Politinis peizažas. Meninis ėjimas senuoju geležinkeliu Marcinkonys-Druskininkai

Atsikėliau su lietum, o už Vilniaus giedra. Bent jau kol kas. Eisiu senuoju, jau nebeveikiančiu geležinkeliu Marcinkonys – Druskininkai.

Kokiu tikslu? Ne turistiniu, nors traukinys šiuo maršrutu tikriausiai veždavo daugiausia turistus.

Mane intriguoja bėgiai. Jie sukuria niekada nesibaigiančio kelio iliuziją.

Kad pasiektų Druskininkus, šis geležinkelis išeidavo iš Lietuvos TSR, ir traukinys, gabalą pavažiavęs kitoje respublikoje, sugrįždavo į Lietuvą. Pasak to, ką radau spaudoje, iki pat 2000-tųjų veikęs maršrutas buvo ilgas ir baisiai nepatogus. Dalinai dėl to maršrutas ir buvo panaikintas. Žmonės suprato, jog daug greičiau ir patogiau yra važiuoti autobusu.

Kita priežastis, žinoma, yra pati Baltarusija.

Mano kelionė šiuo maršrutu nebus nei greita, nei per Baltarusiją. Sienos uždarytos.

O greitis? Man nereikia greitai pasiekti Druskininkų. Iš tiesų tai man visai nereikia jų pasiekti, tik eiti bėgiais.

Na, nes visgi, vieta itin priklauso nuo mūsų matymo, nuo mūsų santykio, asmeninių patirčių. Beveik galiu teigti, kad savo akimis (ir kojomis) formuoju peizažą. Peizažas nėra tiesiog gamta, tai –gamta, prafiltruota per kultūrą.

Peizažas, kaip suvokiama gamtos pasaulio versija, yra perkuriamas pagal žmogaus poreikius, kintančias gyvenimo sąlygas, kurias patiriame…¹

Einant vienas iš svarbiausių komponentų yra lėtumas.

skubėjimas ir greitis paspartina laiką, kuris bėga greičiau, dvi skubėjimo valandos sutrumpina dieną.[…] Lėto ėjimo dienos yra labai ilgos: dėl jų gyvenate ilgiau, nes leidžiate kiekvienai valandai, minutei, sekundei kvėpuoti, gilėti…²

Lėtumą sudėjus su judėjimu gauname gilesnį aplinkos matymą bei patyrimą.

Išlipau iš traukinio medinėje Marcinkonių stotyje.

Šiuolaikinės akseleruotos visuomenės problema yra „laiko žudymas“. Fizinį darbą pakeitė sporto klubai, o vaikščiojimą pakeitė turizmas.

Gal kaime tokios problemos nėra?

Marcinkonių gale, pasibaigus veikiančiam geležinkeliui ir prasidėjus neveikiančiam, bėgiai pilni augalų. Eglutės, krūmai, grybai, gėlės, kerpės, samanos. Radau ant bėgių augančias žemuoges.

Sustojau ant geležinkelio tilto per Grūdos upelį.

Atsiranda aiškūs ženklai, jog artėju prie pasienio ruožo.

Palei bėgius mėtosi suplėšytos dėžės ir juodi celofanai apvynioti lipniaškėmis. Esu beveik įsitikinęs, jog tai kontrabandininkų šiukšlės.

Sėdžiu ant tilto su tankokai apaugusiais bėgiais ir atrodo, kad esu ant pasaulio krašto. Čia kaitri saulė, o toliau, link Baltarusijos, lietaus debesų sankaupa. Nejaugi ir dangus seka geopolitiką?

Visuomet maniau, jog ne patys metų laikai atneša džiaugsmą, o jų pasikeitimo momentas. Būsena tarp.

Tas pats ir su pasieniu bei su visais kitais paribiais. Industriniai Vilniaus priemiesčiai, greitkelis Vilnius-Kaunas A1. Pagrindinis šalies kelias. Žmonės vairuoja, praleidžia būseną tarp. Nebelieka aklimatizacijos. Nebelieka gyvenimo laiko. Nebelieka išgyvenimo ir dabarties.

Kūnas yra ne kas kita, kaip gabenamas siuntinys, šachmatų figūrėlė, numesta į kitą erdvę; jis ne juda, bet yra judinamas.³

Pirmas susidūrimas su pasieniečiais, aš, žinoma, priartėjau per arti sienos. Jie mane pastebėjo per kameras ir išsiuntė ekipažą manęs patikrinti. Ką gi, švaistau pasieniečių resursus. Po to dar keturis kartus susidūriau su jau kitais pasieniečiais. Kiekvieni vis kitaip reagavo ir kitaip aiškino situaciją bei taisykles. Viskas susiveda į tai, ant kokio žmogaus pataikysi. Tai tikrai nedžiugina. Vienas atrodė beveik nusivylęs, kad aš ne kontrabandininkas.

Galbūt lėtumas-greitis, kaimas-miestas, judėjimas-turizmas viso labo yra pirmojo pasaulio problemos?

Šiuose pasienio miškuose labai nesunku įsivaizduoti sušalusius, sumuštus žmones iš Irako desperatiškai bandančius susikurti lauželį.

Tai žmonės, įstrigę būsenoje „tarp“, nuolat paribyje.

Būnant čia, būnant dabar, šitame miške justi nerimas, gėda ir empatija. Ėjimas geba atverti vietos atmosferą ir užkrovą.

Nakvojau palapinėje prie Latežerio. Labai pailsėti neteko, nes šalimais buvusi chebrytė iki paryčių leido dainas iš pradžių apie tai kokia chujova mašina yra Audi, ir kokia BMW yra zajabys, o galiausiai viskas baigėsi itin dideliu kiekiu rusiškų hitų bei patriotinių dainų.

Man buvo labai keista, kodėl žmonės šnekantys išimtinai lietuviškai ir dar su dzūkiška tartimi taip stipriai mėgsta rusų kultūrą?

Tikriausiai jie nemano, jog muzika yra politika. Deja, aš taip manau.

Kitą vakarą, jau Druskininkuose, girdėjau vietinius kartojant tą seną nuvalkiotą naratyvą, kad reikia draugauti su kaimynais, kad ir koks tas Lukašenka būtų diktatorius.

Ar demokratijoms reikia draugauti su diktatūromis?

Pagalvojau, argi mes nedraugaujame su kaimynais, kai Vilniuje prieglobstį rado tūkstančiai baltarusių bei jų šalies laikinoji vyriausybė?

Pasienis tiesiog duoda geopolitinį toną. Čia netgi gamta yra politinė.

Kol aplinka netaps svarbi, pasivaikščiojimas bus tik judėjimas, o ne patirtis.⁴

Ėjimas nėra tam, kad atrastum save, kaip įprasta manyti, ėjimas yra sąlyčio su aplinka atradimas, palyginimas, reality check‘as.

Visgi tai subjektyvus pasakojimas.

Antrąją dieną vėl atsidūriau prie sienos. Ten, kur buvęs geležinkelis iš Baltarusijos vėl įeina į Lietuvą. Šioje atkarpoje bėgių visai nelikę.

Užlipau ant kalniuko, ant kurio prieš porą minučių pasibaidė stirna. Matydamas nepaprastai tuščią pasienio panoramą vėl pajutau stiprų paribio jausmą. Pasijutau tarsi laukiniuose vakaruose. Kažkur laukinėje Amerikoje, kur tuščia, kur nieko nėra, nėra žmonių, pilna gyvūnų, pilna gamtos, pilna pavojų, arba įsivaizduojamų pavojų.

Taip, čia būdamas jaučiu įsivaizduojamą pavojų.

Atsiranda daug romantizuojančių veiksnių.

Vėlei tolstant nuo sienos, keliaujant link Druskininkų aptinku pabėgius. Bėgių nebėra, tik pabėgiai – sutrūniję, pajuodę, įdubę į žemę, apaugę samanomis ir kerpėmis. Tarsi sovietmetis, kurio jau nebėra, tačiau jis vis dar čia.  

Susižavėjęs stebėjau iš po samanų išnyrančius pabėgius tarsi stebuklą, tuo tarpu dangus apsiniaukė, sukilo vėjas ir patekau į penkių minučių škvalą, vartantį medžius bei purškiantį vandenį čiurkšlėmis.

Škvalui nurimus, priėjau jau antrąjį apleistą geležinkelio tiltą.

Kaip simboliška. Paribiai, teritorijos „tarp“ ir tiltai, jungiantys vieną pusę su kita.

Per brūzgynus išėjau į dar vieną zoną „tarp“ – Druskininkų industrinis priemiestis bei A4 kelyje išsirikiavę vilkikai.

Sankcijos-šmankcijos…

Ateinu į buvusią Druskininkų geležinkelio stotį, kuri šiuo metu yra kempingas, kuriame apsistosiu.

Valgau šašlyką buvusiame perone. Jaučiuosi įrodęs, kad vis dar galima pasiekti Druskininkus traukiniu, net jei tai – tik mentalinis traukinys.

Judu ne pagal efektyvias greičio taisykles, o pagal nepraktiškas lėtumo taisykles. Ar šis privilegijuotas judėjimas turi kokią nors prasmę?

Norėčiau, kad pasienyje nebebūtų tvorų ir meno, kuris tikrai nėra politinis.

Tačiau taip nėra ir niekada nebus.

1. “Landscape and Western Art” Malcolm Andrews, Oxford university press 1999, [16p]. ↩︎
2. “A Philosophy of Walking” Frederic Gros, VERSO London-New York 2014, [33p.] ↩︎
3. ”Wanderlust: A History Of Walking”, Rebecca Solnit, Penguin Books 2001 [40p.] ↩︎
4. Wanderlust: A History of Walking”, Rebecca Solnit, Penguin Books 2001 [104p.] ↩︎