Antakalnio galerijoje - Lietuvos abstraktaus meno pradinininkė Juzefa Čeičytė - Juta ir jos paroda „97“

Rugsėjo 6 d. 18 val. Antakalnio galerijoje atidaroma tapytojos, teatro ir kino dailinininkės, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės, vienos pirmųjų Lietuvos modernisčių Juzefos Čeičytės – Jutos tapybos ir piešinių paroda „97”.

Juzefa Čeičytė, bičiulių meiliai vadinama Juta, yra Lietuvos meno pasaulio pasididžiavimas. Tai, ko gero, ilgaamžiškiausia dailininkė, kuriai gegužės mėnesį sukako 97 metai. Su ja ir šiandien yra didelis malonumas šnekėtis, nes turi išsaugojus puikų aukštaitišką jumoro jausmą, dar ir dabar gali žnybtelėti, jeigu jai užduodamas nekorektiškas klausimas.

Trijų kūrybinių sąjungų – Dailininkų, Kinematografininkų ir Teatro sąjungos – narė, tapytoja, scenografė, piešėja, poetė. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureate. Ji pažinojo ir artimai bendravo su Lietuvos teatro ir kino aktoriais – Gražina Balandyte, Rūta Staliliūnaite, Algimantu Masiuliu, Kazimiera Kymantaite, režisieriais – Raimondu Vabalu, Vytautu Žalakevičiumi, Algirdu Araminu, Arūnu Žebriūnu ir daugeliu kitų, visų ir neišvardinsi, net jeigu ir norėtumei. Apie juos eilėraštyje yra taikliai užsiminusi: Visi išmirė. Likusieji išvyko už miesto.
Tapytojos nuopelnai, modernizuojant Lietuvos tapybą, yra didžiuliai, nes ji viena pirmųjų pradėjo kurti abstrakcijas, ėmė naudoti koliažą, atgaivindama priblėsusią pokaryje tapybinę raišką. Viename kurse studijavo su Augustinu Savicku, Leonu Katinu ir kitais, parodose dalyvavo nuo 1954 metų.

Neužmirštami teatro dailės kūriniai, o jos filmografija įspūdinga. Gyvenimo pabaigoje atsidūrusi prieblandoje (pradėjo silpti regėjimas), neturėdama galimybių atsistoti prie molberto, pasiklojo ant stalo popierių ir ėmė piešti, kuomet ranka piešinio lape judėjo iš įpročio ir nuojautos. Tai judesiai prieblandoje. Ir ėmė rašyti, o gal teisingiau bus pasakyti, ėmė spausdinti eiles.
Leidėjai susidomėjo ir buvo išleista viena po kitos jos poezijos, sakymų, poetinių miniatiūrų ir piešinių knygos: „sakymai” (1997), „Šlamėjimas” (2002), „Akmens svajonės” (2006), „Šokis po šokio”, „Aš ten” (abi – 2008); „Akmenys. Paukščiai” (2009), „Atkelkit vartus” (2010), „Už slenksčio” (2012), „Mano meilės amžinos” (2014, su įžanginiu Viktorijos Daujotytės straipsniu „Gyventi – amžinai mylėti”).

Juzefos Čeičytės kūrybai yra skirti katalogai, taip pat – albumai „Tapyba” (1999, sudarė Nijolė Adomonytė), „4 kampai” (2007, sudarė Audrius Musteikis).

Juzefos Čeičytės paroda „97” Antakalnio galerijoje puiki proga prisiminti menininkės tapybą ir piešinius, ir dar kartą apmąstyti jos indėlį į Lietuvos tapybos, scenografijos istoriją.

Ramutė Rachlevičiūtė

Paroda vyks iki spalio 2 d.