Beno Matijošaičio paroda „Burn-in“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Rugpjūčio 1 d., 18 val., Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“, I a. (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Beno Matijošaičio paroda „Burn-in“ (liet. išdegimas), kurioje menininkas pristato savo naujausią tapybos darbų ciklą, paremtą optiniais biologinių, elektroninių, skaitmeninių ir informacinių reiškinių tyrimais.

„Burn-in“ arba išdegimas yra permanentinis vaizdo defekto susiformavimas ekrane, atsirandantis, kai jame ilgą laiką rodomas statinis vaizdas – nuolatos šviečiantys pranešimai, logotipai, navigacijos juostos, ikonos – elementai, kurių padėtys keičiasi retai arba išvis nesikeičia. Tai priverčia ekrano šviesos komponentus pavargti, susidėvėti anksčiau, nei tuos, kurie yra nuolat atnaujinami. Prarasdami savo savybes, jie sustabarėja ir vis sunkiau prisitaiko prie galimybės pakisti. Taip ekranuose susiformuoja nepanaikinami, vaiduokliški išdeginto vaizdo šešėliai, praeities artefaktai, kuriuose net bandant pakeisti vaizdinį turinį, lieka įžiūrimi buvusių vaizdų pėdsakai arba silpni jų kontūrai. Informacijos kelionė perdavimo grandinėmis ir jos virsmas vaizdu, išryškina ir laiko eigoje iššviečia, išdegina pikselius.

Vaizdinė informacija ekraniškai projektuojama ir žmogaus akies tinklainėje, kurioje esantys baltymai – rodopsinas – fotosensibilus pigmentas taip pat palieka išdegintą, užfiksuotą vaizdą, kurį galima atkurti iš negyvos, mirusiam kūne likusios akies. Ši savybė, XIX a. tyrinėta optografijos mokslo, leido akį suvokti kaip šviesą užfiksuojančią laikmeną, o tuometinis tikėjimas šio reiškinio galimybėmis net skatino žmogžudysčių tyrėjus fotografuoti aukų akis, jei ateityje atsirastų patikimas paskutiniojo matyto vaizdo išryškinimo metodas. Vizuali informacija, kiti jutiminiai, patyriminiai impulsai nušviečia ir pačią sąmonę, per kurią filtruojama medžiaga, pamažu įsirašo į pasąmonę, virsdama jos turiniu. Fizinis informacijos išryškinimas ekrane, akies tinklainėje ir sąmonėje prilygsta šviesai jautriai fotografinei plokštei, sustabdančiai ar ištęsiančiai ją laike.

Vaizdų ir juos formuojančios sąmonės ekraniškumas Beno Matijošaičio kūryboje atsiskleidžia išorinių impulsų pėdsakų pavidalais, kuriuose užfiksuojami daugybiniai turiniai. Ryškiuose, perdirbtuose, amplifikuotuose tapybos darbuose, menininkas „išdegina“ atsitiktinai rastus vaizdus, portretus, peizažus, figūras. Turinys tampa apibendrintas, iškontekstintas, pamėkliškas ir konstruojamas kaip iš sąmonės ištrauktas vizualusis turinys, randamas pasaulio vizualumo perviršyje, švytinčių ekranų ir išsimėčiusių vaizdinių patirtyse. Taikoma skaitmeninio ekrano, šviesos perviršio estetika, kuri tampa lyg reginių dažnio, jų intensyvumo sukurtas sąmonės „pikselių“ išdeginimo efektas, paliekantis beveik atpažįstamas, fantomines, šmėkliškas, paskutinių regėtų liudijimų liekanas. Nepaisant patyrimą lydinčio neaiškumo, kūryboje talpinama galimybė atrasti neuroskopines smegenų optogramas, rekonstruoti esamojo laiko ženklus, jo įkalčius. Svarstydamas nuolatinį informacijos veržimąsi į nuvargusias tinklaines, menininkas išryškina ir peržengia perviršių slenkstį ir ją įrėžia į tapybos darbus, negrįžtamai ją išdegina.

Benas Matijošaitis – menininkas ir kuratorius, baigęs tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje ir šiuo metu pradeda fotografijos ir medijų meno magistrantūros studijas. Savo kūryboje menininkas analizuoja vaizdo atpažįstamumo, nykimo, daugiaprasmiškumo bei apropriacijos principus, naudojasi surinktais, spaudoje ir internete rastais vaizdais. Rinkdamas vaizdų archyvą, menininkas vėliau jį perkuria, atsieja nuo jiems būdingo konteksto, aiškiai išreikštų tarpusavio sąsajų. Kūryboje Benas Matijošaitis siekia atrasti iš pradžių nesuvoktus, netikėtai išnyrančius, bet taip pat greitai išsprūstančius iš aiškaus suvokimo vaizdus, palikdamas juose neapibrėžtumus, neartikuliuotas nuorodas į tikrovę, neapibrėžtus, neužbaigtus vaizdinius.

Parodos kuratorius – Linas Bliškevičius

Grafinis dizaineris – Vėjas Motiejūnas

Paroda veiks iki rugpjūčio 27 d.