Prašau, pakvieskit daugiasluoksnes moteris! Vitos Opolskytės paroda „Bite me“ galerijoje „The Rooster Gallery“

2021 m. lapkričio 15 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Viktorija Mištautaitė

Jis juk primena pasakų namelį? Taip, greta Bernardinų parko esančiame tuo pačiu vardu pavadintame vienuolyno priklausinyje, lyg pro antikos kolonas ir Veneros skulptūrą galima atkeliauti į naujai įsikūrusios „The Rooster“ galerijos patalpas. Atrodo, įmantriau siužetus pinančios autorės nei Vita Opolskytė sunku sutikti. Menotyrininkų apybraižose neretai rasime tokius apibūdinimus kaip ,,įkvėpta vadinamojo Alisos stebuklų šalyje sindromo“. Tad ir mes, užburti išdidintų interjero detalių, mastelių, krypčių ar žiūros taškų, keliaukime į šių patalpų vidų.

Daugiasluoksnėje erdvėje, persipinant istoriniam pamušalui, ir man norisi sekti pasaką. Tik ji ne apie Alisą, Princesę, Ledo Karalienę, bet… Ant galerijos durų nuskanavus QR kodą, vidun pasibeldžia Sigito Gedos eilės. Poezijos ritmas skirtas netobulai suformuotoms būtybėms iš madingų žurnalų viršelių. Vitos Moteris žvelgia iš drobės, primindama apie namie paliktus neišplautus indus, bet žiūri ji su tikrumo skausmu. Nors pasigendu „instagramo“ realybės filtro, bet išgyvenu pilną gyvenimą.

Menininkė nepažįstamiems atveria kelią į savo namus (darbuose užčiuopiamos tatuiruotės, pasikartojanti auksinio atspalvio liemenėlė, katytė). Gal tos moterys paveiksluose – tai aš? Juk jos skutasi kojas, lakuojasi nagus, išgyvena kūrybines kančias, nerimus, dvejoja, myli, pyksta, kartais tingi tvarkytis namus. O gal nežino, ką rengtis į pirmąjį pasimatymą? Į šiuos klausimus atsakymais tampa fragmentuotai svarbūs foniniai paveikslo suskambėjimai; nerimastingai laukiama žinutė išmaniajame telefone, raidžių šifruotės, sutraukyti perlai (o gal ir meilės saitai), tualetinis popierius, pamesti raktai, nuodėmingai saldus pyrago gabalėlis,  neminėtinos firmos plaukų šampūnas, kadaise buvęs labai populiarus televizijos ekranuose. Galvoju, kas nupirko šiuos mano jausmus? Žodžiu, visas popuri, kai tapomas ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Didžiaformačiai paveikslai daug kalba, bet kartu ir kandžiojasi būties tikrumu. Kartkartėmis stipriai įžnybia, kad ir autorei parodos lankytoją pakišus po savo užpakaliu. Taip mums ir reikia. Nepaisant to, jaučiu spaudimo, tamprumo pulsą, vienu metu norisi susigūžti ir  pabėgti, bet prieš išeinant dar akies krašteliu pažvelgti į gyvenimą po stalu, nes nepadoru. Paveiksluose vaizduojamos moteriškumo, seksualumo ir savęs priėmimo paieškos arba tai – tik savęs pačios atspindžiai. Jie persekioja, ir vėl galvoju, ar tada nuoga ji šoko namuose viena? Atvirkštumas ir realybės persukimas, dar gražumas – tokios klijuojasi etiketės. Tik kodėl žvakės liepsna ar vandens srovė virsta tamsa, ir vėl potėpio svarba man sufleruoja (ne)svetimą juodo fono (ploto) skausmą.

Svarbu suvokti, kuri Moteris yra tikroji? Liūtė, naktimis instinktyviai medžiojanti šeimai grobį, dienomis vienu mostu sprendžianti, kokia spalva lakuotis nagus, o kitu – guolyje išlaikanti pažeidžiamumą ir švelnumą? Ar ta arši, apsinuoginusi namų katė, prisidengusi gamtiniu kiautu, slepianti esatį? O galbūt toji galybiškoji, kurioje telpa viskas: buitiškumas, nuogumas, imtymumas, prigimtinis kūrybiškumas. Arba dar kitaip, Žilvino Kempino žodžius perfrazuojant, kiekviename iš mūsų sėdi visi pasaulio menininkai, tad Vitos Opolskytės darbuose tarytum sulindusios visos pasaulio Moterys. Ir gerai! Gal po šimto metų šie  paveikslai bus būties ikonos? Ir nors parodos herojė flirtuoja su fraze „įkaskit man“, man norisi pasakyti: „apkabinkit mane“. Nes kartais tobulai gražioje asmenukėje slepiasi ir apgauta realybė.

Galerijos nuotraukos

Straipsnio autorius:
Viktorija Mištautaitė - tekstų autorė, kūrybinių industrijų atstovė ir puoselėtoja, koordinuojanti įvairius meno, kultūros ir edukacinius projektus. Pastaruosius keletą metų studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę Vilniaus Dailės akademijoje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *