rausvi rytai kaip alyviniai vakarai

Mano mėgstamiausias dangus pasirodo būtent šiuo metų laiku, prieš pat prasidedant žiemai, kai orai ima šalti. Talinui tokiu metu būdingas violetinis dangus – tobuli blyškų alyvinių atspalvių plotai. Pastaruoju metu į mėgstamiausių dangaus rūšių sąrašą įtraukiau ir rausvą rytinį dangų, kelias dienas prieš parodos atidarymą puošusį Vilnių.

Taline gyvenančios menininkės ir kuratorės Kaisa’os Maasik kuruojamą parodą „Trapi pusiausvyra“ sudaro septynių menininkų darbai: Hedi Jaansoo, Nokukhanya’os Langa’os, Anna’os Mari Liivrand, Emma’os Luukkala’os, Mari Männa’os, Lauryno Skeisgielos, Marko Soosaaro. Iki gruodžio 16 d, ji eksponuojama galerijoje „Atletika“, kultūros komplekse „SODAS 2123“ Vilniuje. Paroda „Trapi pusiausvyra“ primena spalvą – tiek vakaro alyvinę, tiek ryto rausvą, nes joms abiem būdinga bendra kvalija.

Kvalija (lot. qualia) apibrėžiama kaip tam tikros patirties subjektyvios arba kokybinės savybės, atsakymas į klausimą, kokį jausmą kelia ta patirtis ir kuo skiriasi skirtingų dalykų kvalijos; matydamas raudoną rožę, žmogus jaučiasi kitaip nei matydamas geltoną. Kvalija apima fenomenalias patirties savybes. Be to, kvaliją turinčios patirtys vadinamos fenomenaliai sąmoningomis, o tai savo ruožtu yra priešinga intencionalumo idėjai. „Qualia“ buvo pirmasis tekstas, su kuriuo susidūriau patirdama šią parodą, vos įžengusi į galeriją „Atletika“ ir pasukusi dešinėn link vieno iš dviejų šioje parodoje pristatomų Nokukhanya’os Langa’os paveikslų.

Jį perskaičiusi, prieš sėsdama rašyti šiuos žodžius, pirma turėjau paieškoti informacijos apie kvaliją. Mintimis iškart nukeliavau į Burlu (Perte, Australijoje) gyvenančio menininko Jacobuso Capone’ės 2013 m. parodą, taip pat pavadintą „Qualia“. Internete beveik neliko šios parodos pėdsakų; nebeprisimenu, ar apskritai ją mačiau, ar patyriau tik netiesiogiai, iš pasakojimų. Parodos aprašyme feisbuko puslapyje buvo rašoma: „MOANA PROJECT SPACE“ KVIEČIA JUS ŠĮ PENKTADIENĮ NUO 18.00 VAL. ŠVĘSTI MŪSŲ BAIGIAMOSIOS 2013 M. PARODOS „QUALIA“ ATIDARYMĄ. „Qualia“ – tai tarptautiniu mastu žinomo Vakarų Australijoje gimusio menininko Jacobuso Capone’ės personalinė naujų darbų paroda. Po parodos ir tris mėnesius trukusios rezidencijos Niujorko „Flux Factory“ Jacobusas pristatys meditatyvią ir įtraukiančią vaizdo instaliaciją, kurioje apmąstoma, kaip suvokiame dabarties momentą. Viskas prasidėjo nuo to, kad Jacobusas, bandydamas numalšinti nerimą dėl artėjančio išvykimo iš Jungtinių Valstijų, nuo 2013 m. rugpjūčio 3 iki rugsėjo 21 d. ant apleisto stogo kasdien filmavo tolydžio kintantį saulėlydžio dangų. Taip atsiradusioje videomeno darbų serijoje užfiksuoti retkarčiais praskrendantys lėktuvai – žmonės, atvykstantys ar išvykstantys iš vienos valstijos į kitą. Pripažindamas visa ko laikinumą, Jacobusas kelia klausimą, ar dabartį iš tikrųjų įmanoma įvertinti, ar įmanoma joje gyventi. Jis pabrėžia mūsų nuolatinį neišvengiamą įprotį filtruoti ir konstruoti savo tikrovės suvokimą. Parodoje „Qualia“ iškeliama opi pagrindinė mintis – akimirka, kurioje esame, vos tik ją intelektualiai suvokiame, mus apakina.“

Šią prieš dešimt metų vykusią parodą aktualu prisiminti ir kalbant apie naująją. Ne tik todėl, kad balkonas, iš kurio stebiu rausvus Vilniaus saulėtekius, yra palei pat į ir iš Vilniaus oro uosto skrendančių lėktuvų trajektoriją ir iš jo atsiveria vaizdas į „SODAS 2123“, tad matau kelią, kurį turiu įveikti, eidama aplankyti parodos, bet ir todėl, kad klausimai, suformuluoti šiame kvietime į Capone’ės parodą, gali turėti įtakos ir diskusijoms apie „Trapią pusiausvyrą“.

Ar dabartį įmanoma iš tikrųjų įvertinti arba apgyvendinti?

Į šį klausimą norėčiau atsakyti kitu – kaip galima patirti parodą „Trapi pusiausvyra?“ Bandydama tai padaryti, kartais leisiuosi į atsiminimus ir patirčių apibūdinimus (tai galbūt visai tinkama, atsižvelgiant į kvalijos fenomenalią prigimtį). Be to, sieksiu atspindėti ir buvimo kažkur, ir buvimo tarp kažko idėją.

„Parodoje „Trapi pusiausvyra“ daugiausia dėmesio skiriama santykiui tarp „galiu“ ir „negaliu“ – trapumo ir tvirtumo sandūrai, apie kurią menininkai vis rečiau kalba, nors su ja susiduria kasdien. Visi parodoje dalyvaujantys menininkai savo praktikas formavo remdamiesi santykiu su medžiaga. Pasirinkta medžiaga tampa paties kūrėjo ir jo galimybių plėtiniu. Nuolatinės pastangos nesibaigia net ir išeksponavus kūrinį. Iš pažiūros lengvai praktikuojamas trapumas reikalauja ne ką menkesnio atsidavimo. Tai balansavimas tarp dviejų būsenų – švelnumo iš vienos pusės ir griežtumo iš kitos, abi labai svarbios, nes turi įtakos galutinei formai ir rezultatui. Medžiagos ir proceso trapumas siejamas su žmogumi, jo žmogišku pažeidžiamumu ir taip pat nenugalimumu.“ Kaisa Maasik

Su daugeliu parodos menininkų susipažinau per joje eksponuojamus darbus (kurie vis dėlto yra platesnių meninių praktikų fragmentai). Svarbi išimtis – Kaisa Maasik ir Anna Mari Liivrand, mano kolegės iš Estijos dailės akademijos šiuolaikinio meno magistrantūros programos. Man šios parodos patirtis buvo mišri, susidėjo iš prisiminimų apie jų darbus, naujai pastebėtų detalių pirmą kartą matomuose darbuose ir patirties, susijusios su Vilniaus orų ypatumais bei jų palyginimu su to paties metų laiko orais Taline. Toks pat mano pamėgtas violetinis dangus matomas ir Marko Sosaaro vaizdo įraše, o rožinis ekranas, perskiriantis didžiąją parodų salę, vėlgi primena rausvą saulėtekio atspalvį, kuriuo pradėjau dieną.

Einant nuo įėjimo į erdvę link koridoriaus tarp abiejų galerijų, iškyla, tiksliau, plevena klausimas, ar Lauryno Skeisgielos vaizdo įraše bus uždėtas bokšto viršus? Tą akimirką, kai atrodo, kad taip, jau tuoj, nuaidi abi patalpas sujungiantis švilpuko garsas, nutylantis tik tada, kai tampa aišku, kad viršus taip ir liks neuždėtas.

Švilpuko garsas sklinda iš 1986 m. Marko Sosaaro videomeno kūrinio, kurį galima peržiūrėti sėdint ant Emma’os Luukkala’os pagaminto suoliuko.

Tuo tarpu šiomis dienomis, berašant esė, iškrito sniegas. Šį rytą pagalvojau, kad snaigės – tai sutrikusios musės, gimusios sąmyšyje, kurį sukėlė ilgiau užsitęsusi vasara, nusislinkusi į rudeniui priklausantį metą. Žiema, nors ir susijusi su ramybės pojūčiu, pati savaime yra permainų jėga. Tai ypač akivaizdu prie Estijos krantų, kur Baltijos jūros užšalimas yra vienintelis reiškinys, galintis išjudinti ledyninius akmenis – keliaujančius riedulius, atsidūrusius pakrantėje tirpstant paskutiniam ledynui, tam pačiam, kuris suformavo ir Vilniaus slėnį. Netgi bandymas užfiksuoti patirtis vyksta lygiagrečiai metų laikų kaitai, tad bandymą pabūti su akimirka žymi ir apibrėžia orai – būti su akimirka reiškia patirti vykstančius pokyčius. Neaišku, ar vaizdo įrašo veiksmas vyksta artėjant, ar traukiantis žiemai, amfibiškas Estijos kraštovaizdis yra ir potvynio, ir tirpsmo būsenoje.

Vyras vaizdo įraše pasakoja, kad reikia tinkamai pasirinkti medį, kad tas, kurį jis kerta, buvo geriausias pasirinkimas, tačiau iš tikrųjų nė vienas iš jų netinka norimam tikslui. Staiga paaiškėja, kad „pakankamai geras“ medis vis dėlto gali tapti valtimi. „Negaliu“ virsta „galiu“.

Grįžtu į priekinį kambarį naujai suvokusi, kad Nokukhanya’os paveikslai ir Mari Männa’os skulptūros – skirtingų menininkų kūriniai. Skulptūrų medžiagiškumą suvokiu per paveikslų medžiagiškumą, o per Emma’os kūrybos detales antrajame Nokukhanya’os paveiksle pamatau saulėtekį ir saulėlydį. Žiūrėdama Marko darbą atsisėdusi ant Emma’os pagaminto suoliuko suprantu, kad ne tik kūriniai gyvena vienas kito pasaulyje, bet ir tu, žiūrovė, esi kviečiama tapti šio pasaulio dalimi. Detalių sustiprinimas – ornamento, intencijos ir ryšio pateikimas tai artimu, tai tolimu planu – yra Anna’os Mari Liivrand kūrybai itin svarbi būsena. Tuo pačiu tai ir praktika, galinti suteikti pagrindą konceptualiam menininkų / meno kūrinių derinio suvokimui.

Šią parodą suaktyvina santykiai tarp meno kūrinių, kuriuos labiausiai įgalina Kaisa’os tikslinga kuratorystė. Paskutinįjį kartą rašydama apie grupines parodas, jas prilyginau buvimui kartu nuomojamuose namuose, kuriuose tuo metu gyvenau:

„Mano namuose gyvename penkiese: visi tai ateiname, tai išeiname, susitikę rytais pasidalijame jausmais prie kavos puodelio, o vakare, prieš miegą, galbūt pamatę vienas kitą pasipasakojame tos dienos nutikimus.

Skirtingos kilmės asmenys, gyvenantys atskirus gyvenimus, turintys savas, privačias patirtis, įsikūrę savarankiškai atskiruose kambariuose, bet tuo pat metu randantys pusiausvyrą ir pasiekiantys kompromisą, sugyvenantys tame pačiame pastate, bendruose namuose. Ne visada žinau, kur mano buto draugai išeina ir iš kur kasdien sugrįžta. Tačiau laikui bėgant ėmiau suvokti judėjimo tendencijas visame bute. Vieni prie kitų pripratome. Energijos svyruoja, o namų manifestacija nėra statiška – tai aktyvus, tęstinis procesas.

Tokia būsena, gyvenimas bendruose namuose – susibūrimo erdvėje akimirka, tarsi savotiška paroda. Kiekvienas subjektas ateina iš tam tikro konteksto ir pasaulyje turi savų reikalų. Mes, kaip namo gyventojai, nesame kuruojami ar skatinami suformuluoti tam tikrą teiginį. Patekome į šią situaciją todėl, kad pažinojome kažką, kas pažinojo dar kažką, o mums reikėjo kambario, kuriame galėtume apsistoti. Tai kažkas kita nei komuna ar kultas – visuotinis meno kūrinys (vok. Gesamtkunstwerk) ar pristatymas su išgryninta teze. Bendro manifesto nėra, bet mes įsitraukiame į dialogą, kuriame pokalbį. Šie namai – tai grupinė paroda, tarsi pasibuvimas salone. Kiekvienas individas yra artefaktas, o kiekvieno momento priešprieša yra akcentas, sukuriantis kažką netikėto, generatyvaus, eksperimentinio ir unikalaus.

Bendri namai – paroda laike: pareiškimai ir konfliktai (didelės dramos ar džiaugsmo pliūpsniai) sukuria eksperimentinės pasakojimo struktūros bangavimus, kai visi momentai tik laikinai egzistuoja, jungiasi ar atsiskiria. Tai paroda, kurioje kai kurie dalykai kartais liks nepastebėti, tačiau vis tiek jausitės prisidedantys prie suvaldytos visumos.“ Sophie Durand, 2018

Praėjus keleriems metams, apskritai turėdama daugiau optimizmo, „Trapioje pusiausvyroje“ įžvelgiu kolektyviškumo teikiamą stiprybę. Kažkuo ypatingas tas panašumų ieškojimas suvokiant, kaip meno kūriniuose atskleidžiamos detalės. Kitaip tariant, medžiagos suvokimą veikia kitų kūrinių medžiagiškumas. Maloniai nustembu, kai rožinio stiklo skulptūrą kaip vieną iš savo kūrinių pristato Hedi Jaansoo, o ne, kaip tikėjausi, Anna Mari, kurios darbams dažnai būdinga ta pati dulkinos rožės spalva.

Užbaigdama negaliu nepagirti Kaisa’os Maasik už atliktą kuratorės vaidmenį – ji padėjo užsimegzti švelniems santykiams tarp visų galerijoje „Atletika“ pristatomų menininkų savitų, valdingų praktikų. Kaisa yra ir menininkė, ir kuratorė; jos pačios kūryboje galima įžvelgti praktiką, įprasminančią kitų žmonių rankomis sutvertų suvenyrų svarbą. Ypač turiu omenyje jos seriją „Tomaatti kurkku leipä“ („Pomidoras, agurkas, duona“), kurią sudaro rankų darbo kilimai, atrodantys tarsi padidintos rastų pirkinių sąrašų versijos – intymių, kasdieniškų sąrašų, sukurtų su stipria intencija pamaitinti savo kūną, to paties kūno parašytų ir užmirštų, o vėliau kruopščiai įamžintų Kaisa’os kūno, taip sukuriant dar vieną žmogišką kūną kilimo pavidalu – kilimo, teikiančio šilumą kitiems kūnams.

Atėjus į šią parodą, sunku suvokti, kad kvalija ir intencionalumas yra dvinarės sąvokos. Tik dėl itin atidžių apmąstymų Kaisa’ai pavyksta sukurti grupinę parodą, kuri yra tarsi gradientas – vienas spalvinis laukas, sudarytas iš daugelio tonų; tarsi iš namų matomas dangus (nesvarbu, kokie tai būtų namai, bendri ar tokie, kuriuose gyvename savarankiškai), į kurį žvelgiame ir iš vidaus, ir iš tolo – tai stebėjimas, kuriame slypi galimybės.

„Džiaugsmo šalyje ar teko lankytis“ arba „ar teko lankytis džiaugsmo šalyje“ – parodos patirtis užsibaigia dar vienu tekstu viename iš Nokukhanya’os paveikslų. Tuo pat metu suvokiu, kad realizuojant šią parodą buvo pasitelktos paralelės ir sampratų projekcijos, joje kviečiama įžvelgti sąsajas bei pastebėti, kad jos yra atviros ir besivystančios; šis tas daugiau nei parodos detalių visuma. „Trapi pusiausvyra“ egzistuoja erdvėje ir laike, tačiau ir tuo pat metu – nuolatiniame judėjime. Ji išgyvenama, bet neaprėpiama.

Paroda „Trapi pusiausvyra“ galerijoje „Atletika“, kultūros komplekse „SODAS 2123“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veikia iki gruodžio 16 d.

Tekstą iš anglų k. vertė Paulius Balčytis