro mirties ir atgimimo prizmę, kur kiekvienas pabaigos taškas neabejotinai veda prie naujos pradžios simfonijos.

Palyginus E. Kontrimienės-Degutis kūrinius su kitais abstrakcionizmo darbais, galima įžvelgti tam tikrą sąsają su italų menininko Alberto Burri ciklu „Sacchi“, kuriame jis taip pat vaizdavo laiko ženklus ir nykimą; arba su Anselmo Kieferio darbais, kuriuose autorius pasitelkia skirtingas tekstūras, norėdamas sukurti galingą vizualų bei istorinį naratyvą. E. Kontrimienės-Degutis paveikslai taip pat reflektuoja tam tikrus Antoni Tàpies darbų aspektus, kuriuose matome panašų susidomėjimą tekstūra ir medžiagų transformacija“ – pastebi R. Lukauskaitė.