Prisilietimas, judesys ir fotogramos Tomo Lovelace‘o parodoje „Repeticijos kambarys“ galerijoje „Atletika“

Tomo Lovelace‘o parodos „Repeticijos kambarys“ eksponuojamos galerijoje „Atletika“ Vilniuje (parodos kuratorius Paulius Petraitis) atidarymo dieną susitikome pasikalbėti su šiuo Londone gyvenančiu menininku apie per pastaruosius metus neįprastai galerijos erdvei – buvusiai mokyklos sporto salei – sukurtus naujus kūrinius. „Repeticijos kambarys“ – tai naujausia Lovelace‘o „Gyvųjų nuotraukų“ (angl. Living Pictures) serijos, kurioje įtraukiose ir interaktyviose parodų erdvėse nagrinėjama fotografija ir performanso menas, iteracija.

Pirmiausia – ar galėtumėte plačiau papasakoti apie kūno vaidmenį savo kūrybinėje veikloje?

Kad atsakyčiau į šį klausimą, pirmiausia pakalbėsiu apie savo santykį su minimalizmo, abstrakcijos, architektūros ir erdvės palikimu. Savo kūryboje nagrinėju, kaip mes pavieniui ir kolektyviai vartojame tarpusavyje susijusias abstrakcijos ir minimalizmo kalbas vizualinėje kultūroje ir kaip reaguojame į laiką ir erdvę. Šiuos klausimus vertiname iš skirtingų požiūrio taškų. Stengiuosi kurti aplinką, kuri kviečia lankytojus tyrinėti meno kūrinius tiek per savo kūną, tiek per tradiciškesnį žiūrėjimo veiksmą. Visada pradedu prie to eiti naudodamasis savo kūnu ir ontologija. Projekto pradžioje būna svarbu sutelkti dėmesį į savo santykį su medžiagomis, materija, paviršiais ir nuotraukomis.

Tačiau kūrybinėje veikloje itin svarbu užtikrinti, kad projektas nebūtų tiesiog įsišaknijęs patirtyje, tad asmeninį tyrimą papildau bendradarbiaujančiais kūnais. Kviečiu menininkus susiburti ir bendradarbiauti. Svarbu, kad jiems būtų duota laisvė ir galia patiems tyrinėti parodą ir nuotraukas. Geras pavyzdys būtų prieš ketverius metus Mančesterio „Bankley“ galerijoje surengta mano paroda. Naktį prieš parodos atidarymą važiavau su menininku Ibrahimu Azabu, kuris dalyvavo mano programoje. Pagrindinis meno kūrinys toje parodoje buvo geltona fotograma, kurią buvo galima nesunkiai nukabinti nuo sienos ir performanso metu su ja sąveikauti. Šios kelionės metu Ibrahimas manęs paklausė: „Ko norėtum? Ką man su juo padaryti?“ Iškart jam atsakiau: „Turėtum daryti viską, ką, tavo manymu, reikia padaryti tą akimirką. Įsivaizduok, kas būtų, jei įeitume į muziejų, o galerijos prižiūrėtojas nukabintų meno kūrinį nuo sienos ir duotų mums, kad praleistume su juo šiek tiek laiko. Ką su juo darytume? Ar vaikščiotum su juo, ar šoktum, sėdėtum su juo, o gal jam dainuotum?“ Vis dar mąstau apie tą pokalbį automobilyje ir apie tai, kaip svarbu kurti erdves, kuriose aš pats, su manimi bendradarbiaujantys performansų atlikėjai ir lankytojai gali reaguoti ne tik akimis, bet ir kūnais.

Tai įdomus žvilgsnis į „Gyvųjų nuotraukų“ serijos, kurią pradėjote prieš keletą metų, užuomazgas.

Taip, pastaruosius ketverius penkerius metus tai buvo mano meninės veiklos centras. „Gyvųjų nuotraukų“ serija – tai kūrinių rinkinys. Juo mėginu kurti erdves, kuriose vaizdas būtų lankstus, vaizdas būtų gyvas objektas, su kuriuo, kas yra labai svarbu, būtų galima sąveikauti. Stengiuosi suardyti pasyvias santūrias paveikslų interpretacijas ir pristatyti erdves, kuriose galima aktyviai įsitraukti į mąstymą apie mūsų santykius su vaizdais ir apie erdves, kuriose žmonės geba komfortiškai tyrinėti.

Kaip jūsų kuriama erdvė pertraukia pasyvaus žiūrėjimo tradicijas? Kokią funkciją jūsų kūryboje atlieka prisilietimas?

Prisilietimas svarbus, nes jis tiesiogiai siejasi su kūno vaidmeniu ir XXI a. tyrinėjimo, egzistavimo bei bendravimo metodais. Apie tai labai daug galvoju.

Palaipsniui supratau (ypač, reaguodamas į kelerius pastaruosius gyvenimo pandemijos sąlygomis metus), kad man rūpi fenomenologinės erdvės ir susitikimai. Jei šiuolaikiniame mene apskritai galime daryti kokius nors apibendrinimus, kalbant apie tai, kas pastaraisiais metais vyko pasaulio lygmeniu, akivaizdu, kad dalis menininkų yra prisirišę prie efemeriškų, skaitmeninių, įtinklintų, visame pasaulyje prieinamų erdvių. Tačiau esama ir menininkų, kurie, regis, sugrįžo prie paprastesnio santykio su amatu, materialumu ir lytėjimo patirtimi. Aš priklausau pastarajai kategorijai.

Po to, kai vienas mano renginys Paryžiuje buvo atšauktas, pirmaisiais pandemijos mėnesiais, kuriuos praleidau Londone, Europos fotografijos namai man pasiūlė sukurti trumpametražį filmą. Šis filmas tapo svarbiu mano meninės veiklos tašku. Ieškodamas įkvėpimo, kas vakarą bėgiodavau po vietinį parką. Ir vieną vakarą išvydau pagyvenusį vyriškį, kuris šoko vienas pats, nes šokių klubas buvo uždarytas dėl fizinės distancijos apribojimų. Sustojau ir pasikalbėjau su juo, tačiau iš tikrųjų norėjau pašokti su juo. Negalėjau jo paliesti ar apkabinti, tad galiausiai sukūriau filmą apie šokį su jo šešėliais. Iš šio susitikimo gimė filmas apie erdvę tarp prisilietimų, medžiagų ir kūnų.

Ar galėtumėte plačiau pakalbėti apie kūrinius iš kurių susideda „Repeticijos kambarys“, tokius kaip masyvios fotogramos, eskizai, performansai ir filmas? Kokie santykiai užsimezga tarp šių skirtingų elementų, pasirodančių buvusioje sporto salėje?

„Repeticijos kambarį“ mėginau sukurti kaip parodą, kurioje figūruotų dvi esminės temos ir užduotys. Pirmoji – pristatyti naujausią jau anksčiau minėtos „Gyvųjų nuotraukų“ serijos iteraciją. Antroji yra susijusi su deramo atsako į galerijos architektūros istoriją sukūrimu. Šis pastatas – tai buvusi sovietinė mokykla vaikams, turintiems mokymosi sutrikimų. Senasis mokyklos pastatas, kuriame buvo įrengta sporto salė, buvo suprojektuotas ir pastatytas apie 1911 m. kaip našlaičių namai. Vėliau, sovietmečiu (1974 m.), buvo pristatyta nauja pastato dalis, tačiau visa galerijos „Atletika“ erdvė yra senajame pastate. Praėjusią vasarą, kai su kuratoriumi Pauliumi Petraičiu pradėjome kalbėti apie parodą, pirmas dalykas, apie kurį pagalvojome, buvo sporto salė kaip bendruomeninė erdvė, skirta kolektyviniam ir individualiam judesiui, pratimams ir saviraiškai per kūną. Todėl ėmiau svarstyti, kaip paroda galėtų į tai reaguoti, svarbiausia – kaip performansai galėtų pasisemti įkvėpimo iš tokių judesio ir veiklos rūšių, kokiomis paprastai užsiimama sporto salės erdvėje.

Koridoriuje, prieš įeinant į pagrindinę galeriją, eksponuojami du performansų eskizai, kuriuos parengiau vystydamas performansus. Pagrindinėje erdvėje, kurioje vyksta performansai, ant sienų pakabintos penkios įrėmintos fotografijos. Jose vaizduojami prieš parodos atidarymą vykusių repeticijų fragmentai. Jos pakabintos žemiau standartinio eksponavimo aukščio, imituojant vaiko žiūrą, tad norintiems į jas pažiūrėti suaugusiesiems teks pasilenkti. Šiais vaizdais užsimenama, kas šioje erdvėje vyko anksčiau, kas bus ateityje ir ką jūs, kaip lankytojas, galėtumėte padaryti dabar.

Trečioje parodos erdvėje lankytojai susidurs su nauju filmu, sukurtu bendradarbiaujant su režisieriumi Adamu Turneriu, naudojant archyvinius kadrus. Kūrinys vadinasi „Anonsas“. Filme skleidžiasi besikartojantys pratimų judesiai ir ritmai.

Grįžę į pagrindinę erdvę, lankytojai pastebės atvaizdus ant grindų – fotogramų rinkinį, išdėliotą taip, kad atitiktų tipiškų sporto salės kilimėlių formą ir dydį. Šie atvaizdai buvo sukurti popierių veikiant saulės šviesa. Po ekspozicijos pasirodo gilus, tamsus, kone tuštumos juodumo vaizdas. Šis bekamerės fotografijos procesas abstrakcijos kontekste pasižymi ilga ir turtinga istorija. Gerai įsižiūrėjus į šiuos kūrinius, pasimato paties lankytojo atvaizdas, nes popieriaus paviršius labai gerai atspindi šviesą ir yra blizgus. Pramaišiui su juodais atvaizdais esama ir abstrakčių mėlynų atvaizdų. Ši spalva svarbi, nes ja užsimenama apie tokią elektrinę mėlyną spalvą, kokią neretai galima aptikti sporto salėje. Nufotografavau mėlyno kilimėlio fragmentą savo dukters mokykloje Londone ir padidinau vaizdą. Taip sukūriau ergonomiškus objektus, kurie, tikiuosi, skatina sąveikauti. Suplanuoto performanso metu šie atvaizdai, iš pradžių pasirodantys kaip glotnūs ir blizgūs paviršiai, ilgainiui tampa prakaito, dulkių ir įbrėžimų paženklintais paviršiais, virstančiais nauju performanso atvaizdu ir pėdsaku.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie kartotės reikšmę šioje parodoje?

Parodos pavadinimui įtakos turėjo du dalykai. Vienas jų yra mąstymas apie fotografiją ir jos santykį su serijiškumu, atkuriamumu ir nuo jo neatsiejama neišvengiama kartote. Kitas – mąstymas apie kartotės idėją sporto salėje ir apie tai, kaip įvairios judesio formos susijusios su kartojimu. Mane domina kartotėje gimstanti individuali raiška ir niuansai. Manau, asmeniniame lygmenyje kartotė, kaip fizinė ir psichologinė veikla bei pastanga, gali būti naudinga psichinei sveikatai.

Kartotė reiškia ir energijos netekimą ar paleidimą. Kokį vaidmenį ji atlieka šioje parodoje?

Performansuose esama dviejų trijų akimirkų, kuomet skleidžiasi poilsis ir jėgų atgavimas. Pačius performansus sudaro penkios trumpos dalys. Kiekvienos pabaigoje performanso atlikėjai atsisėda pailsėti ant grindų. Sąmoningai rodome šias poilsio akimirkas, kai kvėpavimo garsas kone pavirsta medžiaga. Tai verčia mąstyti apie teatrą, kuris mano meninėje veikloje atlieka svarbų vaidmenį. Mane domina teatro istorijos ir scenos-užkulisių dinamika. Manau, kad galima perimti tam tikrus teatro elementus ir pasinaudoti jais interpretuojant bei apmąstant socialinę elgseną. Jei mąstysime apie mūsų santykį su tuo, kas paslėpta ir kas vieša, pavyzdžiui, kaip aš elgiuosi savo miegamajame prieš išeidamas į viešumą, tuomet šis perėjimas žymi performanso pradžią. Esu suinteresuotas pamėginti atidengti dalį įprastai slepiamų veiklų, ir viena jų yra poilsis bei jėgų atgavimas, paprastai vykstantis už akių. Tad išsekimą liudijantys elementai, kurie tampa matomi dalių pabaigoje, yra labai svarbūs.

Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie savo meninę veiklą kaip bendradarbiavimo procesą?

Pastarąjį dešimtmetį bendradarbiavimas su kuratoriais labai padėjo vystant savo meninę veiklą. Kalbant apie mano ryšį su Pauliumi Petraičiu šios parodos kontekste, tai buvo bendro darbo procesas, o Paulius prisidėjo idėjomis, kurios turėjo reikšmingos įtakos šiai parodai. Kalbant apie performansų kūrimą, bendradarbiavimas čia yra esminis. Puikus to pavyzdys – prieš „Repeticijos kambario“ atidarymą vykusi repeticija. Kai, mano manymu, performansas jau buvo užbaigtas ir išgrynintas, vienas performanso atlikėjas išreiškė norą varžytis ir žaisti – kurti elementus, kurie yra kertiniai pasakojimuose apie sporto sales. Todėl pasikeitė performanso finalas. Dabar jis pasibaigia žaidimu, beveik chaotiškų judesių rinkiniu, kurie yra improvizuoti. Galiausiai šis performansas sukurtas remiantis prieinamais judesiais. Tikiuosi, kad jį stebėję lankytojai jausis patogiai leisdami laiką šioje erdvėje, patys ims ją tyrinėti ir taps bendradarbiavimo proceso dalimi.

Tam tikra prasme performansas tampa kvietimu.

Taip, visiškai. Tikiuosi, kad performansai sukurs akimirkų, kurias lankytojai noriai stebės ir kurios prikaustys jų dėmesį, bet iš esmės jie yra kvietimas: erdvę, fotografijas ir medžiagas dabar galite tyrinėti patys!

Ką patartumėte parodos lankytojams? Ką jie turėtų daryti, kad šioje erdvėje patys taptų performanso atlikėjais?

Pirmiausia pažiūrėčiau filmą „Anonsas“, kuris buvo sukurtas kaip anonsas tam, kas vyks po to. Tai gali būti performansas ar lankytojo įsitraukimas į erdvę. Siūlyčiau skirti daugiau laiko eskizams, fotografijoms ir filmui, ir, jei tai įmanoma, šioje erdvėje leisti laiką vienam. Svarbu rasti laiko pačiam patyrinėti šią parodą, kurioje galite išreikšti save ir judėti negalvodamas apie jus stebinčius žmones. „Repeticijos kambarys“ – tai erdvė, kurioje žmonės gali save išreikšti žaismingai. Gana dažnai turime lūkesčių, kaip reikėtų reaguoti ir elgtis muziejuose bei galerijose, tad siūlyčiau juos pamiršti.

Tomo Lovelace‘o paroda „Repeticijos kambarys“ galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veikia iki liepos 30 d., o performansai vyksta liepos 14 ir 28 dienomis.

Tekstą iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius

Nuotraukos: Bon Alog ir Paulius Petraitis