Algio Griškevičiaus paroda „Tik sankirtų aidas...“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Gruodžio 13 d., penktadienį, 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) įvyks Algio Griškevičiaus parodos „Tik sankirtų aidas…“ atidarymas.

Algio Griškevičiaus tapyba sapnuoja erdves, fotografijos ir objektai – jų gyventojus. Tai ateiviai, išeiviai ir mutantai, atklydę iš legendų ir pasakų, bet čia tapę realiu gyvenimo faktu. Monumentalios figūros įvaizdina mūsų virsmą nežinia kuo dar nepažįstamame ateities pasaulyje.

Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio Griškevičiaus tapomos vietos yra scenos misterijai, spręsiančiai žmogaus ir pasaulio likimą. Mūsų miestas – tas pats, bet ir baugiai kitas. Naktį čia gali atsitikti bet kas. Menininkas dokumentuoja ne dabartį, o dingusio miesto fantasmagoriją. Kasdienybė čia slepia reikšmes, išduodančias svajotojų netobulumus, nejauką ir baimes. Bet kelią šia interpretacijos kryptimi blokuoja ironija, kurianti pogrindinį prasmės sluoksnį.

O mielus Lietuvos peizažus atšaldo sutapimai, metalo blizgesys ir tvarka. Čia viskas tobulai padaryta, tvora saugo statinius nuo įsibrovėlių, kurie nupjautų laidą ar numestų butelį. Tų svetimybės zonų reikia patogumo infrastruktūrai, bet nerimas apčiuopiamas – kur dėtis netaisyklingam, jausmais apsivėlusiam gyvenimui? Kur dėti vaikystės nuotykius ir kvapus? Griškevičius tapo paliktų tėviškių vienatvę, kai pusė tautos (jos ateitis) tampa išeiviais, iškeitusiais gamtos idilės prieglobstį į kuklias amžinojo klajūno sąlygas ieškant niekieno nepažadėtos žemės.

Mąstydamas apie amžinąjį laikinumą Griškevičius sukūrė tvarų simbolį – tai pastoliai, apsupantys restauruojamus objektus. Jam rūpi restauruoti viską – ne tik seną Kafkos pilį, bet ir kėdę, gėlę, medį, žmogų, paukštį, debesį. Tai bandymas įsikibus laikytis iliuzijos, nepasiduoti bet kokia kaina, neleisti keistis. Ir aišku, tas bandymas – beviltiškas. Bet restauracija teikia vilties, kad atkurti šviesos ir tamsos pusiausvyrą vis dar įmanoma. Šie kiauraraščiai kokonai brandina dabarties kūną kaip ateities lėliukę.

Malšinant nerimą dėl griūvančio pasaulio pievose vyksta apeigos. Fiziškai neįmanomos, bet fotografiškai įrodytos būsenos liudija mito tikrumą. O situacijos dirbtinumas ir gremėzdiška butaforija pabrėžia absurdą. Absoliučių pamatinių vertybių ir prasmių čia neieškokite. Arba ieškokite aplinkiniais keliais. Nėra stebuklų. Klimato kaitos nesustabdysi, kaip ir neiššauksi lietaus. Tik veikimas dėl veikimo, performansas dėl performanso, nesistengiant nieko išrišti ar paaiškinti. Ir kartu aišku, kad ritualo dalyviams įveikti likimo nepavyks, kad tai – tik žaidimas. Bet ar tik žaidimas?

Gal tai ir yra meno tikslas – užsimoti pakeisti pasaulį vien žaidžiant ženklais, tikrovę pertvarkant pagal mito dėsnius, šėlstant kartu su bendraminčiais ir nieko naudingo nesitikint iš to išpešti?

Teksto autorė: Agnė Narušytė

Paroda veiks iki 2025 sausio 25 d. imtinai.