Pokalbis su šokėja, choreografe ir performanso menininke Austėja Vilkaityte

Austėja Vilkaitytė, kaip ir didelė dalis žinomų Lietuvos šiuolaikinio šokio atlikėjų, karjerą pradėjo Kauno šokio teatre AURA. Su pertrūkiais gyveno, mokėsi ir kūrė Skandinavijos šalyse, Austrijoje bei Vokietijoje. Prieš porą metų su menininke užsimezgė diskusija apie ((post-)konceptualaus) šokio ir performanso skirtumus, šių žanrų institucines ypatybes ir terminų vartojimo keblumus, apie pačias šokio ir asmeninės tapatybės ribas. 2016 metais Austėjai Kultūros ministerijos suteikta „Jaunojo kūrėjo“ premija ir pastaruoju metu itin aktyvus jos kūrybos pristatymas vizualaus meno bei šokio lauke, paskatino besitęsiančius pokalbius apibendrinti interviu, kuriame be aukščiau išvardintų temų, aptariami naujausi performansai „Padorioje parodoje“ VDA „Titaniko“ galerijoje,  „Miegamoji rajoninė instaliacija“„Kabinete“ Kaune bei tęstinis ciklas „Išoriniai pojūčiai“ (premjera ŠMC kino salėje, 2015 m).

Rodos, mažėjanti institucinė skirtis tarp teatro ir galerijos tipo kūrinių Lietuvoje, sukelia poreikį įvardinti skirtumus ar naujus darinius. Tai primena XX a. 10 deš. vaizduojamojo meno kritikų diskusiją dėl poreikio atskirti sąvokas „dailė“ ir „menas“ ir nors kai kuriems oponentams savu laiku tai neatrodė svari problema, vienok, tapo valstybiniu lygiu įteisinta skirtis, kuri padeda orientuotis finansuojant kultūros projektus.

Kadangi esi kūrėja, pasirodanti įvairiose tiek teatro, tiek vizualių menų kontekstuose įdomu, ar tau pačiai atrodo svarbus ir reikalingas kūrybos skirstymas į kategorijas: performansas, šokio performansas, šokio spektaklis, šokis? Ar skirtingi įvardijimai žymi skirtingas kūrybines logikas?

Pavyzdžiui, švedų choreografas Mårtenas Spångbergas sako, kad choreografija ir šokis, pagal jo supratimą, gali būti tarpusavyje visai nesusiję dalykai.

Mårtenas Spångbergas yra labai geras pavyzdys, jis daug šneka apie choreografijos ir šokio atskyrimą. Man rodos, tokie kontroversiški teiginiai kartu yra ir būdas gauti dėmesio, tarsi taktika. Kartais galima pasiūlyti kokį nors teiginį, tam kad žmonės pradėtų kultivuoti naują požiūrį ir kažkas galėtų jį patentuoti, tapti jo savininku. Tuo pačiu tai suteikia erdvės kažkam komunikuoti kitaip, naujai, kad tam tikras aspektas taptų labiau atpažįstamas, pavyzdžiui, konceptualumas versus amatas ir pan. Žinoma, šokis gali būti be choreografijos ir choregrafija be šokio!

Pati tiek širdim, tiek protu save laikau šokėja, nors kartais ir suabejoju, kas išvis yra šokis, kam ir kaip, kur aš pati „stoviu“ ir kaip įvardinti savo kūrybą. Faktas, jog niekada identiškai nepakartoju savo kūrinių, veikiau bandau „grįžti į jausmą“, arba kaskart ieškau jo erdvėje, laviruodama pagal sugalvotą temą pasirodymo metu. Daug improvizuoju su savo sukurtu choreografiniu rėmu. Vis pasižadu tai pakeisti, sekti, kas surepetuota, bet vis vėl tas pat –matyt, man baisiai patinka nežinoti, ta „čia ir dabar“ magija performanso metu.

Įvardijimai daugiausia priklauso nuo konteksto. Man labai patinka kolegos Andriaus Muloko formuluotė – „performanso menininkas, dirbantis su šokiu ir choreografija.“

Paskutiniu metu choreografija aš vadinu santykį: tarp savęs, erdvės, nuolat kintančio kūno pozicionavimo objektų atžvilgiu. Po Ian Wilson bei Hanne Lippard parodų KW meno centre, Berlyne, vis daugiau galvoju apie laiko kompoziciją. Viename paskutinių mano projektų „Pojūčiai“, domiuosi instinktyvių reakcijų bei abjektų choreografija, kaip ašaros. Viename mano kūrinyje Telephatic Chair Dance pagrindinė idėja tokia, kad choreografė yra kėdė, o aš klausau, ką jinai man liepia daryti. Tai, kas vyksta tame kūrinyje yra kėdės choreografija. O gal kas nors sakytų, kad tai yra šokis.

Kalbėjome, kad šis pokalbis yra choreografija. Ar šis pokalbis yra šokis?

 O kada pokalbis tampa šokiu?

Man atrodo, kai mes abi taip nusprendžiam. Tai – labai keblūs momentai. Grįžtant prie terminų klausimo – dabartiniu supratimu, aš atskirčiau spektaklį kaip kažką surežisuoto, užrašyto, o performansą, kaip kažką, kas vyksta „čia ir dabar“, kaip temos vystymo išdavą. Spektaklis gali kartotis skirtingose erdvėse, išlikdamas daugiau mažiau panašus, o štai performansas labiau kinta. Lietuvoje „spektaklis“ dar yra tiesiog vertalas „performansui“. Kartą paklausiau tokios šokio kritikės, kaip man įvardinti savo kūrinį „CC_DVASIA“. Ji sakė, kad Lietuvoje yra priimtinas žodis „šokio spektaklis“. Kitą mano kūrinį „Lietuva brangi“ pristatydavo kaip „konceptualaus šokio spektaklį“.

Austėja Vilkaitytė, My 4 biggest obsessions and their parts, 2017. Padori paroda VDA parodų salėse Titanikas. Foto: Elena Veleckaitė

Man žodis „spektaklis“ nurodo į tam tikrą teatro paveldą ir žiūrėjimo įpročius – kaip žiūrovai yra pasirengę suvokti ir interpretuoti laiką, veiksmą, atlikėjus ir objektus erdvėje. Šokis, klasicistinėje epochoje iš didiko dvaro atkeliavęs į teatrą, dabar vis dažniau iš jo juda į galeriją. Performansų parodose raidą tirianti vokiečių meno teoretikė Dorothea Von Hantelman, išskiria pačio parodos formato svarbą. Pasak jos, XIX a. atsiradus paroda yra toks sėkmingas ir globaliai išpopuliarėjęs formatas, nes atitinka kapitalistinės visuomenės poreikius ir parankiai disciplinuoja masinio žiūrovo elgesį bei mąstyseną – tai pirmas viešas ritualas, skirtas individui, o ne kolektyvui.

Kai šokis iš kolektyvinio ritualo tradicijos, kaip teatre, perkeliamas į kitą, kaip parodoje, įdomu, kiek šios skirtingos aplinkybės veikia patį šokio turinį. Kaip manai, ar kūrinio koncepcija, keičiasi priklausomai nuo rodymo erdvės? Kiek tikslingai yra pasirenkamos skirtingų tradicijų erdvės, kad atitiktų kūrinio formą ir temą?

Pavyzdžiui, mano kūrinys „CC_DVASIA“ buvo rodomas visur – ir kūrinio koncepcija bei aktualumas nelabai skiriasi priklausomai nuo vietos. Skiriasi tik tai, pavyzdžiui, kad rodydama teatro salėje galiu žaisti su mistifikacija, kam „juoda dėžutė“ ir skirta. Aš kartais stengiuosi specialiai išryškinti tą „juodą dėžutę“, man įdomus erdvės materialumas, daiktiškumas, ir jos balsas. Galerijose kontaktas yra mezgamas kitaip – viskas taip šviesu ir tikra, kad tai vienaip ar kitaip įtakoja, kaip priimamas kūrinys. Kad ir paskutinis eksperimentas „Padorioje parodoje“, kurios atidarymo metu dariau performansą. Dalis žiūrovų užklydo į performansą netyčia ir nekoncentravo dėmesio į atlikėją, o ir erdvė nebuvo pritaikyta pasirodymui. Dėl to „šokio namai“ (angl. dance venue) dažnai padaro viduriuką tarp juodos ir baltos erdvės, žiūrovai gauna kėdes, arba žino, kur yra sutartinė scena, net jei ji tuščia. VDA „Titaniko“ galerijoje, kiek besistengiau visus valydama grindis suvaikyti, niekam net nešovė į galvą nebeiti į tą erdvę, kuri išvalyta.

Šiaip teatre turi nuolat bendradarbiauti su šviesų menininku, garsistu. Kitas patrauklus dalykas anapus teatro – iliuzijos netekimas dienos šviesoje, be lempų ir dirbtinių efektų. Man galerija yra tiesiog erdvė, kurioje tu kaip ir matai viską. Norom nenorom, tampi pusiau eksponatu. Tarsi nuimi „baroką“. Iliuzijos momentas baltoje erdvėje kitoks, nors ir galerijoje galima uždegti lempas ir t.t. Šokdama „Menų spaustuvėje“ jaučiu, kad yra to teatro paveldo. Ir manau kiekviena salė skiriasi savo specifiškumu. Kitą kūrinį „Išoriniai pojūčiai“ planuoju rodyti įvairiuose skirtingų miestų teatruose, ir man būtų įdomu tirti ne tik tą teatrą, bet ir to miesto teatro diskursą, kontekstą, nes sutinku, kad yra kažkoks tai paveldas ir man įdomu tą truputį dekonstruoti. Bet klausimas buvo apie kažką kitą? Kiek tai keičia kūrybą?

Austėja Vilkaitytė, My 4 biggest obsessions and their parts, 2017. Padori paroda VDA parodų salėse Titanikas. Foto: Elena Veleckaitė

Arba kiek dėmesio tu kreipi į erdvės poveikį performatyvaus kūrinio turiniui ir kiek sąmoningai su tuo dirbi?

Aš labai jautriai reaguoju į erdvę – architektūrą, energiją, interjero detales. Man kiekviena, tiek balta dėžutė, tiek juoda, yra visiškai kitokia, ir atrodo bent savaitės reikėtų pritaikyti formuojamą kūrinį naujoms erdvėms. Deja, norint tą padaryti, reikia labai „apžaisti“ sistemą. Dėl to man labai sunku kūrinį vežti į gastroles… Kiekvienas mano kūrinys yra nuolat besiformuojantis, apie idėjas, kurias aš „padedu“ po statišku pavadinimu, bet išraiška vis kinta santykyje su erdve, institucija ir kontekstu.

Šiaip nemanau, kad šokis turėtų priklausyti teatrui. Tiek šokis, tiek choreografija nėra priklausomi nei nuo teatro, nei nuo galerijos. Ivonne Rainer šoko galerijoje, Trisha Brown and stogo ir tt. Todėl man truputėlį apmaudu, kad šokis nominuojamas kol kas tik „Scenos kryžių“ ceremonijoje. Tada, žinoma, yra pastebimas šokis, atliekamas teatre. Gal reikia dar kito apdovanojimo tiesiog šokiui.

Kur yra „tiesiog šokio“ vieta?

 Šokis gali vykti visur, ir gali įsikurti, būtent, šokio namas. Gali būti šokio platformos (angl. dance venue), kaip Berlyne, Briuselyje, Amsterdame, Stokholme ir kituose miestuose, kur šokio menas stipriau išvystytas. Manau, kad tokiu atveju vadinamosios šokio platformos suteikia daugiau laisvės kūrėjams – nuo apipavidalinimo, erdvės, eksperimentalumo ir „kas yra šokis?“ ribų kvestionavimo. Man graži frazė – „tirpstančios ribos“. Platformoje gali atsirasti tiek labai „spektkališki“, tiek labai performanso meno kūriniai, bet jie bus atrenkami pagal savo konceptualumą ar kitą kuratorinę strategiją. Kol nėra tų „šokio namų“, aš manau, kad visai gražu, jog šokis pasirodo tiek ten, tiek ten, ar apskritai užima kokią nors erdvę. Vis užsuku į kokį „Pirklio klubą“, stebiu: „Vau, koks performansas galėtų atsirasti čia?“ Koks gimtų šokis, kaip choreografiją formuotųsi čia. Koks būtų šios erdvės judesys? Aš rodau savo šokį tiesiog bet kur, kur „užkabina“ ir ieškau tos erdvės ir performanso specifinio dialogo.

Pati vis kalbi apie norą, sukurti savo šokio instituciją Vilniuje. Ar ji būtų kuo nors panaši į Boriso Charmatz nomadišką „Šokio muziejų“ (pranc. Musée de la danse?)

Vau, institucija skamba taip baugiai. Aš vadinu švelniau – platforma, atvirom eksperimentinėm studijom ar net festivaliu. Gal ir galėtų būti šokio muziejus, bent jau Boriso idėjos aprašą mielai pasisavinčiau!

Labai norėčiau kažkokios platformos, kur galima būtų eksperimentuoti, kvestionuoti choreografiją ir šokį, konceptualizuoti, plėsti jo ribas, ieškoti skirtingų performatyvių praktikų, išraiškų. Galų gale, kurti socialinį susibūrimą, komunikuojant įvairiom ir neverbalinėm kalbom. Na, o kol atsirastų erdvė, nomadiškumas galėtų būti išeitis. Kaip minėjau, pamatau kokias erdves ir pilasi vizijos, koks specifinis menininkų susibūrimas, performansas vyktų Filharmonijos erdvėj, „Pirklio“ klube, Dramos teatre žiūrovų eilėse, „Forum Palace“ kino teatre, viešbutyje ir t.t. Aš truputį apsėsta erdvių, tiesą sakant.

Austėja Vilkaitytė, CC_JUODA (CC_BLACK), Menų Spaustuvė, 2016. Foto: Tomas Lukšys

Pastebėjau, kad mūsų pokalbiuose porą kartų padarei skirtį tarp konceptualaus ir poetiško šokio. Ar galėtum pakomentuoti?

Konceptualiame šokyje, kiek suprantu, pirmiausia išgryninama idėja, o meninė išraiška ateina, kaip pasekmė, kaip dešimto dešimtmečio Jérôme Belio darbuose. Stokholme šėlsta post-šokio (angl. post-dance) idėja su A. Lepecki priešaky. Kažkokio žodelio ir man reiktų apibūdinti savo kūrybos pobūdį, bet dar nežinau kokio. Žinau, kad tai, ką darau yra šokis. Taikau post-konceptualaus šokio sąvoką apibūdinti kolegų kūrinius, pasižyminčius žaismingu konceptualumu. Pavyzdžiui, mano labai mėgstama Australijos menininkė Angela Goh, daro tai, ką ji vadina „Nuspėjamais šokiais“ ( angl. Predictable Dances). Ji nueina pas būrėją, kad jai pasakytų, koks bus jos kūrinys, o tada menininkė tą kūrinį atlieka. Suomė Eliisa Erävalo daro „Pranašo šokius“ (angl. Prophetic dances). It prometėjas, šokdama ji atsako žiūrovui į jo užduodamus klausimus, kuriuos tik žiūrovas žino. Kiti dabar populiarūs pavyzdžiai – „telepatiniai šokiai“, „dirbtinis gydymas“ (angl. fake healing).

Kaip internetinė kultūra, socialiniai tinklai įtakoja tavo meninę praktiką?

Pradėsiu nuo „šviežio“ „Padorios parodos“ pavyzdžio. Buvau pakviesta patyrinėti savo didžiausius apsėdimus švelnia išraiška. Apsėdimas – tai kažkas, kaip šios parodos kuratorės, įvardijo, – ko negali nedaryti. Tad susimąsčiau, kad be manijos būti šokėja bei šokio/choreografijos paieškų, turiu mažesnių manijų, kaip kičas ir įvairūs masiškai paplitę internetiniai apsėdimai, Facebook’as. Kai kuriuose mano performansuose socialinis tinklas yra būdas pasidalinti asmenine erdve bei įtraukti savo ir kitų savi-reprezentaciją interaktyvioje erdvėje. Pastaruoju metu ant savo profilio sienos nuolat dalinuosi įvairiais „pasidaryk pats“, dažymosi, šukavimosi, gaminimo pradžiamoksliais. Taip aš juos kaupiu savo „Vidinių pojūčių“ performansų serijai, kuri yra glaudžiai susijusi su reklama, laimės propaganda, sveiko ir gražaus kūno kultu, feminizmu bei vienatve. Iš pradžių norėjau suprasti naivius namų šeimininkės pradžiamokslius, bet ilgainiui tai tapo galingu meniniu ritualu, kone apsėdimu, kad ir laikinu. Ypač mėgstu spam’ą. Vaizduojuosi jį „nuskriaustuoju“, su kuriuo galiu identifikuotis (– juokauju). Man įdomu, kaip reklama gali tapti poezijos dalimi arba kaip kažką buitiško paversti menu, kaip mano „Rajoninėje teorijoje“. Man patinka dirbti su kuo nors „lėvu“, įkyriu, nemaloniu, nepatogiu… Mano terapeutė sako, kad aš turbūt maištauju per meną.

Užsiminei apie porą metų tavo plėtojamą „Rajoninę teoriją“, kurią neseniai pristatei Kaune, projektų erdvėje „Kabinetas“. Ar galėtum trumpai apie ją papasakoti?

„Rajoninė teorija“ inspiruota amerikietės marksistės interneto menininkės Audrey Wollen „Liūdnos mergaitės teorijos“ (angl. Sad Girl Theory). Viena mintis, kuri man įsiminė iš „Liūdnos mergaitės teorijos“, buvo apie moteris, kurios verkia autobusuose. Gyvendama Vilniaus sovietiniuose mikrorajonuose ir stebėdama, kaip moterys eina į darbus, nugirsdama, ką jos šnekasi, matau tam tikrą kokybę, kuri traukia, kurią, manau, aktualu atnešti į meno pasaulį. Audrey Wolllen sako, kad per liūdesį, pažeidžiamumą, ašaras merginos gali įgauti galią (angl. Girl Empowerment Through Sadness). Nors ši mintis irgi jau tapo klišine, prieš maždaug du metus sužavėta Audrey Wollen, aš pradėjau savo „Rajonų mergaitės teoriją“ (angl. Suburban Girl Theory), kurią sutrumpinus, pavadinau „Rajonine teorija“. Visgi iš teorijos pavadinimo išbraukiu žodį „mergaitė“, nes stebiu žmonių energijas – nebūtinai vien moteriškos lyties. Pavyzdžiui, gatvėje pasirodo vyras, šitame rajone darantis dekoratyvines puokštes iš saldainių, pavadintas „Saldžia dovana“. Man jis yra tinkamas pavyzdys, analizuoti per „Rajonų teorijos“ prizmę. Kiti pavyzdžiai – rajoninis skurdas, kičas, subkultūros, rusų ir lenkų mažumos, jei galima taip sakyti. Tie patys Gariūnai – kažkada buvo visai daug žmonių, kurie ten važiavo. Dažnai apie tai šneku su taksistais. Mane domina tam tikri socialiniai sluoksniai, jų ekonominė klasė. Tai, kas yra kažkuo atstumti periferiniai dalykai, bet kurie gali įgalinti, kurti mano poeziją. Tai yra mano kūrybinė medžiaga, kuri vienaip ar kitaip atsiranda mano performansuose, nes aš čia nuolat gyvenu ir kartais net įrašinėju žmonių dialogus autobusuose, ar vis einu į turgų, bandau slapta filmuoti, nors visi turbūt mato (juokiasi). Tai – mano savitumo paieškos, mano feminizmas.

Teorija apima abstrakčią energiją nuo provokacijos perdėtu seksualumu iki kažko naivaus, trapaus, pažeidžiamo. Manau, šios energijos susieina į antipatriarchalinį judėjimą.

Austėja Vilkaitytė, Rajoninė miegamoji instaliacija,  2017, projektų erdvė Kabinetas. Foto: Rūta Stepanovaitė

Taigi, sutiktum su teiginiu, kad (moters) seksualumas yra viena iš svarbių temų tavo pastarųjų metų kūryboje?

Kaip tema? Gal kaip įrankis. Na, gal reiktų sakyti abu. Mane domina, kaip seksuali moteris vis dar labai provokuoja visuomenę, kaip ji vis dar yra smerkiama. Man įdomu seksualumas kaip tai, kas yra „nepatogu“, skirtingos jo išraiškos, kaip medžiagiškumas, jo kokybė, energija, seksualus judesys, seksualus performatyvumas. Na, o priežastys kodėl tai traukia, gali būti įvairios: nuo išlaisvinimo iki maišto, pasipriešinimo, įgalinimo. Kodėl Lietuvoje seksualinis išlaisvinimas, vis tiek yra kažkokia sunkesnė tema, nei Vakarų pasaulyje? Gal tai sovietinis palikimas?

Aš darbą su seksualumu atpažįstu kaip savo feministinę praktiką. Pastaruoju metu tiriu „girl next door“ seksualumą, tokį naivųjį, kur stebi, kaip pro rakto skylutę persirenginėja mergina. Kol kas šį diskursą įvedžiau „Rajoninėje miegamojoje instaliacijoje“, prie kurios performanso prisijungė sesės dvynės(!) – šokėjos Ieva ir Indrė Ginkevičiūtės. Labai įdomu dirbti ir su kitų moterų seksualine energija.

Austėja Vilkaitytė, Rajoninė miegamoji instaliacija,  2017. Projektų erdvė Kabinetas, Kaunas. Foto: Rūta Stepanovaitė

Kaip suprantu, tave domina psichoterapijos metodai. Ar šie interesai susiję su tendencija skirtinguose solo-performansuose persikūnyti į personažus, alter-ego?

Manau per psichoterapiją įdomu rasti tiesą su savimi. Aš kaip agentas Mulderis iš „X failų“, vis noriu surasti tą tiesą, arba bent jau išspręsti vidinį konfliktą. Man įdomu, kas vyksta, kai „nusimeti“ visus neigimus, priartėji prie sublimacijos priežasčių, vaikystės traumos, ir sužinai, prieš ką gi visgi maištauji.

Reikia paminėti, jog terapija yra privilegijuotas užsiėmimas, tad jį suvedu su „Vidiniuose pojūčiuose“ plėtojamu laimingo žmogaus diskursu, kurio vardikliai yra sveikas kūnas ir gyvensena, atostogos, kelionės, profesionali savi-analizė. Mano jauna terapeutė-praktikantė mano, jog dauguma svarbių socialinių veiksmų turi pirminę asmeninę motyvaciją. Dėl to man taip patinka atvirai ir pristatyti asmeninę terpę. Manau, per meną asmeninis tyrimas gali tapti labai globalus ir socialinis.

Alter ego man padeda atkreipti dėmesį į kažkokią aktualiją, problematiką, įtraukti subkultūrą, žaisti su skirtingomis seksualiomis tapatybėmis bei jų transformacijomis. Beje, kai pradėjau kurti Lietuvoje, pirmame spektaklyje „Lietuva brangi“, bandžiau susitapatint su vyrų alter ego – Maironiu, prof. Aleksandravičiumi, Bodleru, Maugliu. Tikriausiai norėjau įsijausti į vadinamą vyro prototipą, jo funkcionavimą visuomenėje.

Austėja Vilkaitytė, Violeta Salonen. Išoriniai pojūčiai,  2016. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius. Foto: Saulė Bleuwhite

Daugiau informacijos apie ciklo „Išoriniai pojūčiai“ turo datas: http://stellasalonen.in/external-sensations.html

Iliustracija viršuje: Austėja Vilkaitytė, Edita Salonen. Office dance routines, 2017. Young Poor Artists paroda Vilniuje. Foto: Greta Vileikytė