Profesionalios keramikos 90-metis – koks jis?

2021 m. lapkričio 4 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Kamilė Pirštelytė

Lietuvių keramika pastarąjį dešimtmetį išgyvena akivaizdų pakilimą: daugėja technologiškai ir stilistiškai išskirtinų asmenybių, tarptautinių parodų įvertinimų, tyrėjų dėmesio. Akivaizdu ir tai, kad ribos tarp vaizduojamojo ir taikomojo meno susiniveliavo, tačiau šiandien keramikams Lietuvoje vis dar tenka daug dirbti, kad pakeistų ribotą visuomenės požiūrį. Vis tik situacija po truputį kinta, ir nėra geresnio laiko apie ją pakalbėti, nei svarbios sukakties metu.

Spalio 22 d. – lapkričio 12 d. Šv. Jono gatvės galerijoje žiūrovams atverta LDS Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“. Ekspozicijos atidarymo proga – jubiliejinė, siekiant paminėti Lietuvos profesionalios keramikos 90-metį. Parodos kontekste apie keramikos situaciją Lietuvoje kalbinu vienas iš pagrindinių parodos organizatorių, menininkes – LDS Vilniaus keramikos sekcijos pirmininkę Agnę Šemberaitę, Mileną Pirštelienę ir Rūtą Šipalytę.

Šiemet profesionali Lietuvos keramikos bendruomenė švenčia 90-ties metų jubiliejų. Lyginant su vaizduojamaisiais menais, keramikos sritis ne kaip paskirų puodžių ar manufaktūrų amatas, o kaip autorinė dailės šaka iškilo ne taip ir seniai – 1931 m., Kauno meno mokykloje atidarius Keramikos studiją. Per šį nepilną šimtmetį įvyko daug peripetijų. Kokie, jūsų nuomone, įvyko kertiniai pokyčiai? Kokios stilistinės, technologinės tendencijos dominavo anksčiau, o kokios šiandien?

Agnė: Dr. Raimondos Simanaitienės knygoje „Pėdsakai molyje: Vaclovas Miknevičius“ perskaičiau tai, kas man pasirodė labai įdomu ir, deja, tipiška Lietuvai. Kalbama apie Kauno meno mokyklos pirmuosius metus. Tuo laiku apsispręsta, kad nepriklausomoje Lietuvoje reikia dailiosios keramikos pramonės, kuri būtų skirta vietos rinkai ir reprezentuotų valstybę. Buvo svarstoma, kokias krosnis pirkti – ar aukšto degimo iš Vokietijos arba Čekoslovakijos, ar žemo degimo mufelines iš Latvijos. Įsigytos mufelinės, kurios buvo pigesnės, nors mokyklos dėstytojų komitetas ir aiškino, kad kokybiškoms dirbtuvėms reikalingos aukšto degimo. Valstybės politika lėmė tam tikras neigiamas istorines aplinkybes, nes dėl šio pasirinkimo talentingi keramikai negalėjo dirbti bei eksperimentuoti su tokiomis medžiagomis kaip porcelianas, akmens masė, aukšto degimo moliais. Tiesa, nuo 1974 m. Kaunas turėjo garsiąją „Jiesios“ kaulinio porceliano mokyklą, bet Vilniuje su šia medžiaga dirbančių meistrų, išskyrus kelis, mes praktiškai neturėjome, o ir jie įgūdžių sėmėsi tarptautiniuose simpoziumuose. Nekokybiškos medžiagos, prastos krosnys tiek tada, tiek sovietmečiu, net ir nepriklausomos Lietuvos (kada debiutavo mano, Milenos ir Rūtos karta) pirmajame dešimtmetyje lėmė, kodėl garsių, kertinius keramikos istorijos etapus žyminčių 20 a. menininkų kūriniai dažnai yra prastos būklės, nepatvarūs. Įdomu ir tai, kad Baltijos šalyse estai, latviai dėl stiprios technologinės pusės garsėjo dizainu, o lietuviai, turėdami skurdžias medžiagas ir krosnis, savo stiprybe pavertė fantaziją, idėjinį pagrindą. Stilistinis lūžis įvyko atgavus nepriklausomybę, nors pokyčiai vyko prasidėjo vėlyvuoju sovietmečiu. Išlaisvėjimas atėjo su Kristina Karkaite-Mazūriene, Aldona Šalteniene, Jolanta Kvašyte, Jovita Laurušaite, Nora Blaževičiūte, Dalia ir Rytu Jakimavičiais. „ŠV“ grupės (Ona Grigaitė, Svajonė ir Paulius Stanikai) ir Audriaus Janušonio atėjimas apskritai pakreipė keramiką į konceptualiuosius menus. Dabar yra įvairiai. Dalis jaunosios kartos linksta į dizaino pusę, kita dalis – į šiuolaikinio meno pasaulį. Mūsų kartos stiprybė, manau, individualumas. Buvome ugdomi, kad menininkas privalo turėti išskirtinį braižą, nepasiduoti kintančioms madoms.

Milena: Molis yra amžina medžiaga, kurią tūkstantmečiais naudodavo skirtingais tikslais – buitiniais, architektūriniais, sakraliniais, estetiniais. Kadangi keramika pirmiausia yra tradicija ir amatas, kilusi iš buities, tai kertinis pokytis Lietuvoje, mano nuomone, įvyko, kai keramika transformavosi į meną. Iki šių dienų ji išlaiko funkcionalumo tradiciją, bet dabar keramika yra tarsi medžiaga, per kurią autorius gali išreikšti savo idėją. Šiuolaikinio meno parodose, mugėse matome tarpdisciplininius autorius, kurie nėra keramikai, tačiau naudoja ją kaip patrauklią medžiagą, turinčią technines galimybes materializuoti idėją. Ši transformacija nuo buities rakando, daikto iki šiuolaikinio meno, kuriame viršų ima idėjinis išpildymas, man regisi labai įdomi. Keraminiai objektai nebeturi paskirties ne tik pas tarpdisciplininkus, bet ir nemažai daliai keramikų. Kita vertus, žvelgiant į istorinius pokyčius, įdomu ir tai, kad visos keramikos rūšys turi savo vietą. Atsiradus kinui, teatras nedingo. Atsiradus televizijai, nedingo nei kinas, nei radijas. Viskas koegzistuoja iki šiol, nenukonkuruoja vienas kito, kaip buvo įsivaizduota pradžioje. Niekas nėra išstumiamas, tik atsiranda dar vienas raiškos būdas, dar viena keramikos atšaka. Šalia to, kad liko ir daiktas, ir skulptūra, ir funkcionalumas, ir dizainas, atsirado konceptualūs objektai, kurie neturi jokios funkcijos. Keramika plečiasi.

Rūta: Kai Liudvikas Strolis, mūsų profesionalios keramikos pradininkas, po studijų Prancūzijoje į Lietuvą atsivežė vakarietiškų tradicijų gūsį, šalyje paplito meistriškai atliekami kūriniai, jungiantys modernistinius sprendimus su tautodailės elementais. Tai buvo metas, kai stengtasi pabrėžti tautinį išskirtinumą. Taigi, Lietuva nebuvo smarkiai atitrūkusi nuo pasaulinių tendencijų. Atėjus sovietmečiui, viskas smarkiai keitėsi. Trūko medžiagų, atsirado komunistinės ideologijos suvaržymai. Ambicingi menininkai, norintys būti pastebėti visuomenėje, turėjo atlikti valdiškus užsakymus socrealizmo temomis. Keramika, kaip ir tekstilė, vitražas, buvo plačiai naudojami to laikmečio viešuose interjeruose. Būdavo skiriamos nemažos lėšos šiems užsakymams, keramikai kūrė įspūdingus didžiulius pano, kurie iki šiol stebina profesionalus. Tuo laiku plito ir Dailės kombinate tiražuojama keramika – dailininkas sukurdavo modelį, o meistrai pagal jį gamindavo. Kai kurie kūrėjai atsisakydavo viešų užsakymų ideologinėmis temomis, rinkosi neutralią gamtinę ornamentiką ar net Ezopo kalbą. Tačiau dauguma garsių sovietmečio autorių praėjo visus etapus – nuo modelių kūrimo tiražuojamai keramikai, valdiškų viešųjų erdvių užsakymų iki tylaus modernizmo. Atgavus nepriklausomybę, keramikai išlaisvėjo, atsigręžė į pasaulinius pavyzdžius. Mūsų studijų laikais instaliatyvioji, konceptualioji keramika atrodė kaip stebuklas. Po truputį atsirado kokybiškesnių medžiagų, daugėjo technologinių eksperimentų.

LDS Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“  Šv. Jono gatvės galerijoje. Nuotrauka: Andrius Grigalaitis

Agne, Milena, jūs kartu su Egle Einikyte-Narkevičiene daugiausiai dirbote prie parodos koncepcijos. „Archyve“ pristatėte 76 autorius. Didžioji jų dalis – Vilniaus dailės akademijos 1957–2018 metų laidų absolventai. Vis tik klasikų iš Kauno meno mokyklos ar, pavyzdžiui, Liudviko Strolio tarp jų nebus. Kodėl?

Agnė: Kadangi Šv. Jono gatvės galerijos erdvės nėra begalinės, reikėjo kažkaip apsibrėžti, koks kiekis darbų bus rodomas. Nusprendėme, kad tai bus dabartinės Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikos sekcijos narių darbai. Aišku, labai norėjosi, kad bendroje ekspozicijoje atsirastų bent jau Liudviko Strolio, Liucijos Šulgaitės, Aldonos Ličkutės-Jusionienės kūrinių, bet susidūrėme su biurokratine problema – iš muziejų pasiskolinti kūrinius yra labai sudėtinga, teko šios idėjos atsisakyti.

Milena: Norėjome, kad tai būtų žmonių, kuriuos vienija ši organizacija, paroda, skirta pažymėti jubiliejinę progą. Nesiekėme retrospektyvinio koncepto, tačiau ekspozicijoje yra skirtingų kartų atstovai, garbaus amžiaus menininkai, kurie buvo reikšmingi tam tikrais laikotarpiais ar tebekuria iki šiol. Norėjome žiūrovus įtraukti į savotišką laiko žaidimą, kuris turėtų išardytą kartų chronologiją ir priverstų stebėtoją spėlioti, kokio laikotarpio ir kieno kūrinius jis mato, nustebintų laikui nepavaldžiu modernumu. Tikra retrospektyvinė paroda būtų per didelė atsakomybė tokiai nedidelei menininkų komandai.

Jubiliejų proga norisi kalbėti ne tik apie praeitį, bet ir dabarties perspektyvas. Pasak latvių kuratoriaus Aivaro Baranovskio, Baltijos šalių keramika visuomet buvo istoriškai reikšminga, tačiau per pastarąjį dešimtmetį stipriai iškilo šiuolaikinio meno kontekste. Šią tendenciją pastebime ir Lietuvoje. Mūsų autoriai darosi matomesni Europos ir Azijos regionuose. Visos trys esate įvairių tarptautinių parodų prizininkės. Rūta vos prieš kelias savaites sulaukė komisijos įvertinimo Art Vilniuje, Agnė neseniai pelnė auksą tarptautinėje Latvijos bienalėje. Kas, jūsų nuomone, lemia šį susidomėjimą lietuvių kūryba, palankius konkursinius įvertinimus užsienio kontekste?

Agnė: Galbūt menininkų gebėjimas sukurti išskirtinius, savitus kūrinius. Per pastaruosius trisdešimt metų Lietuvoje šalia buvusių garsių autorių iškilo nemažai naujų kūrėjų, išsiskiriančių individualia stilistika, technologiniais sprendimais. Kalbant apie Baltijos šalių regioną, anksčiau manyta, kad estai specializuojasi dizaino srityje, lietuviai – figuratyvinės keramikos, o latviai yra tarpinė jungtis. Tokį požiūrį suformavo stiprus Šaltenienės, Kvašytės, Jakimavičių, Janušonio indėlis. Dabar matome labai įvairią keramiką – ir postmodernias, konceptualias keramikos tendencijas, ir dizaino apraiškas, daugėja aktyvių individualistų, kurie atgręžia užsienio komisijų dėmesį į mūsų šalį. Lietuvoje yra labai mažai gyventojų ir, palyginus su užsienio šalimis, keramikų bendruomenė gana maža. Nepaisant to, stebėtinai daug lietuvių praeina tarptautines parodų atrankas.

Milena: Man regisi, susidomėjimą lemia augantis dabartinių dailininkų aktyvumas. Keramikai Lietuvos šiuolaikinėse parodose vis dar yra savotiška naujiena, daug kas keramikos sritį vis dar suvokia gana konservatyviai. Tačiau tai po truputį keičiasi. Tarpdisciplininiai menininkai taip pat vis dažniau savo eksperimentams pasitelkia keramiką, ir ši tendencija ateina iš Vakarų. Lietuvoje keramikos parodos vyksta gana retai, mažėja galerijų, kurios norėtų imtis keramikos ekspozicijų kuratorystės, nes tokie kūriniai trapesni, reikalauja daugiau erdvės, priežiūros. Dėl to keramikai ėmė burtis į organizacijas, grupes, aktyviau rodyti savo kūrybą užsienio parodose. Mūsų aktyvumas nulėmė ir lietuvių pripažinimą tarptautiniu mastu. Manau, kad mes, kaip lietuviai, išskirtinumu nepasižymime, tiesiog galioja paprasta tiesa – geri dailininkai visur yra geri dailininkai. Reikia pasidžiaugti, kad jų daugėja Lietuvoje. Žinomumą lemia ir tai, kad šalys turi savo mokyklas plačiąja prasme, kurios garsėja technologijomis, meistryste, mat tarptautinėse keramikos parodose vien meninės išraiškos nepakanka. Keramika pirmiausia yra meistrystė. Tarkim, sovietmečiu lietuviai turėjo stiprių porceliano meistrų, nes buvo gamykla, kuri skatino porceliano sklaidą. Iki šiol turime stiprių vyresnės kartos porceliano kūrėjų. Tačiau dingus gamyklai, dingus stiprių porceliano bazinių pagrindų studijoms, silpnėja šios meistrystės tradicijos tarp jaunosios kartos atstovų. Tačiau gyvenimas tuo ir įdomus, kad visada gali atsirasti kažkas naujo. Pasaulis atviras, gali keliauti, mokytis svetur.

Rūta: Šiemetinis „Art Vilnius“ paskatino susimąstyti šia tema. Kartu su Severija Inčirauskaite-Kriaunevičiene „Artifex“ galerijos stende pristatėme „Sports At Home“ ekspoziciją, kuriai buvo sukurti konceptualūs tekstilės ir keramikos objektai. Kaip ir užsiminėte, tarp septynių geriausių mugės galerijų – VDA tekstilės galerija „Artifex“, pademonstravusi mano ir Severijos kūrybą, įvertinta už netikėtą meninį bendradarbiavimą ir konceptualų medžiagos panaudojimą. Nors Severija yra tekstilininkė, ji jau seniai nebedalyvauja savo srities parodose, o perėjo į platesnį šiuolaikinio meno pasaulį. Tekstilė liko medžiaga, bet nebe pagrindiniu amatu. Tuo tarpu man šis projektas buvo tarsi tiltelis į platesnio šiuolaikinio meno pasaulį. Palyginus su ankstesniais metais, „Art Vilniuje“ šiemet dalyvavo nemažai lietuvių keramikų.

Vis dėlto keramikų bendruomenė vis dar yra gana uždara, save iš inercijos daugiau reprezentuoja renginiuose, kur dominuoja išskirtinai tik keramikos kūriniai, o tai apriboja šios meno šakos reprezentaciją platesnėje meno erdvėje ir rinkoje. Keramikos kūrėjų matomumas, išėjimas į plačiąją visuomenę (tarptautinę ar vietinę) vyksta palaipsniui, juk vis dėlto esame jauna valstybė. Besižvalgydami į praeities ir dabartinio pasaulio pavyzdžius, po truputį drąsėjame, aktyvėjame, tobulėjame. Ne tik mes atsiveriame, bet ir pasaulis darosi atviresnis, galime sekti save pasauliniame kontekste. Tarkim, su Egle Einikyte-Narkevičiene įstojome į Tarptautinę keramikos akademiją Šveicarijoje, į kurią anksčiau buvo labai sunku patekti, tačiau net ir ji, laisvėjant šiuolaikiniam pasauliui, pasidarė mažiau konservatyvi, atviresnė. Didelę įtaką daro ir mokytojai, užauginę ypatingai stiprius menininkus, sulaukiančius tarptautinio dėmesio, įveikiančius svarbius konkursus Europoje ir Azijoje.

LDS Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“  Šv. Jono gatvės galerijoje. Nuotrauka: Andrius Grigalaitis

Ne tik kuruojate parodas Lietuvoje, dalyvaujate tarptautiniuose konkursuose, bet ir aktyviai stebite Lietuvos, užsienio kolegų kūrybinius, organizacinius kelius. Kaip vertinate Lietuvos parodinį lauką, lyginant su užsienio?

Agnė: Tiek žvelgiant į vietinį, tiek į tarptautinį meno lauką, akivaizdu, kad finansinis klausimas išlieka esminis formuojant stiprią parodą. Parodoje gali pristatyti geriausius darbus, tačiau skurdžioje ekspozicijoje jie neatsiskleis. O autorių yra tikrai stiprių. Kad paroda būtų aukštesnio lygio, turi būti ir kuratorius, kuris apjungtų bendrą idėją, nes šiuo metu, kaip ir jubiliejinės „Archyvo“ parodos atveju, patys menininkai ir kuruoja, ir viešina, ir formuoja ekspozicijos architektūrą. Su mažais finansiniais ištekliais norėjome sukurti įdomią koncepciją, kuri atlieptų ir šiandienines problemas, su kuriomis susiduria keramikos laukas. Vieniems seno sandėlio koncepcija labai patiko, iš kitų susilaukėme kritikos, tačiau toks pradinis tikslas ir buvo – ne tik sukurti naujesnį eksponavimo būdą, teatrališką, istoriniu vintažiniu žaidimu dvelkiančią ekspoziciją, bet ir iškelti kiekvienam žiūrovui klausimą – kodėl „Archyvas“ primena sandėlį? Kodėl garsių autorių kūriniai padėti ne ant įprasto skulptūrinio pjedestalo, o tarp senų dėžių?

Milena: Kuratorinių parodų Lietuvoje nėra daug. Yra menininkų, entuziastų, kurie skatina ir vysto lietuvių keramikos parodinį lauką. Tačiau nedaug keramikos parodų Lietuvoje galima pavadinti kuratorinėmis. Taip yra dėl to, nes Lietuvoje trūksta organizacijos, kuri imtųsi kuruoti šį keramikos lauką. Latviai turi itin aktyvų Marko Rothko meno centrą, kuris su Latvijos keramiką mylinčiais kuratoriais yra milžiniška stumiamoji jėga. Tiesą pasakius, jie ėmėsi garsinti pasauliniu lygiu ne tik savo šalies menininkus, bet ir išskirtinius Baltijos šalių kūrėjus. Pavyzdžiui, kaip tik šiuo metu ruošia didžiulę Baltijos šalių parodą, kurią pristatys Korėjoje. Centras tapo svarbia jungiančia organizacine gija. Džiugu, kad jie rūpinasi ir Lietuvos kūrėjų sklaida, tačiau mūsų šalyje reikalinga sava organizacija, o neturime nei muziejaus, nei šiuolaikinio meno centro, kuris specializuotųsi keramikos parodose, rašytų projektus, gautų finansavimą. O juk tam, kad padarytum gražią šiuolaikinę ar istorinę parodą, reikia didžiulių pinigų. Užsienyje nemaža dalis šiuolaikinių meno centrų pristato ir keramiką, o pas mus to nėra, neturime net galerijos Vilniuje, kuri specializuotųsi keramikos srityje. Lietuvos dailininkų sąjunga, sunkiai gaudama lėšas, savo entuziazmu suorganizuoja vieną kitą parodą, tačiau tai nepalyginama su, pavyzdžiui, įspūdingomis latvių parodomis, prie kurių už gerą atlygį dirba menotyrininkai, kuratoriai, architektai, šviesų dizaineriai. Po tokių parodų neretai tam tikri kūriniai atsiduria ir muziejaus kolekcijose. Lietuvoje turime labai įvairių menininkų, su kuriais reikėtų dirbti atskirai, o ne suplakti juos visus į bendras ekspozicijas. Pasaulyje vyksta garsios parodos, kurios segmentuojasi pagal kategorijas – dizaino, skulptūros, tradicinės funkcinės keramikos, konceptualaus meno. Dėl to daug lietuvių autorių siunčia savo kūrinius į užsienį, nes ten savo srityje gali pasirodyti kaip puikus meistras, technologas, o Lietuvoje tradicinės keramikos kūrėjas dažniausiai nublanks šalia skulptūrinių, šiuolaikinių kompozicijų, kurių pagrindas yra idėja ar ekspresija.

Rūta: Manau, kad Lietuvoje keramikos parodinis laukas dar gana silpnas, nes, kaip ir minėta, labai trūksta padoraus finansavimo, kuris padėtų samdyti ekspozicijų kūrimo profesionalus ir padėtų įgyvendinti idėjas. Kartais stipri ekspozicija net ir silpnesniems kūriniams labai padeda. Taip pat manau, kad dar daug keramikų mūsų šalyje yra apsnūdę, gyvena per daug uždarą kūrybinį gyvenimą.

Kita vertus, daugėja keramikų entuziastų, kurie deda didžiules pastangas, kad ir be tinkamo finansavimo galėtų iškelti keramikos parodas į viešesnį, visuomenei patrauklesnį lygį. Pavyzdžiui, Vokietijoje meno mugių, bienalių yra daugybė, Kinijoje keramikas yra lygus skulptoriui (jeigu ne daugiau). Lietuvoje buvo stagnatyvių etapų, tačiau stengiamės judinti parodinį lauką. Ir mažųjų keramikos formų paroda „Puodukas“, ir ši „Archyvo“ paroda kuruojamos iš gryno entuziazmo, noro, kad keramikų parodinis laukas būtų įvairiapusiškesnis, gausesnis. Tarkim, Agnė, einanti Vilniaus keramikos sekcijos pirmininkės pareigas, dirba taip intensyviai, kad kartais sunku kartu suspėti, stebina, iš kur tiek energijos.

LDS Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“  Šv. Jono gatvės galerijoje. Nuotrauka: Andrius Grigalaitis

Parodoje „Archyvas“ pasirinkote netradicinį keramikos eksponavimą. Žinomų autorių kūriniai sudėti ant vintažinių lagaminų, senų dėžių, metalinių urbanistinių statinių, medinių stelažų. Šis pasirinkimas susijęs su archyvo-sandėlio koncepcija, kuri dviprasmiškai kelia ir kritinių klausimų apie šiandieninės keramikos situaciją Lietuvoje. Kokia ji?

Agnė: Sandėlio-archyvo koncepcija norėjome atkreipti dėmesį į tam tikras problemas, pavyzdžiui, istorinio keramikos fondo nykimą, tai, kad po Nepriklausomybės kurta keramika atsidūrė šiuolaikinės istoriografijos ir muziejų paraštėse. Kai keliavome po menininkų dirbtuves, bandydami atrinkti kūrinius parodai, susidūrėme su liūdna realybe – dalis garsių, istorinių kūrinių, pelniusių įvairius apdovanojimus, atrodo pamiršti, sunyko dėl prastų laikymo dirbtuvėse, palėpėse, dėžėse, garažuose sąlygų. Tam įtakos padarė ir tai, apie ką kalbėjo Milena – kad neturime muziejaus, rimtos institucijos, kuri tendencingai kauptų skirtingų kartų keramiką, su ja dirbtų, pristatytų visuomenei ir šalies svečiams. Dėl to nemažai kūrinių arba sunyksta, arba atsiduria svetimų šalių muziejuose. Kita vertus, keramikos situacija po truputį gerėja. Keramikai deda daug pastangų, kad jų sritis taptų matomesnė visuomenei, o prie to stipriai prisideda ir tarptautinis dėmesys, laimėjimai. Džiugu, kad atsiranda ir pagalbos iš šono, tačiau jos vis dar labai trūksta. Šiemet labai džiaugiausi, kad „Art Vilniuje“ buvo ir Audrius Janušonis, ir Rūta Šipalytė su Milena Piršteliene. Nors jų kūriniai nebuvo įvardinti kaip keramika, o daugiau kaip skulptūra, objektai. Kai žiūrovai pamato keramikos kūrinius tokiame prestižiniame renginyje, tai pakelia jos vertę ir visuomenės akyse. Mažiau keramikos pasaulį žinantys supranta, kad tai toks pat meno kūrinys.

Milena: Jeigu vyresniosios kartos menininkų kūriniai dar buvo perkami į muziejus, tai mūsų, po Sąjūdžio atėjusios kartos menininkų, kurie dirbo pastaruosius dvidešimt metų, kūrinių valstybė praktiškai nekaupia. Nors per šį laikotarpį įvyko daug svarbių stilistinių, technologinių pokyčių, iškilo unikalių autorių, garsėjančių tarptautiniu mastu. Lietuvoje, Vilniuje mes neturime tokios vietos, kur galėtume atsivesti užsienio svečius, besidominčius keramika, ir parodyti jiems vientisą lietuvių istorijos kolekciją. Tarkime, Vienos Taikomojo meno muziejuje gali apžiūrėti geriausius skirtingų, ne tik istorinių, bet ir dabartinių laikmečių autorius. Ryga turi savo porceliano muziejų, kuriame kuruojamos ir istorinės, ir šiuolaikinės parodos, leidžiami katalogai. Tuo tarpu minėtos sunaikintos garsiosios Kauno Jėsiaus porceliano gamyklos kūrinių palikimas išnyko. Tarybinio laikotarpio menas, kuris dėl politinių priežasčių mažiau vertinamas, buvo drastiškai sunaikintas, sugriautas, nors tuo laiku buvo sukurta aukščiausio lygio milžiniškų, galingų, modernių keramikos objektų interjerams, kurie ir dabar daro didžiulį įspūdį šiuolaikinės keramikos profesionalams. Tad jeigu dvidešimt pastarųjų metų niekas nekaupia šiuolaikinės Lietuvos keramikos kūrinių, jų nearchyvuoja, neužsiima istoriografija, ateities kartoms nebus užfiksuotas dar vienas istorinis laikotarpis. Atrodys, kad nieko ir nebuvo. Iš šios perspektyvos, lyginant su kitomis šalimis, atrodome liūdnai, nors turime labai stiprių autorių. Kita vertus, tikiu, kad vieną dieną tokia vieta atsiras. Svarbiausia, kad nebūtų prarastas nepriklausomybės trisdešimtmetis.

Rūta: Formuojant muziejų kolekcijas, keramika dažnai nustumiama į šoną, į ją neretai žiūrima kaip į taikomąją dailę, nesiekiančią aukšto meno lygio. Be to, kartais jaučiamas ciniškas požiūris, jog menininkai senatvėje bet kuriuo atveju savo kūrinius padovanos muziejui, kad jie nebūtų prarasti. Liūdna, nes tame yra tiesos, juk menininkui svarbu, kad darbai būtų įdomūs visuomenei, turėtų išliekamąją vertę, o neatsidurtų proanūkių garaže ar šiukšlyne. Iš to kyla ir kita problema: koks nupirktų ar atiduotų į muziejų kūrinių likimas? Juk didžioji dalis kolekcijos sugula į neprieinamą visuomenei archyvą, kai, pavyzdžiui, Pietų Korėjos keramikos fondo „TOYSEUM“ archyvai yra laisvai prieinami visiems. Lietuvoje negausu ekspertų, kurie užsiimtų nuosekliu istorinės kolekcijos formavimu. Tarp jų reikia paminėti Danutę Skromanienę, kuri seka keramikos situaciją ir siūlo įsigyti kūrinius, tačiau po Nepriklausomybės atgavimo Taikomosios dailės muziejus savo keramikos kolekciją papildė tikrai negausiai. Kita vertus, tikiu, kad keramikai patys gali pakelti savo specialybės prestižą. Tuo tikslu organizuojame įvairias grupines parodas. Deja, kol kas šis darbas laikosi ant savanorystės, dažnai aukojant laiką ir energiją, kurie galėtų būti skirti asmeninei kūrybai. Pasitinkant profesionalios keramikos 90-metį, akivaizdu, kad problemų ir trūkumų turime, tačiau tikiu, kad kaip visuomenė turime nuolat augti. Tuomet geriau suprasime vieni kitus, kultūros, politikos ir edukacijos persipynimo svarbą. Augimas lėtas, bet juntamas.

Ačiū Jums už pokalbį.

LDS Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“  Šv. Jono gatvės galerijoje. Nuotrauka: Andrius Grigalaitis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *