Pratisų stebėjimų matymai. Remigijaus Treigio paroda „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra”

Stebėjimas fotomenininko Remigijaus Treigio kūryboje – ne mažiau svarbi kūrybinio proceso dalis nei vaizdo fiksavimas ar fotografijos lakšto atspaudimas. Ko gero, jis ilgiausiai užtrunka ir panašiausias į meditatyvų buvimą ne tik su regima tikrove, bet ir su savimi. Kitaip vargu ar būtų įmanoma. Juk stebėjimas – jutimais grįstas suvokimas, reikalaujantis laiko, o neretai ir koreguojantis ar iš esmės keičiantis akimis sekamo reiškinio prasmę. Būtent apie tai – stebėjimus ir suvokimus, vaizdų priklausomybę nuo reikšmių ir atvirkščiai – naujausioje autoriaus parodoje „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ Baroti galerijoje, Klaipėdoje.

Neskuba ir atsidėjimas sąlygoja tai, kad Remigijus yra vienas iš neproduktyviausių menininkų. Paprastai, per metus jis sukuria vos kelis darbus. Šiame nuolatinio bėgimo, skaitmenizuotame amžiuje tai jau išskirtinumas, lyg ir savaime suteikiantis kūriniui vertę, o Remigijaus atveju – dar ir žymintis kokybę. Jo fotografija kaip vynas – juo ilgiau brandinama, juo sodresnio skonio ir, žinoma, brangesnė. Šiuo atveju kalbama ne apie materialią kūrinio vertę, bet apie kainą, kurią sumoka pats autorius. O ji – ilgų stebėjimų ir suvokimų virtinės, kurių tik nedidelė dalis nugula dvimatėje plokštumoje ir dar mažiau pakliūva pas suvokėją.

Laiko netaupumo faktą liudija ir tas momentas, kad autorius į tą pačią vietą, prie to paties objekto prireikus sugrįžta ne vieną kartą. Tai gali nutikti kitą dieną, savaitę, mėnesį ar praėjus pusmečiui. Ir visa tai tik dėl to, kad ne visuomet iš karto aptinkama tai, kas kurį laiką nešiota mintyse – vidinių jausenų, nusiteikimų ir emocijų vizualinė išraiška. Dėl to tekdavo išlaukti reikiamo paros meto, užslenkančio rūko, aštrius objektų kontūrus prigesinančios lijundros ar kitos aplinkybės, būtinos atitinkamam išsisakymui. Šis procesas gana imlus netikėtumams, nes kartais tiesiog iš pasąmonės išnerdavo ir į realybę integruodavosi tolimi vaizdiniai, primenantys asmeninius potyrius ar tiesiog užmirštą mintį. Ir kai tai įvykdavo, belikdavo užfiksuoti. Šiais atvejais tikrovė netapdavo inspiracijų šaltiniu, ji tik atliepdavo autoriaus mintis. Realybės vaizdas Remigijaus fotografijoje ir tada būdavo stipriai koreguojamas vietomis tikrovę prigesinant ar priešingai – suaktyvinant jos pilkumą kitų spalvų tonais, įbrėžimais pažeidžiant paviršių, vietomis formuojant nugrimzdimo efektą – raibulius ir pan. Neretai užfiksuotas vaizdas būdavo taip stipriai paveikiamas, kad jį tapdavo sunku identifikuoti, juo labiau – susieti su konkrečia vieta ir laiku. Tačiau tokioje fotografijoje itin išryškėdavo autoriaus formuojama atmosfera ir asmeniniai nusiteikimai.

Kita Remigijaus darbų kategorija priskirtina labiau įprastiems fotografijoje atvejams – kai realybė pažadina autorinę mintį ir inspiruoja tolimesniems sprendimams. Pastaraisiais momentais idėjos išeities tašku tapdavo tikroviškas vaizdas. Nesvarbu, kad vėliau juo ir vėl būdavo manipuliuojama, siekiant jam suteikti meninę, nuo realybės nutolusią išraišką ir kartu – autoriaus emocinę iškrovą. Remigijaus kūriniai visuomet labai glaudžiai siedavosi su jo fizine erdve – artima aplinka ar vieta, kurioje jis atsidurdavo trumpam, bet abiem atvejais kontaktuodavo tiesiogiai. Bet kuriuo atveju fotografijų lakštai, kuriuos jis pateikdavo žiūrovui, būdavo išgrynintos prasmės, prisodrinti laiko, pojūčių ir emocijų. Talpūs mintims ir gana kuklūs formai bei turiniui. Gebėjimas ilgus apmąstymus pateikti kompaktiškais vizualiais apibendrinimais visuomet buvo skiriamuoju Remigijaus kūrybos bruožu. Jo fotografijoje tarsi atspindys drumzliname vandenyje išsiskleisdavo neskuba, savotiškas tikrovės prisijaukinimas ar objekto įsisąmoninimas. Visa tai tapdavo savotiškomis individualių jausenų bei realybės samplaikomis. Būtent tai buvome įpratę matyti ankstesnėje Remigijaus kūryboje. Kiek kitaip viskas klostosi naujausiuose jo darbuose.

Kūrinių ciklas „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ – atsitraukimas nuo įprastos fotografinės raiškos. Naujų įrankių pasirinkimas Remigijui ne naujiena. Jo asmeninės kūrybos kolekcijoje – ne vienas tapybos darbas. Tačiau dabartinis kūrinių ciklas – nei fotografija, nei tapyba ir tuo pat metu – ir viena, ir kita. Ir nors autoriaus pasirenkamų raiškų rinkinys nėra naujovė – jis jau kuris laikas naudojamas ir kitų menininkų, jo kūrybos kontekste tai atrodo ganėtinai gaiviai.

Šiandieninio kūrinio idėjos išeities taškas Remigijui jau įprastas – pirmiausia vaizdas užgimsta autoriaus mintyse. Tačiau, skirtingai nei anksčiau, dabar jau neieškoma jo atitikmens realybėje, juolab nesižvalgoma naujų inspiracijų tikrovėje. Dabartiniai Remigijaus kūriniai neturi jokio ryšio su realiu gyvenimu. Vienintelis sąlyčio taškas su aplinka – iš jos gaunama šviesa, kurios veikiama fotochemija sukuria vaizdą fotopopieriuje. Bet ir šviesa čia ne vienoda. Kartais – tiesioginė, gauta lauko sąlygomis, o kartais – studijinis apšvietimas. Nuo jos pasirinkimo kinta juodos spalvos tankis, o kartu ir minties svoris, taip pat atsirandančių sąvokų prasmės. Ką anksčiau atlikdavo optika, dabar autorius vedžioja ranka. Procesas šiek tiek primena akvarelės liejimą, tik čia „liejamas“ ryškalas, kuris šviesoje iš karto tamsėja. Priklausomai nuo to, ar tai natūrali šviesa ar dirbtinė, išgaunami skirtingi efektai. Čia nėra nei akivaizdžių potėpių, nei faktūrų, visi gyliai ir iškilimai išgaunami tik šviesos pagalba. Kartais autorius kūrinio paviršių itin gausiai ištapo akriliniais dažais, ir tada fotopopierius aptinkamas tik vietomis, užuominą į fotografiją paliekant giluminiuose kūrinio sluoksniuose. Kur kas dažniau kuriamas vaizdas koreguojamas grafitiniu pieštuku, o kartais formuojami itin aktyvūs subraižymai fotoemulsijoje – savotiškai sunaikinama glotni paviršiaus struktūra.

Pasirinkus tokį sprendimą, vaizdo sukūrimo kelias gerokai sutrumpėja – realybė aplenkiama, o pirmavaizdis randasi tiesiai iš apmąstymų. Panašu, kad atramos į tikrovę nebereikia. Viskas dėliojama vadovaujantis vien intuicija. Kad išreikštų save, autoriui nebereikalingas atitikmuo tikrame gyvenime, savo vidinio pasaulio vaizdinius jis konstruoja pats. Ir nors įdėmiau stebimi ne išoriniai, bet vidiniai procesai, ryšys su aplinka kaip niekad stiprus. Turbūt tai ir lemia, kad kiekvienas Remigijaus darbas – be galo talpus. Jame gali atpažinti save, surasti kitą, regėti praeitį, kaip ir matyti nūdieną. Kiek savų gyvenimo versijų atpažinsime autoriaus konstruojamuose peizažuose, priklausys tik nuo to, kokio lankstumo jungtis gebėsime nutiesti. Pavykus bus galima nusavinti bet kurią autoriaus pasakojimo dalį ir atrasti net tai, apie ką jis pats vargu ar bus pagalvojęs.

Ištikimybė ryškiai horizonto linijai išlieka net ir pakeitus įprastą horizontalų formatą į kvadratą. Ilgi stebėjimai dar palankesni laiko ir vietos užmaskavimui. Ir dabar jie neapibrėžiami, tačiau paliekamos papildomos verbalinės nuorodos pačiame kūrinyje. Šie užrašai pieštuku, iš toliau atrodantys kaip ornamentai, sėja užuominas. Tačiau jos toli nenuveda. Jeigu nesi tam pasirengęs, čia ir pasiliksi: „Taškas“, „Peizažo fragmentas ir nieko daugiau nėra“, „Pasikartojantis vaizdas pro mažo autobuso langą lyjant“, „Čia turėjo būti fotografija arba vaizdas pro langą“. Visa tai – vėl apie tuštumas, laukymes, kurios dabar jau atkeliauja iš vidinių autoriaus teritorijų. Dangus – iš prisiminimų, horizontas – iš nuojautos, tekstas – iš emocijos. Toks peizažas nėra baigtinis. Jis procese – stebėjime, todėl kinta net ir perkeltas į dvimatę plokštumą ir kaskart pasiūlo vis kitas sąveikavimo kategorijas.

Tai – ne mistika, veikiau tikrovės reziumavimas. Remigijus kalba apie paprastus dalykus, bet turbūt tai ir paaiškina jo kūrybos nerealumą. Autoriaus žinutė pakankamai ryški – nieko apibrėžto ir kartu viskas labai konkretu – kad ir kaip toli nueitum, vis tiek liksi prie savų dalykų. Jeigu geriausiai jautiesi plynose erdvėse, čia tave ir ras.

Remigijaus Treigio paroda „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ KADS Baroti galerijoje veikia iki balandžio 20 d.

Nuotraukos:

Remigijus Treigys. PEIZAŽO STEBĖJIMAS IR NIEKO ČIA DAUGIAU NĖRA, sidabro želatinos fotopopierius, grafitinis pieštukas, akriliniai dažai, 2020–2022 m.