Prokrusto algoritmas

[Aplankote parodą? Net nepanašu. Įsijungiate virtualų 3D parodos turą? Irgi pro šalį. Peržiūrite 15 sekundžių TikTok filmuką apie parodą, įgarsintą repo dainos fragmentu „Now watch me whip, now watch me nae nae“, netikėtai perklotu rafinuotu serialo „Succession“ (liet. „Paveldėjimas“) muzikiniu takeliu. Bingo!]

Ar žinojote, kad egzistuoja būtybė, turinti visiškai permatomą kaktą? Tai paslaptinga giluminių vandenų gyventoja, tarsi iš kitos planetos atklydusi trumpasnukė stintūnė. Jos unikali permatoma kaktos savybė yra ne tik estetinis fenomenas, bet ir adaptacijos prie tamsios bei aukšto slėgio aplinkos rezultatas. Šis neįprastas gyvūnas atspindi menininko būseną: nuolatinį poreikį pasauliui perteikti mintis, emocijas ir idėjas, palaikyti skaidrų santykį su savimi ir aplinka. Menininkams tenka sudėtinga užduotis konvertuoti vidinius monologus į konstruktyvų dialogą su visuomene – tai tarsi nuolatinis žaidimas atviromis kortomis. Įsipareigojimas būti atviriems neišvengiamai sukelia sąveiką su aplinka, kuri dinamiškai formuoja ir transformuoja asmenybę.

Puikus šio fenomeno pavyzdys yra menininkės Aurelijos Bulaukaitės personalinė paroda „In My ???? Era“ (liet. „Mano ???? eroje“). Ši ekspozicija, kurios svarbiausia tema – kintanti tapatybė, šiuo metu yra rodoma Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ Vilniuje. Parodos pavadinime esantys klaustukai gali būti laikomi vietos užpildu ar simboliu, įkūnijančiu neapibrėžtumo ir kintamumo elementą. Tai gali atspindėti kartą, kuri vis dar ieško savo tapatybės ir nesijaučia užtikrinta dėl pasirinkimo krypties. Paroda atliepia kultūrinį reiškinį, kai populiariosios kultūros tendencijos ir masinės medijos naratyvai dažnai tampa individualios tapatybės pakaitalais. Tai sukuria unikalią sociokultūrinę dinamiką, kurioje asmenybės, tokios skirtingos kaip „Aš savo Barbės eroje“ ir „Aš savo Unabomberio Tedo Kazinskio eroje“, gali atrodyti vienodai patrauklios.

Kasdienybės egzistencijos audrai besiautėjant, kai tampa vis sunkiau atskirti fizinę realybę nuo jos skaitmeninio atspindžio, Aurelijos drobėse veikianti protagonistė, regis, klesti. Gyvenimas, panardintas į rutinos suirutę ir banalybę, atrodo, yra priimamas neįprastai energingai. Virtualus pasaulis, nebeatskiriamas nuo mūsų kasdienybės, intensyvina chaosą. Jis veikia kaip katalizatorius, nuolat iškraipantis to kas įprasta suvokimą, tokiu būdu iškeliant rutiną į patirties lygmens sferą, kurioje susipina apčiuopiama ir neapčiuopiama. Drama skverbiasi į visus gyvenimo aspektus: romantiką galima rasti paprastame ledinės latės užsisakyme ar graudžiame močiutės kapo aplankyme. Sudėtinga atskirti, kur baigiasi ironiška pozicija ir prasideda autentiška asmenybė, o gal viskas tampa tuščiavidurių kaukių baliumi. Aurelijos pasakotoja patraukia savo dvilypumu. Pasiklydusi, bet renkanti sekėjus, ši paslaptinga figūra išgliaudo regos sutrikimų užkluptą dirbtinės vidutinybės galvosūkį. Paviršutiniškumo ir vidutiniškų patirčių dominuojamoje aplinkoje naratorei orientuotis padeda jos pasimetimo ir pasitikėjimo savimi derinys. Pasiklydusi šiame sintetiniame nuobodulio labirinte ji vis tiek randa kelią į priekį.

Išžvejoti save iš šio blizgančio tvenkinio gali būti ne taip jau ir lengva. Naujas, skaitmeninis, bet subtiliai perteiktas moteriškas seksualumas spinduliuoja iš paveikslo „Medusa Met Her Kinky Octopus“ (liet. „Medūza sutiko savo padykusį aštuonkojį“). Tai gali sukelti asociacijas su Katsushika Hokusai kūriniu „Žvejo žmonos sapnas“ ar net hentai. Estetinės normos keičiasi, nutolstama nuo tradicinių ilgakasės lietuvaitės ar žurnalo viršelio modelių įvaizdžių, įžengiama į manic pixie dream girl (liet. „maniakiškos keistos svajonių merginos“) sferą. Šiuolaikinė jauna moteris labiau identifikuojasi su mitinėmis būtybėmis – undinėmis ar net mokslinės fantastikos kiborgėmis, o tai gali lemti dar griežtesnius lūkesčius savo išvaizdai. Paveiksle „Time Is an Illusion. Lunchtime Doubly so“ (liet. „Laikas yra iliuzija. Pietūs – ypač“) tarsi užsimena apie vidinius monologus, paveiktus valgymo sutrikimų, kurie, deja, internete vis dar turi savo ruporus. Perlas kriauklėje tampa priminimu: net toks mažas dirginimas kaip smėlio krislas moliuske gali sukurti kažką unikaliai gražaus. Vis dėlto, svarbu prisiminti, kad valgomos austrės neužaugina šių brangakmenių. Šis kontrastas subtiliai, bet aiškiai pabrėžia įtampą tarp grožio ir maitinimosi, atskleidžia nepatogias temas, kurias norisi išstumti iš viešojo diskurso, izoliuoti kaip į kriauklę patekusį svetimkūnį.

Šiuolaikinėje nuolatinio savęs išaukštinimo eroje, kurioje narcisizmas eina ranka rankon su objektyvia vidutinybe, galimybė susitapatinti tampa esminiu kolektyvinės tapatybės formavimo vardikliu, kuris užfiksuoja subkultūrinio ilgesio momentą. Jei memų komunikaciją vertiname kaip masalą, pagautoji žuvis pakliūva į tai, ką pats Marshallas McLuhanas pavadino „narcizo narkoze“ – užhipnotizuojančiu susižavėjimu stebint save medijose. Paveikslas „Me After Wearing a Cute Outfit on a Boring Day“ (liet. „Aš po to, kai gražiai apsirengiau nuobodžią dieną“) leidžia žiūrovams vizualizuoti savo pačių asmenukes, atrasti savo unikalius perlus. Šis troškimas įpasminti savo individualumą ir reikšmingumą yra įamžintas naujausioje kino juostoje „Perlė“ (2023, rež. Ti West), kuri neseniai susilaukė kultinio pripažinimo socialinėse medijose. Filme jauna moteris, balansuojanti ties beprotybės riba, siekia žvaigždės statuso, desperatiškai bandydama pabėgti nuo monotonijos, izoliacijos ir meilės stokos, kurią patiria gyvendama tėvų ūkyje. Neatskleidus viso filmo siužeto, galima teigti, kad interneto informaciniuose burbuluose per ilgai užsibuvę vartotojai pradeda simpatizuoti antisocialiems tipažams, tokiems kaip Aileen Wuornos, ar, galbūt, Tonya Harding, taip įrodydami, kad gyvename paskutinėje postmodernaus vartojimo ir vėlyvojo kapitalizmo fazėje. „Galutinis bosas“ šiame identiteto žaidime yra nebesigėdijimas įžengiant į savo pačių „blogiečio“ erą.

Ne visiems artimas šis reliatyvizmas. Pastebėjusi, kad TikTok vartotojai manipuliuoja jos muzika, siekdami paviršutiniškai viliojančios, tačiau empatiją silpninančios estetikos, kuri tiesiog fetišizuoja moterų skausmą, dainininkė Fiona Apple nusprendė pašalinti savo kūrinius iš šios platformos. Menas – savęs pažinimo ir išraiškos kelias, kuris dažniausiai leidžia menininkams atskleisti savo autentiškumą. Net susikurtas sceninis amplua, galiausiai susilieja su autentišku „aš“, formuodamas tikrąjį asmenybės branduolį. Šiame kontekste anti-nuomonės formuotojo (angl. de-influencer) veikla, išmaniųjų telefonų atsisakymas ir socialinių profilių ištrynimas, tampa vis patrauklesnis. Tačiau jums paskirtas FTB agentas tikrai pasiilgs memų, kuriais dalinotės. Tiesiog įkelkite paskutinį memą apie „eros pabaigą“.

Aurelijos Bulaukaitės paroda „In My ???? Era“ Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veikia iki birželio 24 d.

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela