Pokalbis su Šiaulių dailės galerijos direktore ir kuratoriumi: „Menas visais laikais buvo ir yra visuomenės raidos veidrodis, atspindys, lakmuso popierėlis“

Nuo įkūrimo pradžios skatindama menines naujoves, Šiaulių dailės galerija kuria kultūrinį miesto tapatumą ir simbolizuoja kūrybines miesto galias. Apie visa tai su galerijos direktore Ernesta Šimkiene ir kuratoriumi, menotyrininku Virginijumi Kinčinaičiu kalbasi šiaulietė menininkė Vaiva Kovieraitė-Trumpė.

Vaiva Kovieraitė-Trumpė: Jau daugiau nei 30 metų Šiaulių dailės galerija yra vienas svarbiausių Šiaurės Lietuvos vaizduojamojo meno centrų. Abu esate glaudžiausiai susiję su šios kultūros įstaigos veiklomis. Kaip viskas keitėsi per galerijos gyvavimo dešimtmečius?

Virginijus Kinčinaitis: Tik atėjus dirbti į galeriją, jos ekspozicinė erdvė buvo smulkiai suskaidyta drobe aptrauktomis laikinomis sienomis, pasieniuose „puikavosi“ didžiuliai radiatoriai, visa fojė erdvė buvo okupuota rūbinės, ant muziejinių kėdžių sėdėjo mielos pensinio amžiaus budėtojos, aišku, buvusios pedagogės. Galerijai skirtame kabinete buvo vienintelė vis gendanti spausdinimo mašinėlė ir murzinai žalios spalvos stacionarus telefonas. O dar tamsus posąjūdinis laukinis kapitalizmas, amžinas taupymas šilumos ir šviesos sąskaita… Tačiau tai nesutrukdė iš karto pradėti rengti tarptautines temines parodas, pristatyti menines naujoves ir burti pašėlusią jaunų miesto menininkų bendruomenę.

Ernesta Šimkienė: Tuo laukinio kapitalizmo ir valstybės virsmo laiku aš dar buvau mokyklą bebaigianti mokinė, taikanti į dailės studijas jau istorija ir legenda tapusiame Šiaulių universiteto Dailės fakultete. Reikia prisiminti, kad Šiaulių parodų rūmai buvo įkurti dar 1977 metais, kai ambicingi Šiauliuose gyvenę ir kūrę menininkai nutarė nenusileisti Vilniui, kur jau buvo Dailės parodų rūmai (dabartinis Šiuolaikinio meno centras). Skulptoriaus Aloyzo Toleikio iniciatyva buvo įgyvendinta neįtikėtina misija – nežinant centrinei sovietų valdžiai Maskvoje, parengtas projektas, ir miesto centre, pėsčiųjų bulvare, tikrai ne slaptoje vietoje, pradėta statyti gyvenamąjį namą, kurio paskirtis – namų valdybos sandėlis, nors architektas aiškiai žinojo, kad turi užduotį parengti Parodų rūmų projektą. Man atrodo, kad jau tuomet buvo iškasti pamatai drąsiai ir nebijančiai eksperimentų galerijos veiklai. Nepriklausomybės aušroje kūrėsi galybė naujų darinių, egzistavo noras įkvėpti to vakarietiško meno vėjo, tad Parodų rūmai, kurie tuo metu veikė kaip muziejus, 1992 metais buvo reorganizuoti į Šiaulių dailės galeriją. Kurį laiką galerija buvo Šiuolaikinio meno centro padaliniu, o vėliau tapo miesto galerija. Jau tada ši vieta man buvo kažkuo ypatinga, tai buvo tarsi svajonės apie absoliučią saviraiškos laisvę įkūnijimas, galimybė pamatyti ir patirti tai, kas ne visada aišku ir suprantama, bet dėl to dar įdomiau. Tuo metu galerijos veiklą mačiau iš šalies, tiesiog kaip jaunas meno pasaulio žmogus, o po dešimtmečio ir pati tapau šios bendruomenės dalimi. Per tą laiką veikla keitėsi, buvo ieškoma įvairių formų, kaip veikti, kad mieste būtų drąsių meninių projektų, kaip megzti dialogą su meno bendruomene ir žiūrovais tiek pačiame mieste, tiek su visos Lietuvos ar užsienio menininkais. Kiekvienas laikmetis diktavo naujas žaidimo taisykles, tačiau visuomet svarbiausias išlikdavo siekis parodyti naujausias ir įdomiausias šiuolaikinio meno tendencijas, praskleisti tvirtas, kiek padulkėjusias užuolaidas ir žvilgtelėti, kokia kryptimi suka ateities menas, ir kokias formas jis įgauna. Tačiau tuo pačiu gerbti ir pačias geriausias vaizduojamojo meno tradicijas.

Kalbant apie tai, kaip keitėsi veiklų organizavimas, administravimas, sakyčiau, kad viskas aplink mus įgavo labai daug struktūravimo, planavimo, biurokratijos, centralizavimo bruožų. Visa tai atima spontaniškumo galimybę – dar neįgyvendinę rudeninio festivalio, jau planuojame kitų metų festivalį, nors per metus, kaip dabar jau puikiai supratome, gali nutikti ir karas, ir maras, ir badas… Tad aktualija gali tapti pasenusia, tai kas atrodė svarbu – nereikšminga. Tačiau gyvenimas tuo ir ypatingas, kad jis nuolat keičiasi – tiek auditorija, tiek menininkai, tiek mūsų aplinka; todėl būti tokiais pat, kaip prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, tiesiog neįmanoma.

V.K.T.: Šiaulių dailės galerija yra reikšmingas socialinis veiksnys Šiaurės Lietuvos kontekste, prisidedantis prie kultūros formavimo, sklaidos bei dialogo ir bendruomenių sąveikos skatinimo.
Tai – vieša kultūrinė erdvė, kurioje įvairiomis formomis aptariamos šių dienų aktualijos ir idėjos. Kaip keitėsi galerijos vaidmuo laike?

V.K.: Meno galerijoje susikerta menininko, visuomenės, kuratorių vizijos ir galimybės. Tai laikmečio visuomenės skonių, vizualinės kultūros situacijos, meninės veiklos, kūrybinių siekių realizavimo aikštelė. Jos procesai neatsiejami nuo bendros šalies, miesto sociokultūrinės situacijos. Šiaulių galerijoje iš pradžių išryškėjo laboratorinis, teorinis renginių aspektas. Kadangi buvo pristatomos šiuolaikinio meno naujovės, visuomenės priešiškumas joms nuo galerijos veiklos pradžios buvo amortizuojamas daugybe „aiškinamųjų“ tekstų visuose vietinės spaudos leidiniuose, buvo kuriamos menui skirtos vietinės televizijos, radijo laidos. Bet kurio rimtesnio meninio projekto rėmuose buvo rengiamos jį filosofiškai, teoriškai kontekstualizuojančios mokslinės konferencijos. Vyko nenutrūkstama edukacinė veikla, kuri šiandien ne mažiau aktyvi, tačiau yra įgavusi jau visai kitus bruožus. Todėl galerijos veiklą drąsiai galima vadinti nenutrūkstamo visuomenės, menininkų ir kuratorių polilogo tąsa.

E.Š.: Menas visais laikais buvo ir yra visuomenės raidos veidrodis, atspindys, lakmuso popierėlis. Todėl ir galerija, veikdama tam tikros bendruomenės kontekste, turi vienaip ar kitaip įsiklausyti į visas aplinkines „vibracijas“. Išties, kaip Virginijus minėjo, buvo metas, kuomet šiuolaikinį meną reikėjo tarsi įteisinti, apginti jo idėją, paaiškinti. Bet žmonės tada turėjo ir kitokį laiką – jo buvo daugiau ir jis buvo lėtesnis, buvo galima valandų valandas diskutuoti sudėtingose mokslinėse konferencijose, kurios vyko galerijoje ar parkritus ant mokyklinio sporto salės čiužinio, klausytis performansus atliekančių menininkų triukšmo. Pagreitėjęs pasaulis keičia ir mūsų įpročius. Šiame kontekste meno erdvė ir meno kūrinys vis tik išlieka atkuriamuoju faktoriumi, pabėgimo galimybe, lėtesne patirtimi, kuri gali nors truputį padėti atitrūkti nuo mus malančios rutinos. Todėl galerijos vaidmuo, nors ir išsaugodamas pagrindinę meno sklaidos ir alternatyvių patirčių kūrimo galimybę, kinta ir kaskart ieško naujų formų. Svarbu paminėti, kad galerija, suprasdama, kad menas gali atrasti būdą pasiekti kiekvieną žmogų, neužsidaro tik tarp savo sienų. Įvairiausių meninių veiklų vyko ir tebevyskta viešose erdvėse – pradedant keletą metų rengtu metalo laužo skulptūrų pleneru, performansais ir parodomis viešose erdvėse, gatvės meno plenerais (nuo sienų tapybos iki skulptūrinių objektų kūrimo) ir panašiai. Kūrinys viešoje erdvėje visuomet mezga vienokį ar kitokį dialogą su žiūrovu, nes ne visada yra tik patogus ar gražus. Todėl ir galerijos vaidmuo per dešimtmečius yra kintantis, esame mediatoriai tarp tuo metu vykstančių meno procesų ir jų dalyvių bei auditorijos.

V.K.T.: Koks santykis šiandien egzistuoja tarp Šiaulių dailės galerijos ir regiono kultūrinių organizacijų ir bendruomenių? Ar pavyksta sukurti tarpusavio įtraukties atmosferą? Ar vykdote bendrus kūrybinius projektus?

V.K.: Galerija veikia visomis kryptimis, taip pat savo regione. Žinoma, tokia tinklinė veikla nuolat kinta, nes keičiasi komunikacijos technologijos, kūrybos pobūdis, menininko vaidmuo, centro-periferijos santykių suvokimas. Keičiasi miesto demografija ir meninių įtakų centrai. Nuo šių veiksnių priklauso ir ryšių kūrimas. Viename dešimtmetyje buvo svarbu bendradarbiauti su Vilniumi, kitame – su Ryga, po to išryškėja būtinybė sekti Klaipėdos ar Panevėžio meninio gyvenimo pulsą, dalintis patirtimi. Dar kitame laikmetyje svarbiausia įsitvirtinti rengiant tarptautinius projektus, o vėliau norisi labiau skatinti vietinių menininkų kūrybiškumą arba koncentruoti įstaigos pastangas į vietos ar regiono vaikų edukaciją. Tai labai dinamiški, kintantys procesai.

E.Š.: Galerija visuomet laikėsi atviro ir demokratiško meno centro principų, tad bendradarbiavimo procesai nuolat vyksta tiek tarp Šiaulių miesto ir regiono įstaigų ir kūrėjų, tiek visos Lietuvos mastu. Mums svarbu, kad vyktų šiuolaikiški, aktualūs procesai, tad jei tik sutampa idėjos, norai ir galimybės, visuomet tai išnaudojame. Rengdami parodas ir festivalius, ieškome tiek naujų erdvių, tiek naujų turinio ir formų jungčių, kurias įgyvendinti galime tik bendradarbiaudami. Daug parodų surengta veikiant bendraĩ su lyderiaujančiomis Lietuvos meno lauko galerijomis, muziejais ar kuratoriais. Veikiant regione, palyginti nedideliame meno bendruomenės rate, kitoks modelis neįmanomas. Kalbant vien apie šių metų veiklas, galime pamatyti, kad bendradarbiavimo būta tiek tarpinstituciniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, tačiau ne mažiau svarbūs dalykai įvyksta tiesiog surengiant slemo dirbtuves vietinėje kavinukėje, pravedant seminarą Žagarės mokytojams ir mokiniams ar į mados festivalio savanorius įtraukiant kirpėjų bei makiažo amato besimokančius studentus. Labai vertiname su miesto mokyklomis ir gimnazijomis, neįgaliųjų globos centrais vykdytus bendrus edukacinius projektus, nes matome tame prasmę – galerija turi galimybę pakviesti kiekvieną „pasimatuoti“ meną ir savo santykį su juo. Kultūrinės patirtys augina prasmės jausmą, gerina psichinę ir emocinę sveikatą, tad mes ir svajojame, ir siekiame, kad menas taptų svarbia kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi.

V.K.T.: Kokios bendrystės / bendradarbystės užgimė per galerijos gyvavimo laikotarpį ir tęsiasi iki šiol?

V.K.: Visi galerijos veiklos pradžioje užmegzti ryšiai su užsienio ir vietinėmis institucijomis, kūrėjais, organizacijomis – išliko. Greičiausia tai susiję su menine, kūrybine veiklos sfera, kurioje bendradarbiavimas yra ypatingai svarbus ir branginamas. Jau kelis dešimtmečius tęsiasi Šiaulių, Pernu (Estijoje) ir Jelgavos (Latvijoje) miestų menininkų bendri projektai. Nenutrūkstami bendri galerijos ir Kauno šokio teatro „Aura“, VDA projektai. Vyksta galybė ilgamečių veiklų su tais pačiais kūrėjais, kuratoriais, teoretikais. Galerija sąmoningai kuria menininkų bendrystės jausmą, nes tai – ir jos sėkmingos veiklos sąlyga.

E.Š.: Galerijos veikla yra pakankamai dinamiška, šalia tęstinių projektų nuolat įgyvendinami nauji, todėl šalia ilgamečių partnerių nuolat atsiranda naujų, kartais tie santykiai būna trumpalaikiai, tačiau labai svarbūs įgyvendinant ar aktualizuojant tam tikrą idėją. Pavyzdžiu galėtų būti kūrybinis bendradarbiavimas su rašytoju Rimantu Kmita. Galerija yra sukūrusi „Slapukų gidą“ – miesto gatvių grindinyje yra paslėpti menininkų sukurti kūriniai, kuriems istorijas parašė R. Kmita. Po kelerių metų mes vėl bendradarbiaujame su Rimantu, šįkart – kurdami grafinį mitą-komiksą apie Šiaulius. Ši knyga tuoj išvys dienos šviesą, ir mes, o ypatingai jauni žmonės, kuriems ši knyga ir skirta, turėsime progą ne tik geriau pažinti Šiaulių miesto istoriją ir mitologiją, bet ir vėl mėgautis nuostabiu R. Kmitos pasakotojo talentu bei puikiomis Povilo Vincento Jankūno iliustracijomis. Galerija ypatingai brangina ilgametes bendrystes tiek su miesto, tiek su Lietuvos bei kitų šalių menininkais, o viso to svarbiausias tikslas – kad žiūrovai gautų prasmingas kultūrines patirtis. Beje, galerijos edukaciniuose projektuose vaikams jau yra dalyvavę dešimtys įvairiausių kūrėjų iš visos Lietuvos: aktoriai, režisieriai, dailininkai, muzikantai, architektai, dizaineriai. Pavardinsiu dalį jų: Aleksandras Špilevojus, Justas Tertelis, Rimanta Vaičekonytė, Marius Povilas Elijas Martynenko, Greta Alice, Karolina Kontenytė, Eglė Narbutaitė, Marius Čepulis, Remigijus Rančys, Gintautas Gascevičius, Simonas Šipavičius, Karolina Žernytė, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Lina Simutytė, Virginijus Malčius, Dalia Mikonytė, Adomas Žudys, Živilė Žvėrūna ir daugelis kitų. Tokiose kūrybinėse bendrystėse auga vaikai ir jų patirtys, o mes taip pat turime progą nuolat mokytis ir atsinaujinti.

V.K.T.: Kaip Šiaulių dailės galerija bendradarbiauja su užsienio institucijomis, projektų iniciatoriais ir meno kūrėjais? Gal galėtumėte išskirti keletą vykdomų tarptautinių iniciatyvų, projektų? Kokie yra Šiaulių galerijos planai ir tikslai, siekiant plėtoti tarptautinius ryšius ir bendradarbiavimą su užsienio galerijomis ir meno institucijomis?

V.K.: Užsienio institucijos anksčiau buvo svarbus prioritetas galerijos veikloje. Dabar taip nebėra, tiesiog be pastovaus tarptautinio, Lietuvos, vietinio institucijų bendradarbiavimo neisivaizduojama kasdienė normali galerijos veikla. Į didesnius galerijos projektus kartais kviečiami ir trys, keturi kuratoriai iš šalies. Juolab, kad galerija vykdo aktyvią tarpsritinę, tarpdisciplininę veiklą, kurios įgyvendinimas neįsivaizduojamas be pačių įvairiausių specialistų ar institucijų bendradarbiavimo. Kita vertus, galerijos veikla neįsivaizduojama ir be kitų miesto įstaigų ir organizacijų įtraukimo, nes galerijos projektai dažnai pasklinda po pačias įvairiausias miesto erdves (pavyzdžiui, dramos teatrą ar lengvosios atletikos maniežą). Jeigu nėra tinkamų sąlygų menininkų rezidencijai mieste, galerija organizuoja rezidenciją Sicilijoje ir t. t.

E.Š.: Sicilijoje, nedideliame, bet nuostabiame Italos miestelyje, Šiaulių dailės galerijai bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros atašė bei kultūros ir edukacijos centru „Labas Itala“ bei jo vadove Simona Crisafulli, buvo įkurta Šiaurės Lietuvos menininkų rezidencija Sicilijoje. Ten jau kūrė septyni Šiaulių regiono menininkai, ir labai tikimės, kad ši bendrystė vystysis ir toliau, įgaudama naujų formų. Rengdama šiuolaikinio meno ir mados festivalį „Virus“, galerija palaiko glaudžius ryšius su Vilniaus dailės akademija, Latvijos bei Estijos dailės akademijomis, Krokuvos (Lenkija) meno ir dizaino mokyklomis. Taip galerija kasmet pasineria į mados pasaulio tendencijų naujoves, kviesdama žiūrovus į spalvingą ir vizualinių patirčių kupiną mados festivalį. Nuolat žvalgomės ir pagal galimybes kviečiame kūrėjus į savo rengiamus projektus, tad tikslai ir yra šiuos ryšius išlaikyti bei nuolat turtinti mezgant naujus partnerių tinklus.

V.K.T.: Šiaulių dailės galerija yra puikiai žinoma šalies (ir ne tik) kontekste dėl keleto tęstinių tarptautinių festivalių. Tiek šiuolaikinio meno festivalis „Virus“, tiek medijų meno festivalis „Enter“ sukuria tinkamas sąlygas jaunųjų menininkų kūrybiniams startams ir jau gerai žinomų kūrėjų projektams, reflektuojantiems laikmečio kontekstą. Gal galite išskirti keletą aspektų, kurie apibūdintų šių festivalių išsiskirtinumą iš kitų panašaus pobūdžio renginių? Galbūt šiuolaikinio meno festivaliai skatina socialinį ir kultūrinį dialogą bei bendruomenės integraciją?

V.K.: Šiuolaikinio meno ir mados festivalis gimė postmodernios kultūros sūkuriuose, todėl jo tarpsritiškumas, „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros samplaika, populiaraus ir konceptualaus meno sąveikos išlieka svarbios iki šiol. Tai yra ir šio festivalio gyvybingumo sąlyga. Vienu metu vykstantys kostiumo dizaino, šiuolaikinio šokio, eksperimentinės muzikos, performanso ir kiti meno įvykiai kuria netikėtus patirčių, minčių nušvitimus, iš kurių vėliau vystosi įdomūs bendradarbiavimo projektai, aiškiau matomi ir generuojami ateities įvykiai. Medijų meno festivalis „Enter“ yra seniausias tęstinis medijų meno renginys Lietuvoje. Jis gimė iš būtinybės sistemingai reflektuoti skaitmeninių technologijų įtaką visuomenei, kultūrai ir meninei kūrybai. Festivalio išskirtinumas – jo dinamika ir nenuspėjamumas, nes kiekvienais metais technologijos vis kitaip veikia meno pasaulį ir kūrybą, todėl nuolat turi keistis ir šio festivalio temos.

E.Š.: Aš taip pat išskirčiau festivalių tarpsritiškumą, demokratišką, eksperimentams atvirą erdvę ir nuolatinį turinio bei formų atsinaujinimą. Per ilgą „Virus“ festivalio gyvavimo laiką išsigrynino ir kito tam tikri dalykai – kažkada festivalis vyko vos porą dienų, dabar išaugo į mėnesio ar dviejų trukmės menines naujoves pristatantį reiškinį. Buvo metas, kai festivalyje dominavo literatūriniai, teoriniai bei muzikiniai renginiai, vyravo mados ar vizualaus meno parodų kryptis. Pastaruoju metu stengiamės pristatyti daugiau įdomių vizualaus meno parodų, esame ištikimi šiuolaikinio šokio ir performanso meno sklaidos tradicijai, atrandame naujojo cirko ir šiuolaikinės operos galimybes ir labai stipriai grįžtame su tarptautiniu mados šou. Šiaurės Lietuvos regione per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir neatsirado panašaus pobūdžio renginio, tad jaučiame ir tam tikrą pareigą niūrų rudenį nušviesti šiuolaikinės drąsios mados renginiu. Juolab, kad į šį renginį aktyviai įsijungia jaunoji miesto auditorija, atrasdama naujas patirtis ar net inspiracijas savo ateities veiklai. Mums atrodo svarbu atrasti ir žiūrovams parodyti naujas teritorijas, ir patys nebijome į jas žengti. Festivalis tuo ir svarbus, kad apjungia tiek tarptautines dalyvių pajėgas, tiek vietos kūrėjų bei savanorių įsitraukimą. Drąsa ir originalumas yra būtini festivalio programų akcentai, tad žiūrovai jau būna nusiteikę susidurti su naujomis patirtimis.

V.K.T.: Šiuo metu Šiaulių dailės galerija ruošiasi netrukus vyksiančiam šiuolaikinio meno ir mados festivaliui „Virus“. Kaip formuojama būsimo šiuolaikinio meno ir mados festivalio „Virus’28“ programa? Gal jau susidūrėte su kokiais nors iššūkiais? Ar galite glaustai pristatyti būsimus renginius?

V.K.: Šiuolaikinio meno ir mados festivalis „Virus“ šį rudenį rengiamas jau dvidešimt aštuntą kartą. Šį rudenį festivalis vėl daug dėmesio skiria gyvenimo stiliaus, kostiumo dizaino, estetinių mažumų apraiškoms. Suvokiant integralią gyvenimo stiliaus ir meninės kūrybos visumą, labai svarbiu tikrovės pažinimo principu tampa plačiai suvokiamas mados pasaulis. Todėl festivalio programoje vis aktualesnis tampa didysis mados šou renginys, kuriame į naują visumą sintezuojami performanso, kostiumo dizaino, šiuolaikinio šokio, muzikos, queer kultūros elementai. Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliuose visi šie dalykai alchemiškai sintezuojami į tikrus choreografinius nuotykius, kaip ir spektaklyje apie charizmatiškąją Fridą ar kitame šios trupės sumanyme „Sodas 4.12“ – tai ne tik kosminė vizija apie slėpiningus ekosistemos pavidalus, bet ir ryškus pavyzdys, kiek stebėtinai daug meninės raiškos galimybių gali pasitelkti šiuolaikinis šokis. Meno pasaulyje madų ir populiarumo girnos iškelia ir naikina epigonus, tačiau išgrynina verčiausius, tikruosius laikmečio dvasios „stilistus“. Tokį Lietuvos ir Estijos menininkų – Jono Gasiūno ir Kaido Ole – duetą pamatysime didžiaformatėje fantasmagoriškoje parodoje „I Maestri el Makabro“ (Makabriškos pamėklės). Skaidros Trilupaitytės kuruojamos parodos – visada yra intriga, festivalio programoje ji pristato teminę parodą „Pirmapradis dangus“. Tikrai bus galimybė pakilti įvairiomis prasmėmis, metafizinėmis ir labai kasdieniškomis, kad iš naujo pamatytume dangaus skliauto dirbtinumą. Festivalyje bus gausu performansų. Atidarymo dieną galeriją užplūs Šiaulių miesto performatyvaus meno desantas. Beje, performanso programoje meninę akciją surengs ir pasaulį atvirumu naujovėms stebinantis berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“. Naujovių generatorė „Operomanija“ festivalyje pristato muzikinį performansą „Sporto grupė“ – tai ne tik radikali žanrinė avantiūra, bet ir slapta viltis tarp žiūrovų sutikti sporto bendruomenės entuziastus. Džiugu, kad į šiuolaikinio meno sūkurį su panoptikumo ir deepfake (liet. gilusis padirbinys – red. past.) temas nagrinėjančiu eksperimentiniu kūriniu „Aušra Foucault šešėlyje“ įsivelia ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Tai dar kartą įrodo, kad „Virus “ dvasia užkrečiama, kad tai visada kita ir nauja meniškai pozityvi patirtis, bus galimybė įsitikinti jau 28 kartą.

E.Š.: Programa sudaryta, Virginijus paminėjo dar ne viską, daugiau galima rasti mūsų socialiniuose kanaluose ir interneto svetainėje. Man belieka pakviesti žiūrovus aktyviai dalyvauti renginiuose. Visus iššūkius, o jų yra tikrai daug (nes mūsų komanda labai nedidelė, o šis festivalis yra tik dalis mūsų plačios ir įvairiomis kryptimis plintančios veiklos), prisiimame mes. Labai tikimės, kad žiūrovai išgyvens įdomias, įvairiapuses ir auginančias menines patirtis. Svarbiausia – ateiti.

V.K.T.: Kokie galerijos ilgalaikiai tikslai ir ateities planai?

E.Š.: Didžiausias tikslas – kad Šiaulių regiono meno bendruomenė stiprėtų ir plėstųsi, kad ir kaip, rodos, tie resursai silpsta dėl sunykusios akademinės miesto meno bendruomenės. Svarbu išlaikyti šitą intensyvų veiklos pulsą ir kaip deguonies visam meninės apytakos ratui rasti geriausius kūrybinius kelius ir sprendimus, žiūrėti į priekį, tačiau veikti čia ir dabar. Svarbu, kad rastųsi kuo daugiau naujų žiūrovų, kad tie žmonės, kurie neturi įpročio lankytis, išdrįstų ateiti ir sugrįžtų. Ir, be abejonės, labai svarbu pristatyti tiek kokybiškas ir aktualias meno tendencijas, tiek įtraukti vietos meno bendruomenę.

V.K.: Svarbiausia yra bendravimas – tarp menininkų ir galerijos darbuotojų, kuratorių ir dalyvių, bendraminčių ir partnerių. Pozityvioje bendravimo atmosferoje gimsta uždegančios idėjos ir troškimas jas realizuoti. Belieka tik visapusiškai tobulinti tokių sumanymų įgyvendinimo sąlygas.

V.K.T.: Ačiū už pokalbį!

Tekstas parengtas kartu su Artnews.lt Šiaulių regiono redaktore Alberta Vengryte.